|
Dėmesio: Rusija, visuomet Rusija
Dr. Jūratė LAUČIŪTĖ
Naivu būtų manyti, jog tapusi NATO nare Lietuva
išsprendė visas savo su saugumu susijusias problemas. Nes kaip tigras
netaps vegetaru dėl to, jog kai kurios antilopės pasislėpė zoologijos
sode, taip ir imperija neatsisakys savo agresyvių užmačių vien todėl,
kad kai kurioms kaimyninėms šalims pavyko pasprukti iš jų amžinųjų
interesų zonos į kitą saugumo zoną. Ilgais šimtmečiais formuotus
įpročius pakeisti taip pat sunku, kaip ir prigimtį, tuo labiau,
jei tų įpročių nesigėdima.
Šiandien, kai V. Putinui pavyko tapti vienvaldžiu
Rusijos vadovu, Rusijoje geru tonu laikoma didžiuotis imperine praeitimi,
o kursas link naujos imperijos kūrimo jau tapo sudėtine valstybinės
politikos dalimi. Net vienas iš Dešiniųjų jėgų sąjungos lyderių
A.Čiubaisas į Dūmos rinkimus savo šalininkus vedė žadėdamas paversti
Rusiją liberalia imperija. Tiesa, Rusijos elektoratui liberali imperija
pasirodė tokiu pat fantastiniu ir maistui netinkamu gyvūnu kaip
raguotas triušis, tad šią idėją elektoratas nušvilpė, bet V.Putinui
ir jo partijai Vieninga Rusija noriai delegavo teisę kurti neliberalią
imperiją. Tad Lietuva, nors ir pridengta NATO naikintuvų sparnais,
neturėtų užsimerkti ir užsiiminėti saviįtaiga, jog danguje nė
vieno tamsaus debesėlio.
Rusija visuomet liguistai reaguodavo į bet kokį
procesą, kuris, jos nuomone, prieštaraudavo ar bent nesutapdavo
su jos įsivaizduojamais interesais. O užgautos ambicijos paprastai
skatina duoti grąžos net ir tais atvejais, kai toji grąža tampa
spjaudymu prieš vėją
Kai Lietuva išsiuntė tris Rusijos diplomatus
už jų toli gražu nediplomatišką veiklą, Rusija paskubėjo pagrasinti
adekvačiais veiksmais, tačiau delsė tol, kol galutinai tapo aišku,
jog Lietuva tapo NATO nare. Tik tuomet Maskva šiaip taip surado
tris neva nusikaltusius Lietuvos diplomatus ir išsiuntė juos iš
šalies.
Ne per seniausiai Vašingtone išleistoje knygoje
Šaltoji taika: Rusijos politika naujosios Europos atžvilgiu politikos
analitikas J. Bugajskis teigia, jog tos politikos esmė nebe teritorijų
plėtra, o dominavimas kaimyninių šalių strategiškai svarbiausiose
gyvenimo sferose: energetikoje, ekonomikoje (versle), saugumo bei
karinėje sferose. Kas galėtų paneigti, jog tie lyg ir taikūs tikslai
nėra tik laiko pakoreguota priemonė senajam tikslui pasiekti, t.y.
įtvirtinti teritorinį politinį Rusijos dominavimą Eurazijos platybėse?
Realų šiandienės Rusijos portretą nuo stebėtojų
akių dengia tas faktas, jog valdžios atstovų skelbiama oficiali
pozicija ne visuomet sutampa su visuomenės nuomone: kartais ji būna
agresyvesnė, o kartais priešingai - nuosaikesnė. Pavyzdžiui, kai
Vašingtone buvo sveikinamos naujos NATO narės, Rusijos interneto
svetainėse pasirodė pirmieji liaudies balso komentarai. Vieni
tokių buvo mažuma sveikino Baltijos šalis, o kiti dauguma
- buvo trumpi, bet išraiškingi: visi pabaltijiečiai bjaurybės
ir išdavikai (svoloči i predateli). Savo ruožtu, diplomatų atsiliepimai
buvo šiek tiek santūresni, ne tokie gąsdinantys savo atviru įtūžiu.
Kovo 23 d. Rusijos URM atstovas Aleksandras Jakovenko
pareiškė, jog NATO sprendimas patruliuoti Baltijos šalių oro erdvę
užkliudo Rusijos saugumo interesus, tad Rusija turi teisę daryti
iš to savo išvadas ir, iškilus būtinybei, atitinkamai reaguoti.
