Lietuvos dešinieji.
Pastarųjų rinkimų pamokos

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ

Per apkaltos Prezidentui procesą buvo daug kalbama apie Lietuvos politikos krizę bei jos pamokas politikams ir partijoms. Tačiau, atrodo, kol kas rimtai apmąstyti susiklosčiusią situaciją neskubama.

Jei lygintume centro dešiniųjų partijų padėtį po Europos parlamento rinkimų su 2000 metų Seimo rinkimais, Tėvynės sąjunga pasirodė geriau, su centristais susijungę liberalai – blogiau. Susijungusių krikščionių demokratų rezultatas šiuose rinkimuose yra prasčiausias per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį.

Kalbos apie tradicinių partijų, o gal ir visos partinės sistemos krizę pagrįstos, tik negirdėti įtikinamų atsakymų apie tos krizės priežastis. Krikščionių demokratų, savo geriausiais laikais sugebėjusių pelnyti bent 10 nuošimčių rinkėjų paramą (o tada balsavo per 70 nuošimčių visų turėjusių balso teisę) istorija gali būti pamokoma. Turėjusi platų vietos organizacijų tinklą, gana stabilų elektoratą, palyginti aiškią ideologiją partija neišlaikė valdančios koalicijos su tuo metu daug stipresne Tėvynės sąjunga išbandymo. Nesutarimų dėl tolesnės veiklos krypties ir būdų suskaldyta partija išsimušė iš kelio, išbarstė dalį aktyvių narių.

Geriausiais laikais krikščionių demokratų stiprybė buvo jų socialinė ideologija. Manyčiau, jog nėra visiškas sutapimas krikščioniškosios demokratijos krizė ir įvairiausių populizmų suklestėjimas. Rimtos socialinės doktrinos tuštumą Lietuvos politikos erdvėje užpildė apskaičiuotas siekis prisistatyti silpnųjų gynėjais.

Kita vertus, išnykęs iš viešos politinės diskusijos erdvės krikščionių demokratų balsas neišėjo į naudą ir kitoms tradicinėms partijoms. Krikščionys demokratai turėjo gerą ryšį su „antrąja Lietuva“, kurioje buvo nemažai jų rinkėjų. Būtent to ryšio, kuris galėjo pakoreguoti visų partijų elgesį, pritrūko pastarųjų metų krizėse.

Ar sugebės vėl susivieniję krikščionys demokratai nors kiek atsigauti – sunku pasakyti. Padėtis nėra jiems palanki. Stipresnės centro dešinės partijos, ypač – Tėvynės sąjunga, įkūrusi Krikščionių demokratų frakciją, kryptingai bando patraukti į savo pusę nebegausų krikščionių demokratų elektoratą. Tačiau kol kas Tėvynės sąjungos ideologijoje nematyti jokių „užjaučiančio konservatizmo“ ženklų. Pasak Tėvynės sąjungos tinklalapyje paskelbtos Kęstučio Škiudo apžvalgos, Tėvynės sąjungos elektoratas „elitizavosi“. Tai irgi rodo, kad Krikščionių demokratų frakcija šioje partijoje nėra nei pakankamai svari, nei pastebima.

Tėvynės sąjungos vadovas Andrius Kubilius neseniai prakalbo apie galimą „Vaivorykštės“ koaliciją, kurią sukūrusios tradicinės partijos po būsimų Seimo rinkimų galėtų priešintis populistų įsitvirtinimui valdžioje. Tokia vizija susišaukia su jau minėtos Kęstučio Škiudo apžvalgos tvirtinimu, kad „nyksta po Nepriklausomybės atkūrimo įsitvirtinusi ideologinė dešinės – kairės takoskyra. Partijos, kurios anksčiau aiškiai skyrėsi pagal požiūrį į Rusiją bei komunistinę praeitį, šiandien gerokai supanašėjo ir tapo neatskiriamos pagal vykdomą realiąją politiką, dažniausia grindžiamą menkai ideologizuotu pragmatizmu. Tai reiškia, kad šiandien esminė ideologinė takoskyra jau yra ne kairė – dešinė, bet skirtumas tarp tradicinių partijų pragmatizmo bei naujųjų politikų populizmo“.

Tokia perspektyva geresniems laikams atideda nebe pokomunistinės, bet vakarietiškos „dešinės – kairės“ apbrėžimą ir nepalieka vietos įvairioms mažoms tradicinių partijų atmainoms. Krikščionims demokratams ši vizija lemia ištirpti vienoje pragmatinės „Vaivorykštės“ spalvoje.

Jų likimas artimiausiu metu labai priklausys nuo to, ar sugebės krikščionys demokratai nusistatyti nors kokią pastebimą savo poziciją idėjiškai neišraiškingoje tradicinių partijų pragmatizmo skalėje. Kita vertus, tradicinių partijų ateitis irgi priklausys nuo to, koks bus tas jų pragmatiškumas. Neatsitiktinai Vakarų Europos centro dešinės partijų pavadinimuose dažnas žodis „liaudininkai“ (kitaip - „populistai“). Jei centro dešinės partijos neatgaus „liaudiškojo“ elektorato, vargu ar „Vaivorykštė“ ilgai švytės Lietuvos politikos danguje.

© 2004 "XXI amžius"