Patriotizmo šaknys
glūdi kiekviename lietuvyje

Ką šiandien reiškia žodis “patriotizmas”?

Kalba dviejų kartų Lietuvos politikai, Seimo nariai: buvęs politinis kalinys

konservatorius Antanas Napoleonas Stasiškis ir jaunesnės kartos atstovas – istorijos mokslininkas liberalcentristas Algis Kašėta.

Antanas Napoleonas Stasiškis

Algis Kašėta

Antanas N. Stasiškis. Sovietmečiu buvo paprasčiau: jeigu siekei, kad tavo Tėvynė būtų laisva, kad nebūtų okupantų, kad būtų savo valdžia, savo valstybė, lyg tuo viskas ir buvo pasakyta. Žinoma, garsiai tokias mintis reikšti nedaug kas išdrįsdavo, gal ir progos nebūdavo. Kitas gal net nemokėjo žodžiais to įvardinti. Tai buvo savaime suprantama, ir to supratimo užteko jaustis patriotu. Nors tas supratimas daugeliui brangiai kainavo. Reikėjo ne tik mokėti jį slėpti, bet ir tam tikromis sąlygomis pajėgti jo neišsižadėti.

Kita vertus, mano kartai daug ką galima ir prikišti. Prisimenu, buvau pritrenktas, kai 1960 m. grįžęs iš lagerio tėviškėje ne kartą šeimose girdėjau iš tėvų, ypač iš senelių, kurie "atbuvo" Sibirus: “Ša, vaikeli, tylėk, prieš vėją nepapūsi!”. Tuo metu buvo paplitęs tam tikras nuolankumas, susitaikymas, – pakliūsi į kalėjimą, negausi geresnio darbo, negalėsi studijuoti. Buvo taikomas toks lyg ir protingumo kriterijus. Čia, mano manymu, ir buvo momentas, kai buvo palaužtas patriotizmo stuburas.

Atkaklesnieji buvo nužudyti arba sėdėjo kalėjimuose, o likusieji buvo priversti susitaikyti ir atidėti savo iliuzijas ateičiai. Ir įdomu, kad tų kelių šeimų, kuriose buvo laikomasi to lyg ir nekalto atsargumo, tuometiniai paaugliukai vėliau atsidūrė ant ar už nusikaltimų ribos. Jie turėjo galimybę ir mokytis, ir padoriai gyventi, bet nesugebėjo atsispirti aplinkos spaudimui. Gal tai atsitiktinis sutapimas, negaliu pasakyti, bet faktas toks yra.

Lageriuose, kur teko sutikti tūkstančius žmonių, tokių dejuojančių, keikiančių savo likimą arba keikiančių save, kad padarė klaidą, neteko sutikti, nors sunku pasakyti, ką kiekvienas mąstė.

Kalbėdamas apie patriotizmą aš paprastai turiu vieną formulę: jeigu žmogus myli, gerbia savo kaimą, savo pradžios mokyklą, jeigu ji jam yra brangi, tai jis gerbs ir savo valstybę.

Neseniai labai liūdnų dalykų patyriau išsivysčius diskusijai: kas yra Povilas Plechavičius – didvyris ar nusikaltėlis. Manau, kad tie istorikai, kurie pasmerkė jį, bando šių dienų supratimo formules primesti įvykiams, kurie buvo prieš keliasdešimt metų. Povilas Plechavičius, mano manymu, yra patriotizmo pavyzdys. Tai vienas iš nedaugelio kariškių, kurie išlaikė karinę priesaiką ir naudojosi mažiausia galimybe ginti tėvynę. Jis nebuvo toks kvailas, kad nesuprastų, jog vokiečių okupacijos metais sukurti savarankišką lietuvišką junginį nepasiseks, bet, atsiradus tam tikrai situacijai, bandė nors tuo pasinaudoti. Beje, jis savuosius savanorius apgynė, o pats atsidūrė konclageryje.

Sovietmečiu žodis “patriotas” buvo lyg ir antitarybinis. Nors keista, bet po 1990 m. jo taip pat buvo vengiama. Ir tik dabar tas žodis pradeda “įsipilietinti”. Pasižiūrėkite, kurios partijos programoje rasite žodį “patriotas”, “patriotizmo ugdymas”? Pilietiškumas, pilietinė visuomenė – prašau. Tarsi pilietiškumas ir patriotizmas vienas kitam prieštarautų. Manau, kad tai dar vis sovietmečio “prieš vėją nepapūsi” pagirios.

Lietuvos įstatymai tam neprieštarauja, formaliai valstybės požiūris į patriotizmą yra įvertintas. Partizanų ir tų pačių “plechavičiukų” atmintis įamžinama, jiems suteiktas savanorių karių vardas. Ir žurnalistai, kiti žmonės jau pradeda vartoti žodį “patriotizmas”. Ši sąvoka grįš į gyvenimą. O grįžti turi per mokyklą. Pats gyvenimas kelia tokį poreikį. Žmonės negali gyventi kaip bekonai – jeigu paėdę – ir gerai, kriuksi laimingi. Žmogus yra sociali būtybė, jis turi ryšį su kitais, su gimtine, su istorija.

Algis Kašėta. Manau, kad sveiko patriotizmo šaknys glūdi kiekviename lietuvyje, tik nevienodai giliai. Problema, kad lietuvis nemėgsta ar nemoka to patriotizmo demonstruoti viešai. Jis yra sugadintas sovietinės okupacijos, iškreipusios tikrojo patriotizmo esmę, todėl to jausmo tarsi gėdijasi. Kita vertus, gal ir nereikia jo taip bravūriškai demonstruoti, kaip daro kai kurios mūsų kaimyninės tautos.

Daug metų man tenka dalyvauti rengiant istorinį-literatūrinį konkursą moksleiviams “Lietuvos kovų ir kančių keliai”. Konkursas vyksta kartu su kariškiais. Jame skelbiamos temos apie Lietuvos kariuomenę, ryškus akcentas partizaninėms kovoms, pokariu patirtam lietuvių tautos genocidui. Konkurse dalyvauja be galo daug moksleivių. Kai klausai tų jaunų žmonių ir skaitai jų rašinius, net mintis nekyla, kad mūsų vaikai kosmopolitai ir jiems nerūpi Lietuvos istorija. O meilė savo šalies istorijai, be abejo, yra vienas iš svarbiausių patrioto bruožų.

Kitą patirtį įgyju dalyvaudamas Seimo Nacionalinio saugumo komiteto darbe. Dažnai tenka lankytis kariniuose daliniuose ir bendrauti su Lietuvos kareiviais, kalbinti juos. Kai kurie ateina galbūt ir kitaip įsivaizduodami savo misiją, bet dalis ateina jau turėdami nuostatą, kad jie turi atlikti pilietinę pareigą tėvynei. Bet turiu pasakyti, kad visi savo tarnybą baigia didžiuodamiesi esą Lietuvos kariai ir jaučiasi atstovaujantys Lietuvos valstybei, ypač misijose užsienyje.

Kita vertus, aš esu profesionalios kariuomenės šalininkas. Esu linkęs, kad mūsų kariuomenėje tarnautų tie, kurie nori tarnauti, kurie karybą pasirenka savo profesija. Tuo labiau, kad turime iš ko pasirinkti. O patriotizmą galime demonstruoti ir kitais būdais. Tikras patriotas ir per rinkimus turėtų sugebėti atrinkti populistus ir valstybininkus. Man skaudu, kad lietuviai praranda gerą bruožą – vidinį saugiklį, kuris gelbėdavo carinės okupacijos laikais ir sovietmečiu: kad tas didysis kaimynas kelia pavojų, pirmiausia mūsų tautos išlikimo pavojų. J. Borisovo ir kitų “gelbėtojų” palankus vertinimas, nesupratimas, kad jie čia gal atlieka tam tikrą “misiją” kitos valstybės naudai, kelia nerimą. Mes prarandame imunitetą. Realistų interesai užgožia per šimtmečius išsivysčiusį nacionalinės savisaugos instinktą.

Padaugėjo nusivylimo ir apatijos, nes žmonės norėjo greitesnio valstybės ir savo gerovės augimo. Savo gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje jie įsivaizdavo gražesnį, turtingesnį. O jis nebuvo toks ne tik dėl objektyvių priežasčių, bet ir dėl politikų kaltės. Ir dar viena bėda: žmonės valdžios institucijas dažnai sutapatina su valstybe. To pasekmės yra skaudžios. Kad ir pastarasis – prezidentinis skandalas.

Bet mane labiau domina ne nueinanti, bet ateinanti karta. Nepaisant nepalankaus fono žiniasklaidoje, man atrodo, kad mūsų jaunimas yra pakankamai pilietiškas ir patriotiškas. Pvz., susikompromitavusio prez. R. Pakso rėmėjų gretose jaunimo mes matėme mažai. Jauni žmonės skandalo “herojų” vertino kone vienareikšmiai neigiamai, nors turėjo mažesnę patirtį. Jie intuityviai jautė, kad “karalius nuogas”. Taigi, kai turim sveikas šaknis, bus ir gražių vaisių.

Kalbino
Audronė V. Škiudaitė

© 2004 "XXI amžius"