Išsivadėjusi demokratija

Vladimiras LAUČIUS

Eltos redaktorius

Vladimiras Laučius

Ko gero, po Seimo rinkimų ir nepaaiškinamai skuboto Europos Sąjungos Konstitucijos ratifikavimo atėjo laikas suabejoti, ar mūsų politinis gyvenimas tvirtai grindžiamas laisvės ir demokratijos principais. Ši abejonė anaiptol neverčia daryti išvados, kad laisvę ir demokratiją Lietuvos politikoje nustelbė kitokie principai. Problema ta, kad jame lemiamais momentais apskritai nepaisoma politinių principų ir vadovaujamasi tik pragmatiniais sumetimais. Tačiau, kaip pastebėjo Friedrichas Hayekas, kai vadovaujamasi pragmatizmu, o ne principais, laisvė tolydžio nunyksta. Šiandien lyg ir jaučiame jos skonį, lyg ir paisome demokratinių procedūrų, bet principinio įsipareigojimo santvarką įprasminančioms vertybėms Lietuvos partijų ir politikų elgsenoje dažnai nematyti. Visi pojūčiai tarsi liudija, jog gyvename visavertės demokratijos sąlygomis, bet kartais ūmai apninka dirbtinumo ir netikrumo nuojauta. Ir ši nuojauta, deja, neklaidina. Antai limonadas būna citrinų skonio, ir negali sakyti, kad citrinų jame - nė kvapo. Kvapo kaip tik apstu, bet nėra citrinų. Maža to - palaikę jį taurėje porą savaičių, negalėtume tvirtinti, kad joje telkšantis skystis nėra limonadas. Tačiau paragavę šio gėralo turėsime pripažinti, kad išsivadėjęs produktas gerokai skiriasi nuo to, ką pagrįstai vadiname limonadu.

Viena didžiausių demokratijos problemų šiandienėje Lietuvoje - politinės retorikos nuvertinimas. Idėjinės nuostatos, dėl kurių balsuojame už partijas ir politikus, išreiškiamos žodžiais - kito būdo padaryti jas žinomas rinkėjams paprasčiausiai nėra. Tačiau Lietuvos politikai vis dažniau mus tikina, esą žodžiai nieko nereiškia. Pasiekę valdžios jie tvirtina: “pamirškite, kas ką sakė prieš rinkimus”. Taip iš esmės atsisakoma pripažinti, jog piliečių pasirinkimą įgalinanti vieša idėjų kova yra kertinis demokratijos principas. Įsitvirtina kažkokia nebyli demokratijos atmaina, kai žodžiai esą nesvarbūs ir nuolat priešpriešinami “darbams”. Tai, ką politikai kalba, kaip niekur nieko atsiejama nuo to, ką jie daro. Antai per 2002 metų Prezidento rinkimus vienas iš kandidatų buvo reklamuojamas kaip “mažai kalbantis, bet daug dirbantis”. Neaišku, kuo, įsitvirtinus tokiam “nebylios” politinės veiklos suvokimui, politika skirsis nuo agurkų auginimo ar kitokio ūkininkavimo.

Nepaisyti politinėje kovoje viešai pasakytų žodžių, kai iškyla valdžios postų ir koalicijų klausimas, šalies politikams tapo įprasta. Lietuvos rinkėjai vis lipa ant to paties grėblio: nusivylę senosiomis partijomis, balsuoja už naujas, tikėdamiesi, jog tai, ką žada naujieji politikai, yra tikra ir sąžininga. Tačiau jei, pavyzdžiui, Darbo partijos gerbėjai šiais metais tikrai nenorėjo, kad Lietuvą valdytų socialdemokratai, jie padarė tą pačią klaidą, kurią prieš ketverius metus darė Naujosios sąjungos pažadais tikėję žmonės. Ir tada balsavusieji už Artūrą Paulauską, ir dabar pasikliovusieji Viktoru Uspaskichu nenoromis atvedė į valdžią Algirdo Brazausko socialdemokratus. Nors ir Naujosios sąjungos, ir ypač Darbo partijos politikai viešai priešpriešino savo partijas socialdemokratams kaip naujas, permainas žadančias politines jėgas.

Peršasi išvada, kad dvi minėtos partijos savo rinkėjus paprasčiausiai mulkino.

Paulausko socialliberalai prieš ketverius metus tiek žadėjo, tiek kalbėjo apie permainų būtinybę, tiek kritikavo senąsias partijas, bet virto vienos iš tų senųjų partijų prielipa. Su tais pačiais permainų šūkiais rinkėjų naivumą išbandė ir konservatorius peikusi bei socialdemokratus peizojusi Darbo partija. Gavusi daugiausiai vietų Seime ji kaipmat nuėjo Naujosios sąjungos pėdomis – pas socdemus. Bala nematė prieš rinkimus sakytų kalbų ir kritikos - valdžia daug svarbesnė. Ir jeigu ją siūlo socdemai, reikia tiesiog pamiršti Uspaskicho žodžius, kad Socialdemokratų partija Lietuvoje esą kūrė “laukinį kapitalizmą”. Reikia pamiršti rinkėjų balsams vilioti skirtas Darbo partijos politikų ištarmes, kad didžiausią žalą valstybei esą padarė socialdemokratai ir konservatoriai. Reikia apskritai pamiršti kalbas ir žodžius: jie nieko nereiškia. Žodžiai politikoje - tai viso labo tik konservantai, kvapiosios medžiagos (įskaitant chininą) bei rūgštingumą reguliuojanti medžiaga (citrinų rūgštis).

O kaip Lietuva ratifikavo Europos Sąjungos (ES) Konstituciją? Demokratiškai? Skubaus ratifikavimo šalininkai toliau apsimetinėja, kad nieko ypatinga demokratiškumo atžvilgiu neįvyko. Tiesiog 2000 - 2004 metų kadencijos Seimas per paskutinį savo posėdį ratifikavo valstybės likimą lemsiantį dokumentą, kurio daugelis parlamentarų net nebandė skaityti. Ir kurio visuomenei net nebandė dorai pristatyti, paaiškinti bei aptarti jo reikšmę viešose politikų ir ekspertų diskusijose. Vis dėlto išlindo yla iš maišo - ne tiek demokratai, kiek baikštūs nomenklatūrininkai ir socialistinio darbo spartuoliai pasirodė esą tie mūsų tautos išrinktieji: net susirietę pataikauja visuomenės nuomonei, kai reikia elgtis principingai ir savarankiškai, bet kai tikrai vertėtų tos nuomonės atsiklausti - neklausia. Ir dar džiaugiasi, it komunizmo rytojaus pašvaistę išvydę BAMo statytojai, kad Konstitucijos sutartį Lietuva ratifikavo pirmoji Europoje. “Kodėl mums bent kartą neatsikratyti savo kompleksų ir pirmą kartą modernioje Lietuvos istorijoje pirmiesiems neperimti Europos estafetės vėliavėlės?” - apie “vėliavėles” ir “estafetes” pragydo uoliausieji valdžios patarėjai ir konsultantai. Tai gal dabar jau mums visiems gera, saldu - atsikratėme kompleksų ir grožimės atsivėrusia panorama, pirmieji pasiekę europietiškumo viršūnę?

Sunku suvokti, kodėl ir kur taip karštligiškai skubėjo aukštieji mūsų šalies pareigūnai. Bandė įrodyti, jog esame visų didžiausi Europoje europiečiai? Itin keistas ir abejotinas būdas įrodinėti savo atsidavimą vieningos Europos idėjai. Galbūt tokį savo vietininkų guvumą kadaise būtų pagyręs Kremlius, bet juk ES - ne Sovietų Sąjunga, kad ir kaip jas painiotų aukštų valdžios postų Lietuvoje neapleidžiantys senosios nomenklatūros įpėdiniai. Valstybėje, kur principingai vertinama ir puoselėjama demokratija, visuomenė tokių valdžios veiksmų, ko gero, netoleruotų. Juk apie tolesnį šalies gyvenimą keisiančią Konstituciją žmonės beveik nieko nežino, diskusijos tuo klausimu viešojoje erdvėje iš esmės nevyko, politikai ištarė vos kelis paradinius žodelius - ir toks Konstitucijos ratifikavimo būdas laikomas geru sprendimu?

Teisės ekspertams jis geras nepasirodė. “Po Lietuvos Respublikos Konstitucijos ES Konstitucija yra antrasis svarbus ir universalus teisės aktas. Pagal Lietuvos Konstitucijos 9 straipsnį Lietuvos piliečiai turi teisę referendumo keliu spręsti svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus. Todėl šios teisės atėmimas priimant ES Konstituciją būtų piliečių konstitucinių teisių pažeidimas”,- pažymėta Žmogaus teisių stebėjimo instituto pareiškime. Šio instituto atstovai sakė esą nustebinti skubaus Konstitucijos sutarties Seime ratifikavimo motyvų. Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis teigė, kad Bendrijos Konstitucijos ratifikavimui referendumo keliu reikėtų daug dirbti su piliečiais, aiškinti jiems sutarties niuansus, kai, mat, esama svarbesnių dalykų. “Ar mes turime daryti tai vietoje to, kad koncentruotume pastangas į pačius svarbiausius dalykus, nes ES milijardai ateina, reikia juos administruoti?” - retoriškai klausė ministras. Tačiau teisininkus jo požiūris, švelniai tariant, nustebino. “Demokratinei teisinei valstybei nebūdingas toks požiūris į piliečius ir jų teises. Piliečių nušalinimas nuo dalyvavimo priimant pamatinius sprendimus ir informacijos apie svarbius teisės aktus nesuteikimas pakerta jų tikėjimą savo galimybėmis dalyvauti valstybės valdyme ir tokiu būdu sukelia ministro minimą abejingumą rinkimams bei dalyvavimui politiniame gyvenime”, - reagavo Žmogaus teisių stebėjimo instituto ekspertai į ministro kalbas. Jie taip pat atkreipė dėmesį, kad ES yra piliečių teisių ir laisvių, demokratinės visuomenės vertybių bendrija. “ES milijardų administravimas negali būti iškeltas aukščiau už minėtas ES vertybes”, - pagrįstai pastebėjo teisininkai.

Deja, į jų nuomonę nebuvo įsiklausyta. Seimas nusprendė kitaip ir šiuo atžvilgiu iškalbingai patvirtino, kad demokratija Lietuvoje - gerokai išsivadėjusi. Su tuo ir “pasveikino” demokratijos vertybes pamynusius parlamentarus pilietinės organizacijos, pareikšdamos jiems gilią užuojautą. “Graudžią silpnumo valandą reiškiame gilią užuojautą Lietuvos Respublikos Seimui, taip ir neišmokusiam pasitikėti Lietuvos tauta, pabūgusiam piliečių nuomonės apie Europos Sąjungos Konstituciją”, - tokį pareiškimą ES Konstitucijos ratifikavimo dieną pasirašė ir išplatino daugiau kaip 20 šalyje veikiančių organizacijų. Ir kiek tokių užuojautų dar gali prireikti?..

Ko gero, po Seimo rinkimų ir nepaaiškinamai skuboto Europos Sąjungos Konstitucijos ratifikavimo atėjo laikas suabejoti, ar mūsų politinis gyvenimas tvirtai grindžiamas laisvės ir demokratijos principais. Ši abejonė anaiptol neverčia daryti išvados, kad laisvę ir demokratiją Lietuvos politikoje nustelbė kitokie principai. Problema ta, kad jame lemiamais momentais apskritai nepaisoma politinių principų ir vadovaujamasi tik pragmatiniais sumetimais. Tačiau, kaip pastebėjo Friedrichas Hayekas, kai vadovaujamasi pragmatizmu, o ne principais, laisvė tolydžio nunyksta. Šiandien lyg ir jaučiame jos skonį, lyg ir paisome demokratinių procedūrų, bet principinio įsipareigojimo santvarką įprasminančioms vertybėms Lietuvos partijų ir politikų elgsenoje dažnai nematyti. Visi pojūčiai tarsi liudija, jog gyvename visavertės demokratijos sąlygomis, bet kartais ūmai apninka dirbtinumo ir netikrumo nuojauta. Ir ši nuojauta, deja, neklaidina. Antai limonadas būna citrinų skonio, ir negali sakyti, kad citrinų jame - nė kvapo. Kvapo kaip tik apstu, bet nėra citrinų. Maža to - palaikę jį taurėje porą savaičių, negalėtume tvirtinti, kad joje telkšantis skystis nėra limonadas. Tačiau paragavę šio gėralo turėsime pripažinti, kad išsivadėjęs produktas gerokai skiriasi nuo to, ką pagrįstai vadiname limonadu.

Viena didžiausių demokratijos problemų šiandienėje Lietuvoje - politinės retorikos nuvertinimas. Idėjinės nuostatos, dėl kurių balsuojame už partijas ir politikus, išreiškiamos žodžiais - kito būdo padaryti jas žinomas rinkėjams paprasčiausiai nėra. Tačiau Lietuvos politikai vis dažniau mus tikina, esą žodžiai nieko nereiškia. Pasiekę valdžios jie tvirtina: “pamirškite, kas ką sakė prieš rinkimus”. Taip iš esmės atsisakoma pripažinti, jog piliečių pasirinkimą įgalinanti vieša idėjų kova yra kertinis demokratijos principas. Įsitvirtina kažkokia nebyli demokratijos atmaina, kai žodžiai esą nesvarbūs ir nuolat priešpriešinami “darbams”. Tai, ką politikai kalba, kaip niekur nieko atsiejama nuo to, ką jie daro. Antai per 2002 metų Prezidento rinkimus vienas iš kandidatų buvo reklamuojamas kaip “mažai kalbantis, bet daug dirbantis”. Neaišku, kuo, įsitvirtinus tokiam “nebylios” politinės veiklos suvokimui, politika skirsis nuo agurkų auginimo ar kitokio ūkininkavimo.

Nepaisyti politinėje kovoje viešai pasakytų žodžių, kai iškyla valdžios postų ir koalicijų klausimas, šalies politikams tapo įprasta. Lietuvos rinkėjai vis lipa ant to paties grėblio: nusivylę senosiomis partijomis, balsuoja už naujas, tikėdamiesi, jog tai, ką žada naujieji politikai, yra tikra ir sąžininga. Tačiau jei, pavyzdžiui, Darbo partijos gerbėjai šiais metais tikrai nenorėjo, kad Lietuvą valdytų socialdemokratai, jie padarė tą pačią klaidą, kurią prieš ketverius metus darė Naujosios sąjungos pažadais tikėję žmonės. Ir tada balsavusieji už Artūrą Paulauską, ir dabar pasikliovusieji Viktoru Uspaskichu nenoromis atvedė į valdžią Algirdo Brazausko socialdemokratus. Nors ir Naujosios sąjungos, ir ypač Darbo partijos politikai viešai priešpriešino savo partijas socialdemokratams kaip naujas, permainas žadančias politines jėgas.

Peršasi išvada, kad dvi minėtos partijos savo rinkėjus paprasčiausiai mulkino.

Paulausko socialliberalai prieš ketverius metus tiek žadėjo, tiek kalbėjo apie permainų būtinybę, tiek kritikavo senąsias partijas, bet virto vienos iš tų senųjų partijų prielipa. Su tais pačiais permainų šūkiais rinkėjų naivumą išbandė ir konservatorius peikusi bei socialdemokratus peizojusi Darbo partija. Gavusi daugiausiai vietų Seime ji kaipmat nuėjo Naujosios sąjungos pėdomis – pas socdemus. Bala nematė prieš rinkimus sakytų kalbų ir kritikos - valdžia daug svarbesnė. Ir jeigu ją siūlo socdemai, reikia tiesiog pamiršti Uspaskicho žodžius, kad Socialdemokratų partija Lietuvoje esą kūrė “laukinį kapitalizmą”. Reikia pamiršti rinkėjų balsams vilioti skirtas Darbo partijos politikų ištarmes, kad didžiausią žalą valstybei esą padarė socialdemokratai ir konservatoriai. Reikia apskritai pamiršti kalbas ir žodžius: jie nieko nereiškia. Žodžiai politikoje - tai viso labo tik konservantai, kvapiosios medžiagos (įskaitant chininą) bei rūgštingumą reguliuojanti medžiaga (citrinų rūgštis).

O kaip Lietuva ratifikavo Europos Sąjungos (ES) Konstituciją? Demokratiškai? Skubaus ratifikavimo šalininkai toliau apsimetinėja, kad nieko ypatinga demokratiškumo atžvilgiu neįvyko. Tiesiog 2000 - 2004 metų kadencijos Seimas per paskutinį savo posėdį ratifikavo valstybės likimą lemsiantį dokumentą, kurio daugelis parlamentarų net nebandė skaityti. Ir kurio visuomenei net nebandė dorai pristatyti, paaiškinti bei aptarti jo reikšmę viešose politikų ir ekspertų diskusijose. Vis dėlto išlindo yla iš maišo - ne tiek demokratai, kiek baikštūs nomenklatūrininkai ir socialistinio darbo spartuoliai pasirodė esą tie mūsų tautos išrinktieji: net susirietę pataikauja visuomenės nuomonei, kai reikia elgtis principingai ir savarankiškai, bet kai tikrai vertėtų tos nuomonės atsiklausti - neklausia. Ir dar džiaugiasi, it komunizmo rytojaus pašvaistę išvydę BAMo statytojai, kad Konstitucijos sutartį Lietuva ratifikavo pirmoji Europoje. “Kodėl mums bent kartą neatsikratyti savo kompleksų ir pirmą kartą modernioje Lietuvos istorijoje pirmiesiems neperimti Europos estafetės vėliavėlės?” - apie “vėliavėles” ir “estafetes” pragydo uoliausieji valdžios patarėjai ir konsultantai. Tai gal dabar jau mums visiems gera, saldu - atsikratėme kompleksų ir grožimės atsivėrusia panorama, pirmieji pasiekę europietiškumo viršūnę?

Sunku suvokti, kodėl ir kur taip karštligiškai skubėjo aukštieji mūsų šalies pareigūnai. Bandė įrodyti, jog esame visų didžiausi Europoje europiečiai? Itin keistas ir abejotinas būdas įrodinėti savo atsidavimą vieningos Europos idėjai. Galbūt tokį savo vietininkų guvumą kadaise būtų pagyręs Kremlius, bet juk ES - ne Sovietų Sąjunga, kad ir kaip jas painiotų aukštų valdžios postų Lietuvoje neapleidžiantys senosios nomenklatūros įpėdiniai. Valstybėje, kur principingai vertinama ir puoselėjama demokratija, visuomenė tokių valdžios veiksmų, ko gero, netoleruotų. Juk apie tolesnį šalies gyvenimą keisiančią Konstituciją žmonės beveik nieko nežino, diskusijos tuo klausimu viešojoje erdvėje iš esmės nevyko, politikai ištarė vos kelis paradinius žodelius - ir toks Konstitucijos ratifikavimo būdas laikomas geru sprendimu?

Teisės ekspertams jis geras nepasirodė. “Po Lietuvos Respublikos Konstitucijos ES Konstitucija yra antrasis svarbus ir universalus teisės aktas. Pagal Lietuvos Konstitucijos 9 straipsnį Lietuvos piliečiai turi teisę referendumo keliu spręsti svarbiausius Valstybės ir Tautos gyvenimo klausimus. Todėl šios teisės atėmimas priimant ES Konstituciją būtų piliečių konstitucinių teisių pažeidimas”,- pažymėta Žmogaus teisių stebėjimo instituto pareiškime. Šio instituto atstovai sakė esą nustebinti skubaus Konstitucijos sutarties Seime ratifikavimo motyvų. Užsienio reikalų ministras Antanas Valionis teigė, kad Bendrijos Konstitucijos ratifikavimui referendumo keliu reikėtų daug dirbti su piliečiais, aiškinti jiems sutarties niuansus, kai, mat, esama svarbesnių dalykų. “Ar mes turime daryti tai vietoje to, kad koncentruotume pastangas į pačius svarbiausius dalykus, nes ES milijardai ateina, reikia juos administruoti?” - retoriškai klausė ministras. Tačiau teisininkus jo požiūris, švelniai tariant, nustebino. “Demokratinei teisinei valstybei nebūdingas toks požiūris į piliečius ir jų teises. Piliečių nušalinimas nuo dalyvavimo priimant pamatinius sprendimus ir informacijos apie svarbius teisės aktus nesuteikimas pakerta jų tikėjimą savo galimybėmis dalyvauti valstybės valdyme ir tokiu būdu sukelia ministro minimą abejingumą rinkimams bei dalyvavimui politiniame gyvenime”, - reagavo Žmogaus teisių stebėjimo instituto ekspertai į ministro kalbas. Jie taip pat atkreipė dėmesį, kad ES yra piliečių teisių ir laisvių, demokratinės visuomenės vertybių bendrija. “ES milijardų administravimas negali būti iškeltas aukščiau už minėtas ES vertybes”, - pagrįstai pastebėjo teisininkai.

Deja, į jų nuomonę nebuvo įsiklausyta. Seimas nusprendė kitaip ir šiuo atžvilgiu iškalbingai patvirtino, kad demokratija Lietuvoje - gerokai išsivadėjusi. Su tuo ir “pasveikino” demokratijos vertybes pamynusius parlamentarus pilietinės organizacijos, pareikšdamos jiems gilią užuojautą. “Graudžią silpnumo valandą reiškiame gilią užuojautą Lietuvos Respublikos Seimui, taip ir neišmokusiam pasitikėti Lietuvos tauta, pabūgusiam piliečių nuomonės apie Europos Sąjungos Konstituciją”, - tokį pareiškimą ES Konstitucijos ratifikavimo dieną pasirašė ir išplatino daugiau kaip 20 šalyje veikiančių organizacijų. Ir kiek tokių užuojautų dar gali prireikti?..

© 2004 "XXI amžius"