Krikščioniškoji demokratija
šiuolaikiniame pasaulyje

Dr. Mantas Adomėnas

Dr. Mantas Adomėnas

Krikščioniškoji demokratija – tai visų pirma dvidešimtojo amžiaus sąjūdis, kuriam buvo lemta pergyventi jį pagimdžiusio amžiaus pagrindines problemas ir ideologines priešpriešas.

Krikščioniškoji demokratija kaip reflektuotas, pilnai save suvokiantis politinis judėjimas atsirado didžiosios popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum Novarum įtakos dėka. Krikščioniškoji demokratija gimė į pasaulį, kuris buvo ne tik visiškai kitoks, negu dabarties pasaulis, bet ir apskritai daugeliu prasmių ikimoderniškas. Pamėginsiu bendrais bruožais nusakyti tuos pokyčius, kurie politinėje ir visuomeninėje pasaulio tikrovėje įvyko per pastarąjį šimtą metų, nes tiktai tų tektoninių, giluminių ir ilgalaikių pokyčių šviesoje išryškėja iššūkiai, laukiantys Lietuvos krikščioniškosios demokratijos antrąjį jos gyvavimo šimtmetį.

Kaip minėjau, pasaulis, kuriame krikščioniškoji demokratija atsirado, buvo visai kitoks. Jeigu pažvelgsime į tris svarbius sandus – valstybinę santvarką, Bažnyčią ir pačią krikščioniškąją demokratiją – tai pamatysime, kad per pastarąjį šimtmetį visi jie pasikeitė, kartais beveik neatpažįstamai.

Turbūt žmonijos istorijoje apskritai sunku surasti amžių, kad per nepilną šimtą metų, o faktiškai netgi per vienos kartos gyvenimą būtų taip radikaliai pasikeitęs pats politinės tikrovės pavidalas. XX amžiaus istorijoje krikščioniškoji demokratija gal neiškilo taip ryškiai, kaip kitos partijos ar doktrinos – nacizmas, komunizmas, net liberalizmas kur kas labiau siejami su didžiosiomis amžiaus permainomis, – tačiau jos įtaka, nors mažiau pastebima, buvo galbūt ne mažiau reikšminga.

Pažvelkime pirmiausia į valstybinę santvarką. Krikščioniškoji demokratija atsirado pasaulyje, kuriame tebedominavo imperijos ir kolonijinės valstybės: Rusijos imperija, Austrijos-Vengrijos imperija, kaizerių Vokietija, Prancūzija, kuriai tuo metu priklausė neišmatuojami kolonijų plotai, galiausiai, Didžioji Britanija, virš kurios valdų, pasak populiaraus posakio, “niekuomet nesileisdavo saulė”. Tad XX amžiaus pradžia iškyla kaip savotiškas politinis ir kultūrinis devynioliktojo amžiaus tęsinys.

Tęstinumą sulaužo tik I pasaulinis karas, pašaukęs į politinę egzistenciją ištisą tautinių valstybių plejadą. Mažesnės valstybės, primenančios ne tiek pasaulio valdoves, kiek jaukius vienos tautos namus, ir buvo toji arena, kur krikščioniškoji demokratija įgijo savo autentišką balsą ir prie kurių sukūrimo ji nemažai prisidėjo – užtenka prisiminti kad ir krikščioniškosios demokratijos vaidmenį kuriantis prieškario Lietuvai.

Dar didesnis iššūkis negu imperijų žlugimas, dar didesnis pertrūkis Europos raidoje buvo XX amžiaus totalitarinių režimų patirtis. Tik paskutiniajam iš jų – Sovietų sąjungai – žlugus, pasibaigė ta XX amžiaus pradžioje prasidėjusi raida. Taigi imperines monarchijas, autoritarines diktatūras ir totalitarinius režimus pakeitė tautinės valstybės su vieno ar kito pobūdžio demokratine tvarka. Tai, kad demokratinei santvarkai Europoje šiuo metu nėra realios alternatyvos ir principinio iššūkio, nemaža dalimi yra ir krikščioniškosios demokratijos nuopelnas. Krikščioniškoji demokratija, susirūpindama socialiniais klausimais, pasiūlė realią alternatyvą marksizmui ir neleido jam išsiplėtoti ir suleisti šaknų daugelyje Europos šalių. Be to, pravartu prisiminti ir krikščioniškai-demokratiškų vyriausybių vaidmenį užgydant totalitarinių ir autoritarinių režimų paliktas žaizdas Vokietijos bei Italijos visuomenėse.

Galiausiai, paskutinis pokytis Europos raidoje – vienijimosi siekis, subrandinęs Europos Sąjungos idėją ir dabar formaliai jau esantis netoli pabaigos. Šis siekis irgi būtų neįsivaizduojamas be krikščionių demokratų idėjų ir veiklos; tereikia prisiminti tokias figūras kaip Robert’ą Schumannas, Konradas Adenaueris ir Alcide de Gasperi. Įvairių Europos šalių krikščionys demokratai pirmieji susivienijo tarpusavyje, 1976 m. įkurdami Europos liaudies partiją, kuri dabar yra viena didžiausių ir svarbiausių frakcijų susivienijusios Europos parlamente.

Taigi krikščioniškoji demokratija, gimusi imperijų ir kolonijinių valstybių sąlygomis, pergyveno jų žlugimą, totalitarinių bei autoritarinių režimų iškilimą ir žūtį, demokratinės tautinės valstybės iškilimą ir jos savanorišką įsiliejimą į eurointegracijos procesą, kuris dar tebevyksta. Visuose šiuose procesuose krikščioniškoji demokratija vaidino svarbų vaidmenį. Tokia, trumpai tariant, yra politinė praėjusio amžiaus istorijos pusė.

Kita vertus, bent jau politiniu požiūriu per tą laiką neatpažįstamai pasikeitė ir Bažnyčia. Ta Bažnyčia, kurios paunksmėje krikščioniškoji demokratija atsirado, rėmėsi autoritetingu savo pozicijos teigimu, pagrįstu gilumine Popiežiaus autoriteto viršenybe jei ne pasaulietiniuose, tai dvasiniuose ir ideologiniuose dalykuose. Ji nepripažino sekuliarios politinės santvarkos ir Bažnyčios bei valstybės atskyrimo – dabartinės liberalios demokratinės santvarkos pamato. Prieš nepilną šimtą metų popiežius Pijus X enciklikoje Vehementer nos dar smerkė Bažnyčios ir valstybės atskyrimą kaip “aukščiausią neteisingumą” Dievo atžvilgiu.

Ši nuostata ima keistis jau XX amžiaus pradžioje, o lemiamas lūžis, be abejo, yra II Vatikano Susirinkimo nutarimai. Jo dokumentuose įtvirtintą sampratą galima apibūdinti kaip tikėjimą ir viltį, kad religiją ir visuomeniškumą galima kūrybingai suderinti, vieno kitam nepajungiant, ir kad demokratiją bei toleranciją politinėje sferoje gali ir turi papildyti geranoriškas, laisvas atsakas į Dievo šaukimą tikėjimui. Galiausiai, save iki galo suvokusi ir realizavusi demokratija turinti tapti krikščioniškąja demokratija.

Pasikeitus visuomeninėms tikėjimo prielaidoms, pasikeitė ir Bažnyčios sielovadinės veiklos pobūdis – ji nebe autoritetingai liepia ir skelbia, o siūlo idealus bei vertybes, kurias galima laisvai pasirinkti ir kūrybiškai įsisavinti. Tikėjimas ir politinė veikla vienas kitą papildo, tačiau nepersikloja ir jokiu būdu ne konfliktuoja. Geresnės visuomenės kūrimas paliekamas laisvai kūrybinei tikinčiojo saviraiškai: vykdydamas artimo meilės pareigą, tikintysis politinėmis priemonėmis interpretuoja ir savąjį tikėjimą visuomeniškumo srityje.

