Lietuvos dienraščių leidėjai šiandien tarnauja savo, o ne publikos skoniui

Pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoju, ilgamečiu „Laisvosios Europos“ bendradarbiu Mykolu Drunga.

Įdėmiai sekate Vakarų spaudą, todėl pirmiausia ir noriu Jūsų paklausti, kuo Vakarų spauda skiriasi nuo tos, kurią turime Lietuvoje?

Svarbiausias skirtumas, kuris iš karto krenta į akis – Vakarų spauda plačiau pranešinėja ne tik savo šalies, bet ir viso pasaulio ar bent regiono naujienas. Deja, Lietuvos spauda akivaizdžiai per mažai domisi užsieniu ir dėl to labai nuskursta. Argumentas, kurį dažnai girdžiu, - kad Lietuvos žmonėms neįdomu, kas vyksta užsienyje, - manęs neįtikina. Neatrodo, kad būtų atliktos solidžios studijos, tyrimai, kurie leistų daryti tokią išvadą. Veikiau galima teigti, kad Lietuvos dienraščių savininkams ar redaktoriams tai nėra įdomu.

Norint pateikti kokybišką informaciją apie užsienio įvykius, reikia ir tinkamos kvalifikacijos, ir daugiau sąnaudų.

Taip, tai yra problema. Pirmiausia būtina mokėti bent kelias užsienio kalbas, skirti daug laiko užsienio įvykių studijoms. Mūsų Antrajai Respublikai (taip esu linkęs vadinti dabartinę Lietuvą) dar tik keturiolika metų, ir daugeliu atveju mums patiems dar nėra labai aišku, ko norime, kas mus domina, kaip norėtume gyventi. Po kurio laiko, tikiu, susidomėjimas užsieniu neišvengiamai didės. Vien jau dėl to, kad mes patys į tą “užsienį” integravomės. Esame NATO ir Europos Sąjungos nariai. Tai, manau, padės griauti barjerus, privalėsime atsakingiau ir įdėmiau domėtis bendrais Europos reikalais.

Daugiau kalbate apie teminius skirtumus, o kaip vertinate tai, kaip pateikiama informacija Lietuvos žiniasklaidoje? Kokius skirtumus čia matote?

Lietuvoje, deja, mes kol kas neturime rimto, solidaus dienraščio. Absoliučioje daugumoje kitų Europos Sąjungos valstybių tokie leidiniai egzistuoja. Vokietijoje vien tik Frankfurte galima rasti kelis skirtingos pasaulėžiūros leidinius, kurie galėtų būti kokybiško leidinio standartu.

Solidžiame laikraštyje informacija turi būti atskirta nuo komentarų. Skaitytojams turi būti sudaryta teisė gauti žinias, kurių nebandoma perkošti per tam tikrą politinių nuostatų filtrą. Tačiau tai nereiškia, kad tokiame leidinyje neturi būti analitinių komentarų.

Analitikos man trūksta tiek Lietuvos spaudoje, tiek radijuje. Kiek matau, ši spraga pastaruoju metu labiausiai užpildoma internetiniuose leidiniuose skelbiamais komentarais. Beje, būtent jie labiausiai panašūs į vakarietišką spaudą. Čia yra ir pakankamai informacijos, kuri paimta iš patikimų agentūrų, ir komentarų įvairiais klausimais. Jau kuris laikas mielai skaitau „Omni Laiką“, pastaruoju metu skaitau ir „Bernardinai.lt“. Gal tik „Delfi“ man atrodo kiek labiau „bulvariškas“.

Kaip vertinate lietuviškų naujienų agentūrų darbą?

Nesu specialiai jų analizavęs, tačiau bendras įspūdis, kad pastaraisiais metais jų profesionalumas gerokai paaugo. Tiek BNS, tiek ELTA yra patikimos, solidžios agentūros ir sudaro gerą įspūdį.

Ilgą laiką gyvenote ir dirbote Čekijoje, kuri taip pat yra pokomunistinė valstybė. Ar Čekijos spauda labai skiriasi nuo lietuviškos?

Deja, nesu Čekijos spaudos specialistas, nes prastai moku čekiškai. Tačiau man susidarė įspūdis, kad Čekijoje žiniasklaida kiek kokybiškesnė. Vien Prahoje yra bent keli dienraščiai, kurie yra analitiniai, o ne bulvariniai, kurie nepradeda leidinio nuo kunigų skandalo ar vietinių kriminalų.

Teigiate, kad galbūt ilgainiui Lietuvos dienraščiai stiprės, tačiau kartais nuogąstaujama, jog galima kalbėti ir apie kitą – dar didesnio jų geltonėjimo – tendenciją.

Tokia tendencija yra, ir ji manęs nedžiugina. Šioje vietoje noriu priminti vieno man dėsčiusio Čikagos profesoriaus – Herberto Lamo žodžius. Kalbėdamas apie Holivudo produkcijos brutalumą ir orientaciją vien tik į pramogas, jis sakė: „Patikėkit, ne tiek žiūrovai, kiek patys studijų savininkai ar filmų prodiuseriai nori tokios produkcijos.“ Taip pat ir aš įtariu, kad tie žmonės Lietuvoje, kurie turi lemiamą įtaką laikraščių leidybai, nori tabloidinės žiniasklaidos. Ji atitinka jų skonį. Bulvariniai skaitiniai tik praskiedžiami rimtesnėmis publikacijomis, baiminantis visiškai atbaidyti solidesnės informacijos ieškančius skaitytojus, ir tiek.

Didžiųjų laikraščių leidėjai, mano įsitikinimu, dažniausiai tarnauja savo skoniui, o ne publikos.

Tad ar galima viltingai kalbėti apie lietuviškos spaudos perspektyvas?

Jei žiniasklaida Lietuvoje pasikeis, tai tik dėl to, jog išaugs skaitytojų, kuriems reikia „kitokios“ žiniasklaidos, spaudimas.

Būtų labai gerai, jei įvairovė Lietuvos spaudoje didėtų. Pavyzdžiui, galbūt „iš liaudies“ kils iniciatyvos kurti kažką kitokio. Juk žmonės vis daugiau susipažįsta su kitų šalių žiniasklaida ir tai neabejotinai verčia juos susimąstyti apie tai, ką turime Lietuvoje. Tačiau prognozuoti, kaip spauda vystysis, nenorėčiau. Gali būti visko. Kai kalbu apie gerus pokyčius, išsakau siekinius, o ne prognozę.

Ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Andrius Navickas

© 2004 "XXI amžius"