Įstatymų pakanka, nėra žmonių, gyvenančių pagal
tuos įstatymus
Kėdainių rajone, Saviečių kaime, jauni ūkininkai
Aušrys Macijauskas, Algimantas Šleževičius ir Artūras Jodeika, išsinuomoję
sužlugusios bendrovės 180 ha žemės ir įsigiję apleistus administracijos
bei ūkinius pastatus, sukūrė sėkmingą žemės ūkio kooperatyvą, jau
įgyvendinusį vieną SAPARD programą ir besirengiantį antrajai. Kalbiname
Aušrį Macijauską, ūkininko iš Telšių anūką, Kėdainių chemijos
kombinato inžinieriaus sūnų, diplomuotą agronomą, kuris yra Kėdainių
savivaldybės tarybos narys, Lietuvos grūdų augintojų asociacijos
prezidentas ir buvęs kandidatas į Europos Parlamentą, prašydami
išsakyti savo nuomonę apie provincijos ir centro priešpriešą, kuri,
kai kurių mąstytojų nuomone, Lietuvoje ir sukūrė reiškinį, vadinamą
paksizmu.
Sakoma, provincija skursta dėl to, kad valstybė
ja nesirūpina. O Jums valstybės parama reikalinga?
Valstybė tiek miestui, tiek provincijai reikalinga
žaidimo taisyklėms palaikyti. Aš sakau, kad mums nereikia pagalbos,
mes norime tik vienodų žaidimo sąlygų: kaip lenkai, latviai - kaip
visos bendros Europos rinkos dalyviai.
Išmokos žemdirbiams už pasėlius yra priverstinės,
ta parama buvo sugalvota Europos bendrijoje apie 1950 m., kai Europoje
trūko maisto, kai reikėjo importuoti jo iš Amerikos. Ši politika
pasenusi, tik joks politikas nesiryžta tos paramos panaikinti. Aš
nemanau, kad žemės ūkiui reikalinga išskirtinė parama, nes žemės
ūkis nėra kažkoks išskirtinis verslas. Mes puikiausiai pragyventume
be jos. Ateityje parama žemdirbiams tiesioginėmis išmokomis bus
mažinama ir didinama investicinė parama.
O koks nuošimtis ūkininkų ryžtasi įsisavinti
struktūrinių fondų lėšas?
Statistika rodo, kad SAPARD lėšomis pasinaudojo
200 Lietuvos ūkininkų, ir dauguma iš jų - stambesni. Nepaisant to,
kad reklama buvo didžiulė ir triukšmo buvo labai daug, bet parama
naudojasi labai uždaras ratas žmonių. Šalia problemos, kad Europos
struktūrinių fondų parama naudojasi didmiesčiai, o provincija nesinaudoja,
yra ir kita problema: SAPARD programa naudojasi Lietuvos vidurio
ūkininkai, o pakraščių - nesinaudoja.
Ne geresnė padėtis ir modernizuojant pramonę.
V. Uspaskicho mėsos perdirbimo kombinatui panaudota ketvirtadalis
lėšų, skirtų Lietuvos pramonei modernizuoti. Labai gerai, kad tas
gražus mėsos perdirbimo kombinatas stovi, kad per tą kombinatą perėjusi
mėsa gauna sertifikatus ir išvežama į ES, bet, mano nuomone, būtų
daug geriau, jeigu vietoj vieno kombinato stovėtų 50 mažesnių įmonėlių
arba ūkelių, taip pat modernizuotų pagal ES reikalavimus, visoje
Lietuvoje. Tai Lietuvai atneštų didesnės naudos.
Kad tiems vidutiniokams būtų geriau, trūksta
valstybės dėmesio?
Būtent smulkesniam verslui, ne tik žemės ūkio,
turėtų būti suteiktos pirmumo teisės naudojant struktūrinius fondus.
Jį reikėtų tiesiog pastūmėti, už valstybės lėšas konsultuoti verslininkus.
Parengti eilinį verslo planą kainuoja apie 10 000 Lt. Vidutiniam
verslininkui tai didžiuliai pinigai, o jam pačiam paruošti verslo
plano neįmanoma.
Kita vertus, manau, kad lėšos turėtų būti skiriamos
teritorijoms. Taip negali būti, kad Utenos apskritis iš trijų šimtų
projektų įgyvendintų tik 5, o Alytaus tik 9, Vilniaus 14, o Kauno
- 81. Kauno, Panevėžio, Marijampolės ir Šiaulių apskritys pasiėmė
70 nuošimčių SAPARD lėšų. Lygiai taip pat bus ir su kitais struktūriniais
fondais.
Kaimiečiai juk ir taip yra labiau nuskriausti.