Galiausiai pasikeitė ir pati krikščioniškoji demokratija – iš Bažnyčios politinio instrumento, Bažnyčios socialinių siekių vykdytojos ji virto nepriklausoma politine jėga, liaudies partija, kurios santykį su Bažnyčia geriausiai turbūt aprašo “draugiško nesikišimo politika”.

Taigi krikščioniškoji demokratija atėjo į pasaulį, dominuojamą monarchinių valstybių ir griežtu, autoritetingu skelbimu pagrįstos Bažnyčios, pergyveno totalitarinių bei autoritarinių režimų pagundas ir aktyviai prisidėjo prie laisvos, demokratiškos, saugios ir vieningos Europos kūrimo. Negana to – ji įsiūlė Europai savo pagrindines socialines vertybes.

Būtent čia labai svarbu nesumenkinti gilios ir toli siekiančios krikščioniškosios demokratijos idėjų įtakos. Tokios pamatinės krikščioniškosios demokratijos vertybės, kaip subsidiarumo ir solidarumo principai, socialinės valstybės idealas, individo ir bendruomenės pusiausvyra, pilietinės visuomenės kūrimo svarba – tapo ne tik suvienytos Europos deklaruojamomis vertybėmis, bet ir politine tikrove dalyje senosios Europos šalių.

Vis dėlto vienas dalykas, kurį krikščioniškoji demokratija siūlė, taip ir nebuvo Europos priimtas – būtent, krikščionybės vertybės ir apskritai vertybinė visuomenės orientacija. Dabar krikščioniškoji demokratija sulaukė naujo amžiaus, kuris tikrai atrodo būsiąs ir kokybiškai naujas Europos amžius. Koks jis bus, nemaža dalimi priklausys nuo Europos apsisprendimo centrinės krikščioniškosios demokratijos vertybės – pačios krikščionybės atžvilgiu.

Kol kas situacija nėra nei guodžianti, nei teikianti daug vilčių. Mat, jeigu reikėtų trumpai apibūdinti vertybinę Europos demokratijos vystymosi kryptį nuo šeštojo dešimtmečio iki dabar, tai tektų kalbėti apie nuoseklią ir galbūt net sąmoningą moralinės bei religinės krikščionybės tradicijos eroziją. Religinių vertybių įtaka visuomenėje silpnėja, o jas išpažįstančių žmonių galimybė vaisingai jas įgyvendinti politinėje plotmėje menkėja. Visoje Europoje – tiek senojoje, tiek naujojoje, tiek Vakarų Europos šalyse, tiek pokomunistinėje erdvėje – vis labiau nusigręžiama nuo vertybių, kurios susijusios su pareigos ir pritarimo savimone. Nebenorima paklusti tradicinėms vertybėms, verčiau orientuojamasi į individualistines vertybes, į savirealizaciją, pasitenkinimą savimi bei savęs patenkinimą. Lietuva šiuo atžvilgiu – ne išimtis, ir būtent su šiuo vertybiniu poslinkiu susiję dabartinę Lietuvos krikščioniškąją demokratiją kamuojantys sunkumai.

Kas laukia toliau? Demokratija negali klestėti be atsakingos laisvės ir žmogaus orumo sąvokų, kurios yra subrendusios būtent krikščioniškoje dirvoje. Tačiau liberalioji ideologija, ypač jos populiarus variantas, ilgainiui užaugina skepticizmą bendrojo gėrio, vertybių ir bendruomeniškumo atžvilgiu. Tas skepticizmas vėliau pradeda ardyti ir pačią demokratiją; tokiu būdu liberalioji demokratija neišvengiamai nualina dirvą, kurioje pati yra išaugusi. Išsivysčiusi tradicinės krikščioniškosios moralės dorybėmis pagrįstų visuomenių audinyje, liberalioji tvarka imasi jį griauti iš vidaus, panaikindama institucijas bei politines formas, kurios tą tradiciją ir visuomenės moralinį gyvenimą palaiko.

