„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2004 m. liepos 9 d., Nr. 16


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai

Prezidentas Valdas Adamkus -
misija įmanoma?

Andrius NAVICKAS

Interneto dienraščio "Bernardinai" vyr. redaktorius

Vakarų kryptimi su sugedusiu kompasu?

Tarp dvejų Prezidento rinkimų, kuriuos teskyrė pusantrų metų, politinis gyvenimas pasiekė virimo temperatūrą. Politikos puodas šnypštė ir burbuliavo, piliečių nuostatos poliarizavosi, politikai plėtojo debatų meną, o žurnalistai skilo į kelias stovyklas. Tačiau nuėmę politikos puodą nuo apkaltos ugnies jame vėl randame labai panašų viralą, kaip ir prieš pusantrų metų. Esminis skirtumas – Prezidentu šį kartą išrinktas ne Rolandas Paksas, o Valdas Adamkus, kuris iš karto po rinkimų pareiškė, jog žmonės rinkimuose balsavo už Vakarų kryptį. Prezidentas žada, kad per antrąją jo kadenciją pagal vakarietiškos demokratijos standartus keisis visuomenės gyvenimas ir pripažįsta, kad iki šiol daugiausia keitėsi tik valstybės fasadas. V. Adamkus kalba apie Lietuvą be užmirštų žmonių, kur piliečiai jaučiasi vienos politinės bendruomenės nariais. Jei šie pažadai taptų kūnu, galėtume drąsiai teigti, kad R.Pakso skandalo karštinė subrandino ir gerų vaisių.


Lietuvos dešinieji.
Pastarųjų rinkimų pamokos

Dr. Irena VAIŠVILAITĖ

Per apkaltos Prezidentui procesą buvo daug kalbama apie Lietuvos politikos krizę bei jos pamokas politikams ir partijoms. Tačiau, atrodo, kol kas rimtai apmąstyti susiklosčiusią situaciją neskubama.

Jei lygintume centro dešiniųjų partijų padėtį po Europos parlamento rinkimų su 2000 metų Seimo rinkimais, Tėvynės sąjunga pasirodė geriau, su centristais susijungę liberalai – blogiau. Susijungusių krikščionių demokratų rezultatas šiuose rinkimuose yra prasčiausias per visą atkurtos Nepriklausomybės laikotarpį.


Apie elitą ir ne tik apie jį

Dr. Jūratė LAUČIŪTĖ

Patinka mums tai ar ne, bet Lietuvos su(si)skaldymas į “dvi Lietuvas” – įvykęs faktas, kurio nepripažinti būtų taip pat beprasmiška, kaip ir pūsti prieš vėją. Nes kaip po dienos ateina naktis, taip ir po tikros ar tariamos visuomenės vienybės, ištinkančios lemtingomis tautai ir valstybei akimirkomis, ateina ir neišvengiama diferenciacija į dvi, tris ar daugiau grupes (sluoksnius), kurios dominuoja porevoliucinėje kasdienybėje.


Nacionalinis susitarimas Lietuvoje -
atsitiktinumas ar konstanta?

Dr. Česlovas Laurinavičius,

Lietuvos istorijos institutas "Baltijos kelias", Nr. 4

Dr. Česlovas Laurinavičius

Nacionalinio susitarimo sąvoka gana dažnai vartojama. Lietuvoje pastaruoju metu ji tapo moraliniu priekaištu politikams, nesugebantiems pakilti virš siaurų partinių bei grupinių interesų. Tačiau paaiškinti, kas yra tas nacionalinis susitarimas, nėra paprasta. Iš istorijos žinome legendą apie Šiaurės Amerikos kolonistų susitarimą laikytis daugumos principo, taip pat žinome, kad nacionaliniu susitarimu pasižymi britai, pagaliau galime prisiminti ir garsią frazę apie vokiečių socialdemokratus, kad jie - „tik iki Eitkūnų“. (Tai reiškė, kad buvo visuotinai suvokiama, kur baigiasi vidaus politinė kova ir kur prasideda bendras nacionalinis interesas). Tačiau tai tik lakūs pastebėjimai, juos galima priimti, galima dėl jų ginčytis.


Jeigu Lietuva lygiuotųsi į JAV...

Tomas Misiūnas

Kai Prezidentas sako, kad jis skelbia naujas šalies užsienio politikos gaires ir jas pavadina doktrina, tauta turėtų suklusti. Kai taip šnekančiam Prezidentui antrina užsienio reikalų ministras, visos valstybinės institucijos ir organizacijos turėtų pasiruošti dirbti naujai nužymėta kryptimi, kad kuo greičiau skelbiamų tikslų pasiektų. Deja, Lietuvoje viskas šiek tiek kitaip – užsienio politikos doktriną skelbia ne naujai išrinktas Prezidentas ir naujai paskirtas užsienio reikalų ministras, bet laikinasis Prezidentas ir kadenciją baigiantis ministras. Negalima sakyti, kad tokia doktrina turėtų būti laikina, bet drąsiai galima tvirtinti, kad ji – vienos partijos. Panašu, kad su Prezidento institucija susijusi politinė krizė ir dveji rinkimai kiek „sumaišė“ politinio elito protą.


Įstatymų pakanka, nėra žmonių, gyvenančių pagal tuos įstatymus

Kėdainių rajone, Saviečių kaime, jauni ūkininkai Aušrys Macijauskas, Algimantas Šleževičius ir Artūras Jodeika, išsinuomoję sužlugusios bendrovės 180 ha žemės ir įsigiję apleistus administracijos bei ūkinius pastatus, sukūrė sėkmingą žemės ūkio kooperatyvą, jau įgyvendinusį vieną SAPARD programą ir besirengiantį antrajai. Kalbiname Aušrį Macijauską, ūkininko iš Telšių anūką, Kėdainių chemijos kombinato inžinieriaus sūnų, diplomuotą agronomą, kuris yra Kėdainių savivaldybės tarybos narys, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos prezidentas ir buvęs kandidatas į Europos Parlamentą, prašydami išsakyti savo nuomonę apie provincijos ir centro priešpriešą, kuri, kai kurių mąstytojų nuomone, Lietuvoje ir sukūrė reiškinį, vadinamą „paksizmu“.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija