Visuomenės balso belaukiant

Darius Kuolys

Pokalbis su pirmuoju nepriklausomybę atgavusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministru, Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi Dariumi Kuoliu.

Lietuvoje vis daugiau kalbame apie tradicinių ir populistinių partijų perskyrą. Ar Lietuvoje išties turime vadinamąsias tradicines partijas?

Galima sakyti, kad atsižvelgiant į Lietuvos demokratijos patirtį tradicinės partijos egzistuoja. Tos partijos turėjo galimybę pabūti valdžioje, formuoti savo vyriausybes, pagyventi opozicijoje. Tokios partijos turi tam tikros patirties.

Keisti rinkimai

Vladimiras Laučius

Vladimiras Laučius

Per artėjančius rinkimus į Seimą daugiausia balsų kėsinasi gauti šešiuose kandidatų sąrašuose esantys politinių partijų bei jas mėgdžiojančių grupuočių atstovai. Politinių partijų kandidatai bando laimę Algirdo Brazausko ir Artūro Paulausko koalicijos, Tėvynės sąjungos, Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos (VNDS) bei Liberalų ir centro sąjungos (LiCS) sąrašuose. Rinkimams suburtos grupuotės veržiasi į valdžią pasivadinusios Darbo partijos ir Rolando Pakso vardais. Jų atstovai, anot politologo Alvido Lukošaičio, yra per kvaili, kad įrodytų gebą valdyti valstybę. Gali praeiti dar šiek tiek laiko, kol šis tvirtinimas bus arba nebus paneigtas, o nepaneigtas jis galioja, kad ir kaip šitai skaudintų akordeonu grojančio buvusio saugumiečio bendražygius bei milijonierių sąrašo tūzus ir bernelius.

Rinkimų kampanijos karštligė.
Klaidos, pamokos ir galimybės

dr. Virgis Valentinavičius

Apie prasidėjusią rinkimų į Seimą kampaniją kalbamės su vyriausiuoju naujienų agentūros ELTA redaktoriumi dr. Virgiu Valentinavičiumi.

Kaip manote, kiek realūs ir pagrįsti dešiniųjų: liberalcentristų ir Tėvynės sąjungos susitarimai, ar galima tikėtis būsimo šių politinių jėgų bendradarbiavimo?

Manau, susitarimai tarp šių dviejų partijų, padaryti rinkimų kampanijos pradžioje, yra daugiau techninio pobūdžio. Kandidatų nekėlimas tam tikrose apygardose yra daugiau liberalcentristų ir konservatorių šiokio tokio susigyvenimo Seime rezultatas, bet ne ideologinis suartėjimas.

Krikščioniškoji demokratija
šiuolaikiniame pasaulyje

Dr. Mantas Adomėnas

Dr. Mantas Adomėnas

Krikščioniškoji demokratija – tai visų pirma dvidešimtojo amžiaus sąjūdis, kuriam buvo lemta pergyventi jį pagimdžiusio amžiaus pagrindines problemas ir ideologines priešpriešas.

Krikščioniškoji demokratija kaip reflektuotas, pilnai save suvokiantis politinis judėjimas atsirado didžiosios popiežiaus Leono XIII enciklikos Rerum Novarum įtakos dėka. Krikščioniškoji demokratija gimė į pasaulį, kuris buvo ne tik visiškai kitoks, negu dabarties pasaulis, bet ir apskritai daugeliu prasmių ikimoderniškas. Pamėginsiu bendrais bruožais nusakyti tuos pokyčius, kurie politinėje ir visuomeninėje pasaulio tikrovėje įvyko per pastarąjį šimtą metų, nes tiktai tų tektoninių, giluminių ir ilgalaikių pokyčių šviesoje išryškėja iššūkiai, laukiantys Lietuvos krikščioniškosios demokratijos antrąjį jos gyvavimo šimtmetį.

Lietuvos dienraščių leidėjai šiandien tarnauja savo, o ne publikos skoniui

Pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju, ilgamečiu „Laisvosios Europos“ bendradarbiu Mykolu Drunga.

Įdėmiai sekate Vakarų spaudą, todėl pirmiausia ir noriu Jūsų paklausti, kuo Vakarų spauda skiriasi nuo tos, kurią turime Lietuvoje?

Svarbiausias skirtumas, kuris iš karto krenta į akis – Vakarų spauda plačiau pranešinėja ne tik savo šalies, bet ir viso pasaulio ar bent regiono naujienas. Deja, Lietuvos spauda akivaizdžiai per mažai domisi užsieniu ir dėl to labai nuskursta. Argumentas, kurį dažnai girdžiu, - kad Lietuvos žmonėms neįdomu, kas vyksta užsienyje, - manęs neįtikina. Neatrodo, kad būtų atliktos solidžios studijos, tyrimai, kurie leistų daryti tokią išvadą. Veikiau galima teigti, kad Lietuvos dienraščių savininkams ar redaktoriams tai nėra įdomu.