Galiausiai laisvės ir žmogaus teisių vardan krikščioniškosios praktikos bei simboliai imami aktyviai stumti iš viešosios erdvės, – jau nekalbant apie tai, kad teisėtomis tampa veiklos, radikaliai nesuderinamos su krikščioniškąja praktika. Sparčiai artėja metas, kai krikščioniška gyvensena ir visuomenės priimtos normos gali pasirodyti nebesutaikomos. Galima paminėti kelis pribrendusio konflikto atomazgą pranašaujančius ženklus: Popiežiaus žodžius apie “mirties kultūros” ir “nuodėmės struktūrų” endemišką paplitimą šiuolaikinėje Vakarų kultūroje; jo perspėjimą apie naująjį “totalitarizmą”, kuris gresia moralinių vertybių netekusiai visuomenei (enciklikos Centesimus Annus, Veritatis Splendor, Evangelium Vitae); taip pat tai, kad Europos Sąjungos konstitucinėje sutartyje nerasta reikalo nė paminėti krikščionybės ir Bažnyčios įnašo į Europos istorinį formavimąsi.

Kuomet šiuolaikinėje visuomenėje gyventi krikščionišką gyvenimą tampa vis sunkiau, visiškai teisėtai galime ir turime klausti, ar liberalioji demokratija savo dabartiniu istoriniu pavidalu atitinka reikalavimus, kylančius iš tikrosios Dievo vaikų laisvės ir orumo.

Mat tendencijos, kurias matome žvelgdami į pastarojo meto demokratijos raidą, gresia ir pačiai demokratijai. Tai, ką demokratija teigia pati apie save, krikščionybė sako jau daug amžių, tiktai dar pabrėžtiniau. Tuos pačius reikalavimus – teisingumo, pamatinės lygybės, žmogaus teisių ir orumo reikalavimus – kelia ir krikščionybė, tiktai nuosekliau ir įsakmiau. Demokratija negali atmesti ją užauginusių vertybių, išsižadėti krikščioniškosios moralės reikalavimų ir likti pati savimi – tikrąją žmogaus vertę ir jo pašaukimą užtikrinanti santvarka.

Tokioje situacijoje glūdi ir didelis pavojus – bet drauge ir atsinaujinimo galimybė krikščioniškajai demokratijai. Mat ar demokratija bus žmogiškas režimas, ar pasiduos naujojo totalitarizmo pagundai, didžiąja dalimi priklausys ir nuo to, ar bus priimtos ir organiškai įsavintos krikščioniškosios vertybės. Ir būtent čia krikščioniškoji demokratija kaip politinė jėga ne tik gali, bet ir turi suvaidinti lemiamą vaidmenį.

Trumpai tariant, iki šiol krikščioniškoji demokratija darbavosi tam, kad užtikrintų savo socialines ir politines nuostatas atitinkančios demokratinės valstybinės santvarkos kūrimą. Tačiau jos socialinės bei politinės nuostatos buvo iš esmės priimtos, ir tuo pozityvios krikščioniškosios demokratijos idėjos tarsi išsisėmė ir jų reikšmė išblėso. Nuo šiol dėmesį dera kreipti į pirmąjį “krikščioniškosios demokratijos” sandą – į krikščioniškumą. Nuo politinės pragmatikos, nuo socialinių ir politinių priemonių deklaravimo būtina pereiti prie visuomenės vertybinės sanklodos, vertybinės orientacijos keitimo, vėl privalu siekti moralios politikos idealo ir garsiai, ryžtingai bei viešai ginti ir teigti specifiškai krikščioniškas vertybes: šeimą, moralinę piliečių atsakomybę ir įsipareigojimą, žmogaus asmens orumą. Galima netgi teigti, kad pribrendo tam tikro „kultūrinio karo“ už krikščioniškąsias vertybes reikalas. Tiktai šitaip persiorientavusi, krikščioniškoji demokratija galės išgyventi ir ateinančiame amžiuje kaip kūrybinga, veikli politinė jėga. Būtent tai turėtų būti pagrindinis mūsų dienų rūpestis – nes be krikščionybės, be moralinio ir vertybinio pamato, demokratija kaip tokia negalės išlikti neišsigimusi.

© 2004 "XXI amžius"