„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2004 m. balandžio 30 d., Nr. 14


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai

Drama baigėsi, žiūrovai išsiskirstė

Į „Atodangų“ klausimus atsako politologas

dr. Lauras Bielinis

dr. Lauras Bielinis

Ar tai, kad apkaltos būdu nušalintam prezidentui leista kandidatuoti į tą patį postą, nereiškia, kad politinį skandalą pakeitė politinis chaosas?

Ne, nereiškia. Tai tiesiog įstatymų netobulumo rezultatas.

O tai, kad teisininkai paraidžiui, o ne bendra dvasia interpretuoja šalies Konstituciją, ar nereiškia, kad Lietuva, pasak I. Kanto, tampa velnių valstybe, kur bendriausi ir svarbiausi teisinės valstybės principai neturi galios?


Ar įmanoma kovoti su populizmu?

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ

Ginčai dėl populizmo ir populistinių partijų Lietuvoje pritilo tik trumpam. Populizmo vaiduoklis toliau šmėžuoja vidaus politikos horizonte. Vadinamųjų tradicinių partijų laikysena rodo ne tik tai, kad populistų bijoma, bet ir tai, kad anaiptol ne visada atsispiriama pagundai patiems griebtis populistinės retorikos. Pernelyg pabrėžtas “populistinių” ir “tradicinių” partijų priešinimas pavojingai primena pačių populistų naudojamą techniką – dalinti visuomenę į “mus” ir “juos”. Be to, atrodo, jog tradicinės partijos priima populistų siūlomas rinkimų temas, tokias kaip skurdas, nusikalstamumas, korupcija. Tačiau populistus juk gimdo ir kelia ne tik skurdas, nusikalstamumas ar korupcija.


Dėmesio: Rusija, visuomet Rusija…

Dr. Jūratė LAUČIŪTĖ

Naivu būtų manyti, jog tapusi NATO nare Lietuva išsprendė visas savo su saugumu susijusias problemas. Nes kaip tigras netaps vegetaru dėl to, jog kai kurios antilopės pasislėpė zoologijos sode, taip ir imperija neatsisakys savo agresyvių užmačių vien todėl, kad kai kurioms kaimyninėms šalims pavyko pasprukti iš jų “amžinųjų interesų” zonos į kitą –saugumo zoną. Ilgais šimtmečiais formuotus įpročius pakeisti taip pat sunku, kaip ir prigimtį, tuo labiau, jei tų įpročių nesigėdima.


Teisingos visuomenės ilgesys (2)

Andrius NAVICKAS

Interneto dienraščio "Bernardinai" redaktorius,

Demokratinės politikos instituto ekspertas

 

Ar valstybė turi rūpintis socialiniu teisingumu?

Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja natūrali įvairovė. Žmonės skiriasi savo sugebėjimais, pomėgiais, pastangomis, pagaliau kiekvienam iš mūsų tenka atsidurti skirtingame įvykių sraute. Įvairovė yra laisvės apraiška, ir teisinga valstybė turėtų paprasčiausiai siekti, kad žmonės laikytųsi tarpusavio įsipareigojimų, tačiau pati valstybė šiukštu neturėtų dirbtinai šią įvairovę mažinti. Jei pasiturinčiai gyvenantis žmogus yra jautrus kitų bėdoms, jis gali pasidalinti turimomis gėrybėmis, tačiau versti jį taip daryti ar net perskirstyti žmonių sukurtas gėrybes – neteisinga.


Žodžiai, kurie žudo

Dr. Virgis VALENTINAVIČIUS

Eltos redaktorius

Rolando Pakso rinkimų sėkmė davė Lietuvos politikai mažiausiai vieną pamoką. Toji pamoka: su viešaisiais ryšiais (VŠR arba “public relations”, arba “PR”, arba “pijaras”, arba “mitokūra”) yra gerai, be jų - blogai. Gal ir teisybė, tačiau Lietuvoje VR suprantami kaip dviejų trijų žodžių ar sakinių kartojimas kiaurą parą visais žiniasklaidos kanalais. Vartotojo požiūriu tai nėra itin malonus dalykas, greičiau labai nemalonus.


Patriotizmo šaknys
glūdi kiekviename lietuvyje

Ką šiandien reiškia žodis “patriotizmas”?

Kalba dviejų kartų Lietuvos politikai, Seimo nariai: buvęs politinis kalinys

konservatorius Antanas Napoleonas Stasiškis ir jaunesnės kartos atstovas – istorijos mokslininkas liberalcentristas Algis Kašėta.

 

Antanas N. Stasiškis. Sovietmečiu buvo paprasčiau: jeigu siekei, kad tavo Tėvynė būtų laisva, kad nebūtų okupantų, kad būtų savo valdžia, savo valstybė, lyg tuo viskas ir buvo pasakyta. Žinoma, garsiai tokias mintis reikšti nedaug kas išdrįsdavo, gal ir progos nebūdavo. Kitas gal net nemokėjo žodžiais to įvardinti. Tai buvo savaime suprantama, ir to supratimo užteko jaustis patriotu. Nors tas supratimas daugeliui brangiai kainavo. Reikėjo ne tik mokėti jį slėpti, bet ir tam tikromis sąlygomis pajėgti jo neišsižadėti.


Ar ilgai politinės pjautynės tęsis krikščionių demokratų stovykloje?

Lietuvos krikščionys demokratai – viena iš giliausias tradicijas turinčių Lietuvos partijų. Atkūrus nepriklausomybę išties neblogai startavusi, partija nuo 1999 m., deja, išgyvena akivaizdų nuosmukį. Po tuomet įvykusio partijos skilimo, 2000 m. rinkimuose partija neperžengė 5 nuošimčių barjero, ir į Seimą pateko tik du šios partijos vienmandatėse apygardose išrinkti atstovai: A.Saudargas ir P.Gražulis. LKDP susijungus su Kazio Bobelio vadovaujama Krikščionių demokratų sąjunga ir Kazį Bobelį išrinkus vadovu, partijos reitingai, atrodė, ėmė kilti. Tačiau 2002 m. Prezidento rinkimuose Kazys Bobelis tesurinko 1,88 nuošimčio rinkėjų balsų.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija