Teisingos visuomenės ilgesys (2)

Andrius NAVICKAS

Interneto dienraščio "Bernardinai" redaktorius,

Demokratinės politikos instituto ekspertas

Ar valstybė turi rūpintis socialiniu teisingumu?

Kiekvienoje visuomenėje egzistuoja natūrali įvairovė. Žmonės skiriasi savo sugebėjimais, pomėgiais, pastangomis, pagaliau kiekvienam iš mūsų tenka atsidurti skirtingame įvykių sraute. Įvairovė yra laisvės apraiška, ir teisinga valstybė turėtų paprasčiausiai siekti, kad žmonės laikytųsi tarpusavio įsipareigojimų, tačiau pati valstybė šiukštu neturėtų dirbtinai šią įvairovę mažinti. Jei pasiturinčiai gyvenantis žmogus yra jautrus kitų bėdoms, jis gali pasidalinti turimomis gėrybėmis, tačiau versti jį taip daryti ar net perskirstyti žmonių sukurtas gėrybes – neteisinga.

Tokią poziciją užima nesaistomos rinkos ekonomikos apologetai liberalai. Jų požiūriu, kalbos apie socialinį teisingumą paprastai tėra pavydo ir keisto lygiavos siekio išraiška. Pavyzdžiui, žymus politinis filosofas Robertas Nozickas pašiepia kalbas, kad valstybėje visiems nariams svarbu sudaryti lygias galimybes siekti savo tikslų. Pasak jo, mes turime atsikratyti ydingos lenktynių analogijos. Jei visuomenės gyvenimas būtų tapatus lenktynėms dėl prizo, tai iš tiesų skirtinga dalyvių starto pozicija reikštų nesąžiningas lenktynes. Tačiau, pasak Nozicko, gyvenimas nėra lenktynės, nes nėra jokio bendro tikslo ar prizo, dėl kurio visi kovotų, taip pat nėra galimybės neutraliai įvertinti, kieno gyvenimas yra vertingesnis. Jei mes iš tiesų norime teisingumo, pasak jo, turime atmesti socialinio teisingumo mitą.

Tokie argumentai būtų įtaigesni, jei nežinotume, kokios istorinės aplinkybės lėmė tai, kad apie socialinį teisingumą apskritai pradėta kalbėti. Juk pati socialinio teisingumo sąvoka atsirado tik XIX a. pabaigoje, o išpopuliarėjo – XX amžiuje.

XVIII amžiaus pramoninė revoliucija atvėrė kelią ne tik iki tol nematytam ekonominiam augimui, bet kartu ir kraupiam darbininkų skurdui. Naujoji visuomenės „grietinėlė“ pasakiškai turtėjo, tačiau didžioji visuomenės dalis atsidūrė ant bado slenksčio. Nepaisant to, kad ekonomikos mechanizmai sukosi didžiuliais apsisukimais, industrinės visuomenės aižėjo į fragmentus, kartu didėjo vidinės priešpriešos. Nevaržoma rinkos ekonomika toli gražu neskatino tolygaus gėrybių pasiskirstymo, priešingai, jos padarinys — beprotiškai ilga darbo diena, vergiškas vaikų darbas, brutalus elgesys su darbininkais, moralinis darbininkų nuopuolis.

Būtent tokia situacija pagimdė marksistinį socializmą bei kalbas apie žmones, kuriems nėra ko prarasti, išskyrus savo grandines. Komunistinio rojaus idėjos sėklos nuskurdusioje visuomenėje rado sau puikią dirvą. Kaip parodė Rusijos revoliucija, pasakojimai apie komunistinį rojų tikrovėje virsta kraujo upėmis ir represijomis. Kita vertus, už tai, kad komunistinio eksperimento pavyko išvengti kitose Europos valstybėse, didele dalimi turėtume būti dėkingi Katalikų Bažnyčios pastangoms pasiūlyti savo raktą, galintį išlaisvinti visuomenę iš aršios priešstatos narvo.

Socializmas – netikęs vaistas nuo kapitalizmo ligų

Katalikai sociologai ir teologai XIX a. antroje pusėje karštai diskutavo dėl to, kokį turime pasirinkti ūkinio gyvenimo kelią, kad sukurtume žmogaus vertą visuomenę. Karštai svarstyta, ar norint panaikinti arba bent sušvelninti darbininkų skurdą, sumažinti skaudžias visuomenės priešstatas, reikia pašalinti pačią kapitalizmo, kuris remiasi rinkos ekonomika, sanklodą? Bažnyčioje būta balsų, tvirtinusių, kad kapitalistinė santvarka yra ydinga iš esmės ir socialinių problemų neįmanoma išspręsti, “neišmontavus” kapitalizmo, nesugrįžus prie korporacijų ekonomikos. Taip pat nemaža dalis katalikų teologų manė, kad Bažnyčia neturi siūlyti viešojo žmonių gyvenimo tvarkymo kelio. Esą ūkis veikia produktyviai, svarbiausia stiprinti žmonių vertybes, grąžinti darbininkus ir darbdavius prie krikščioniško tikėjimo.

Popiežius Leonas XIII, apsvarstęs alternatyvas, paskelbė encikliką „Rerum Novarum“, kuri pradėjo Bažnyčios socialinių enciklikų tradiciją. Pasak popiežiaus, socializmas yra netikęs vaistas nuo kapitalizmo ligų. Socializmas laisvę ir teisingumą paverčia nesutaikomais varžovais; valstybė tampa nomenklatūros diktatūra, o ne bendros kūrybos erdve. Kita vertus, tai, pasak Leono XIII, nereiškia, kad turime taikstytis su kapitalizmo ligomis. Socialinis neteisingumas griauna laisvę. Valstybė, nesirūpinanti socialiniu teisingumu, pasmerkta alinančiai visų karo su visais būsenai.

Socialinio Bažnyčios mokymo aktualumas
šių dienų Lietuvoje

Enciklika „Rerum Novarum“ paskelbta 1891 metais, t.y. daugiau nei prieš 110 metų. Tačiau popiežiaus Leono XIII teiginiai itin aktualūs šių dienų Lietuvai. Be kita ko, ir dėl to, jog rinkos ekonomika pagrįstos demokratinės valstybės formavimą Lietuvoje lydėjo panašūs procesai kaip XIX amžiaus pramoninę revoliuciją Vakaruose.

Ekonomistai, politikai tvirtina, kad Lietuvos ūkis sparčiai stiprėja, mūsų valstybė tampa turtingesnė, piešiamos šviesios ateities perspektyvos. Tačiau jei prognozių kūrėjai plačiau pravertų langus, gal pamatytų, kad toli gražu ne visiems valstybės bendrojo vidaus produkto augimas tampa taip pat ir sotesnio, saugesnio, oraus gyvenimo garantu. Tikrai ne iš gero gyvenimo žemdirbiai ar kitos visuomenės grupės imasi drastiškų akcijų, miestų gatvėse nemažėja elgetų, o laimės ieškotojų užsienyje srautas neslūgsta. Šiandien daug kalbama apie struktūrinių fondų paramą, kuri galėtų mums padėti kurti kitokią visuomenę. Tačiau tikrai baugu, ar ši parama taip pat nevirs tik optimistines tendencijas šlovinančiomis statistinėmis lentelėmis bei eiliniu privačių pilaičių miesteliu šalia Vilniaus ar Kėdainiuose.

Rolando Pakso politinis skandalas parodė, kaip nesunku manipuliuoti socialinės nelygybės žaizdomis bei nuskurdusių žmonių neviltimi. Šiandien pulkas pretendentų užimti Prezidento postą žada, kad grąžins visuomenei santarvę. Tačiau vargu ar ji įmanoma be socialinio teisingumo.

Kelio ženklai socialinio teisingumo kelyje

Bažnyčios socialinis mokymas nėra paprasčiausias „trečiojo kelio“ siūlymas. Socialinis teisingumas nereiškia kapitalizmo ir socializmo ideologijų mišrainės. Bažnyčios socialinis mokymas tiesiog pateikia savotiškus kelio ženklus, kurių turėtų paisyti kiekviena teisingumo siekianti visuomenė.

Pirmiausia, valstybę turime suprasti kaip bendruomenę, įvairovės vienovę. Socialinis teisingumas nereiškia įvairovės panaikinimo. Svarbiausia, kad ta įvairovė netaptų kliūtimi bendruomenės darnai. Valstybės pareiga būti skydu silpniausiems nariams, padėti jiems gyventi orų gyvenimą. Vien jau dėl to, kad kurios nors bendruomenės dalies silpnumas yra ir visumos problema. Bene didžiausia liberalizmo ir socializmo klaida, jog piliečiai suvokiami ne kaip bendradarbiai, bet kaip konkurentai. Bažnyčios socialinio mokymo tvirtinimu, kiekvienas žmogus stiprėja ne tada, kai nukonkuruoja kitą, bet veikiau kai sugeba su kitais kūrybiškai bendradarbiauti. Ne mažiau svarbu, kad kiekvienas visuomenės narys jaustų, jog viešasis gyvenimas tvarkomas ne kurios nors visuomenės dalies naudai, bet siekiant dermės, atsižvelgiant į visų narių siekius; tik tada politinė valdžia turės deramą autoritetą, o piliečiai bus solidarūs. Solidari visuomenė ne tik išvengia alinančios socialinės nesantaikos, bet ir sėkmingiau kuria gėrybes..

Kita vertus, kuriamų gėrybių gausa nėra svarbiausias valstybės gyvenimo tikslas, bet veikiau priemonė siekti visų jos narių gerovės. Todėl svarbu, kad ir rinkos ekonomiką suvoktume ne kaip mechanizmą, kuris, kartą paleistas, toliau tiksliai veikia pats, bet veikiau kaip sodą, kurį turime puoselėti. Neprižiūrimas sodas tampa brūzgynu, taip pat ir rinkos ekonomika, kurioje neginami silpniausi jos dalyviai, nėra įtvirtintos sąžiningos konkurencijos taisyklės, nėra saugomasi politikos ir verslo susiliejimo, gali tapti karikatūra ar įrankiu kurios nors turtingos grupės rankose.

Vargu ar rasime visuomenę, kurią galima vadinti socialinio teisingumo etalonu. Kita vertus, socialinio teisingumo receptai negali būti eksportuoti ar gauti iš fondų. Socialinio teisingumo siekis skirtingose valstybėse reikalauja skirtingų žingsnių. Šis siekis savo esme yra tam tikra dorybė, keičianti mūsų požiūrį į mus supančius žmones, mūsų teises ir pareigas, taip pat į visuomenės problemas. Tik šią dorybę branginanti ir brandinanti valstybė gali įveikti ydingą ratą, kai ekonomikos augimas, užuot kūręs gerovę visiems, didina visuomenės susipriešinimą.

© 2004 "XXI amžius"