Vargu ar kas imtų ginčyti Rusijos teisę daryti
išvadas, bet dėl jos teisės į tam tikrus veiksmus gali kilti rimtų
nuomonių skirtumų.
Tiesa, tas pats A.Jakovenko, kalbėdamas su žurnalistais,
apgailestavo, jog NATO vadovaujasi ne realiu karinės situacijos
vertinimu tame regione, kur nėra tiesioginės grėsmės (paryškinta
aut.) saugumui, o aljanso instrukcijomis, susijusiomis su savo
narių apsauga.
Teigdamas, jog nėra tiesioginės grėsmės Baltijos
šalių saugumui, diplomatas nutyli apie netiesiogines grėsmes, o
diplomatų kalboje nutylėjimai dažnai būna išraiškingesni už atviru
tekstu sakomas mintis
Beje, kariškai atviru tekstu adekvačiu atsakymu
aljansui pagrasino Rusijos Generalinio štabo viršininko pirmasis
pavaduotojas Jurijus Balujevskijis: jei NATO ir toliau rodysiąs
aktyvumą arti Rusijos sienų. Bet jei Rusijos kariškiai iš tiesų
siektų adekvatumo NATO veiksmams, jie privalėtų iš anksto pranešti
apie savo karinių lėktuvų pasiskraidymus šalia aljanso valstybių
oro erdvės, kaip tai padarė NATO vasario mėnesį, perspėjusi Rusiją,
kai virš Lietuvos ir Latvijos praskrido NATO žvalgybinis lėktuvas
E-3A.. Tačiau iki tokio pobūdžio adekvatumo Rusijai dar labai
toli.
Kita vertus, kovo 27-28 dienomis Rusijos visuomenės
nuomonės tyrimų centras (VCIOM) atliko apklausą: Ką turi daryti
Rusija, plečiantis NATO?, kurios rezultatai demonstruoja gana didelės
Rusijos visuomenės dalies tolerantiškumą. Daugiausia respondentų
- 34 nuošimčiai atsakė, jog Rusija turi bendradarbiauti su NATO,
7 nuošimčiai siūlė patiems stoti į NATO, 24 - manė, jog nereikėtų
stoti į jokius blokus, 20 neturėjo jokios nuomonės ir tik 15 nuošimčių
apklaustųjų buvo nusiteikę agresyviai ir ragino priešintis NATO
plėtrai (duomenys skelbti www.gazeta.ru).
Apklausos rezultatus gražiai iliustruoja atsiliepimai
Internete. Vieno ruso internauto nuomone, anksčiau ar vėliau Europa
su Rusija susilies, ir jei objektyviai, Baltija tai poligonas,
kur susitinka dviejų metakultūrų pakraščiai ir adaptuojasi vienas
prie kito. Kitas komentaras skeptiškesnis: Rusija visą savo istoriją
buvo Imperija. O Imperijai nedera į kažką įsilieti. Čia arba sėdėk
neutrale ir tylėk, arba prisijunk, arba prijungsime. Neutralių
nemyli nei viena, nei kita pusė. Pribaltams būtų naudinga šveicarų
pozicija. O dabar tarp kūjo ir priekalo, kaip kokia vinutė.
Vinutė, patekusi tarp kūjo ir priekalo, paprastai
praranda savo formą, susiploja. Taip ir atsitikdavo Lietuvai, kai
ji atsidurdavo tarp pasaulį besidalijančių agresyvių grobuonių:
susiplodavo, t.y., prarasdavo valstybingumą. Bet šiandien ji yra
ne suplota tarp Rusijos ir Vokietijos, tarp NVS ir ES arba tarp
Rusijos ir NATO, o laisvai įsiliejusi į NATO (arba į ES
) ir,
vadinasi, nepraradusi savo valstybinės formos. Kol kas nepraradusi.
Kol kas
Nes grėsmės valstybės ir jos visuomenės saugumui kyla ne
vien išorėje, bet ir viduje. Mūsyse, kaip sakydavo atstatydintasis
Prezidentas. O nuo to mūsyse tūnančiojo joks NATO, deja, apsaugoti
negalės. Ir Rusijos politikai tai gerai suvokia, o suvokdami laukia.
Arba, kaip sakytų medžiotojai, tyko
© 2004 "XXI amžius"
|