Miestiečiai nuo gimimo iki mirties vaikščioja šaligatviais, autobuso
stotelė jiems yra už šimto žingsnių, į medicinos įstaigas, į mokyklą
nuvykti paprasta. O kaimo vaikas iki autobuso stotelės pavasarį,
rudenį, žiemą eina per balas ir sniegą, neapšviesta gatve, nešioja
tik guminę avalynę, o batus turi neštis kaip Žemaitės apsakymuose
- persimetęs per petį, kad atėjęs į mokyklą galėtų persiauti. Tai
tokia ta mūsų regioninė politika.
Bet kita medalio pusė egzistuoja: pripažįstat,
kad kaimo žmonėms trūksta iniciatyvos?
Iniciatyvos kaime užtenka, nėra atsako iš valstybės.
Štai mūsų kaime: XXI amžius, o daugiau kaip 70 proc. žmonių gyvena
be kanalizacijos. Yra įsikūrusi bendruomenė, žmonės susirenka ir
šneka, kad būtų gerai padaryti šaligatvį, kanalizaciją ir t.t. Nuvažiuoja
pas seniūną, jis skėsteli rankomis, nes nežino, kur tam žmogui kreiptis.
Taigi kur žmogui eiti? Manau, turėtų būti atvirkščiai - valstybė
turėtų deleguoti konsultantus į kiekvieną tokią bendruomenę, kad
būtų išaiškinta, kaip pasinaudoti struktūriniais fondais. Fonduose
pinigų yra, tik Lietuva turėtų daugiau investuoti į tų fondų administravimą.
Valstybė turi žengti žingsnį tų žmonių link.
Labiausiai reikalus pataisytų žmonių mokymas.
Reikia šviesti žmones ir aiškinti, kaip jie gali patys pagerinti
savo gyvenimą, skatinti žmonių iniciatyvą ir tą iniciatyvą remti.
Nenumoti ranka į bet kokį iniciatyvos daigelį. Jie labai gležni.
Po visų tų kolūkinių perversmų ir kolektyvinio darbo idėjos žlugimo
žmonės yra labai atsargūs. Jie nepatikliai žiūri į bet kokį komandinį
veikimą. Ypač kaime. O čia reikia didelio tarpusavio pasitikėjimo.
Po kiek metų, Jūsų nuomone, Lietuvos kaimas
pamatys europinę prošvaistę? Vieni sako, kad po 15, kiti - po 40?
Jau ir šiandien, po visų tų nusivylimų ir griūčių
- moralinių ir ekonominių, kaimo gyventojas mato žiburį tunelio
gale. Žmonės pamatė, kad nauja sistema duoda vaisių. Tai sietina
su stojimu į ES ir europinės tvarkos atėjimu į Lietuvą. Prezidento
rinkimai parodė, kad situacija taisosi. Daug ir kaimiškųjų rajonų
balsavo už vakarietišką ideologiją, ateities Lietuvą. Man net keista,
kad mūsų kaime 75 proc. žmonių balsavo už V. Adamkų.
Vargu ar kada nors Lietuva gyvens kaip vokiečiai,
danai ar švedai. Bet mums ir neverta to siekti, mes turime eiti
savo, lietuvišku keliu. Manau, nebūtina sukasioti Lietuvą kvadračiukais,
sustumdyti žemes ir išlyginti Aukštaitijos kalvas. Mes turime gyventi
su savo gamta, su savo kultūra ir mentalitetu. Mums ir nereikia
tokios tvarkos kaip Vokietijoje. Ne visiems ji patinka, man taip
pat: miškai kaip parkai, o laukai kaip daržai, laukinė gamta nušienauta,
krūmai išrauti, kreivi medžiai ištiesinti. Mes ne tokie žmonės.
Ko trūksta Lietuvoje - tai pilietinės visuomenės.
Yra valstybė, struktūros, bet neturime piliečių. Yra gyventojai,
bet jie dar ne piliečiai. Aš daugiausiai dėmesio skirčiau pilietinės
visuomenės ugdymui. Nes tik per demokratiją, pilietinę visuomenę,
per bendruomenę ateina gerovė. Kas yra pirmoji mūsų bendruomenė?
Šeima. Tai nuo jos ir pradėkim. Stiprinkim šeimą, jos ryšį su kaimynais,
tai jau bus teritorinė bendruomenė. Likęs sovietinių laikų nuasmeninimas
yra didžiulė blogybė.
Įstatymų pakanka, nėra žmonių, gyvenančių pagal
tuos įstatymus. Ir nėra piliečių ne tik Kėdainiuose, Kaune ar kitur
provincijoje, - dauguma vyriausybės narių nėra piliečiai, nes tikri
piliečiai su kitais piliečiais taip nesielgtų, kaip jie elgiasi
su žemdirbiais. Mes visi gyvename tame pačiame bendrabutyje ir turime
gerbti vieni kitų teises. O dabar, jeigu kažkam negera, vietoj to,
kad padėtume, duodam per galvą, kad nesiskųstų, tylėtų susirietęs
kamputyje ir taip nusibaigtų.
Kalbino
Audronė V. ŠKIUDAITĖ
© 2004 "XXI amžius"
|