Žinau visą tiesą apie TV žvaigždes!

Elvyra Kučinskaitė

Elvyra Kučinskaitė

Kartą, labai atsipalaidavusi ir todėl netyčia prisėdusi prie televizoriaus (tyčia sėduosi tik kai save griežtai nubaudžiu), pasijutau blogai. Bėgdama per eterius nuo vienos žviegiančios loterijos prie kitos, vis isteriškiau šokinėdama nuo vienų graudumų prie kitų, vis nuoširdžiau bandydama įsijausti į įvairias moteriškas laimes bei stilius, kamuodama savo užkietėjusią širdį, kad ši atsilapotų prieš teisiamųjų ir gelbėjamų skausmą, staiga suvokiau, kad gal ką nors ir suprantu apie gyvenimo rutiną – savo batus ir automobilio ratus, kriaukles ir vandens maišytuvus, net apie žoliapjoves ir statybines medžiagas, bet apie žvaigždes – absoliučiai nieko. O tai šiais laikais yra nepadoru. Nes priešais mus, už mūsų, šalia mūsų, “musyse” – vien tik žvaigždės. Ekranuose, reklaminiuose stenduose, laikraščiuose, internete, ant vaikiškų seilinukų, ant vyriškų raktinukų... Apmaudu nenusakomai - jos tiesiog nenukrapštomai sutapusios su visais man puikiausiai pažįstamais daiktais – bebrų dantų pasta ir tikrų vyrų alumi, seksualiausiais šokoladais ir ištikimiausiais masažuokliais, bet iš tiesų aš apie jas ir jų ryšį su šiais ir daugybe kitų daiktų bei reiškinių nesuprantu nieko. Matyt, prisiskaičiau ankstyvoje vaikystėje patologiškai nesveikų pasakų apie paslaptingus, švelnius, virpančius, amžinus šviesulius, tyloje skleidžiančius nenusakomo grožio muziką, todėl dabar jaučiuosi visiškai apgauta. Buvau susikūrusi, galima sakyti, ydingą žvaigždžių įvaizdį.

Jums turbūt visiškai aišku, apie ką kalbu? Neabejoju, jog seniai žinote, kad žvaigždės:

a) visai nepaslaptingos. Net atvirkščiai – kuo nepaslaptingesnės, tuo žvaigždesnės. Štai, pavyzdžiui, jei tik sėdėsi kas vakarą televizoriuje ir skaitysi žinias, būsi žvaigždė, bet labai nedidelė. Tačiau į laikraščių pirmuosius puslapius ir žurnalų viršelius jau gali tilpti, jei prieš skaitydama žinias garsiai ir riebiai nusikeiksi. T. y. - jei truputėlį praversi savo asmens paslapties šydą, nepaprastą vidinį pasaulį, taip sakant.

Dar didesnė žvaigždė būsi, jei tarp žinių skaitymo smalsučiams žurnalistukams ir žurnalistytėms spėsi papasakoti itin svarbias ir visai mūsų šaliai reikšmingas savo privataus gyvenimo detales: kiek kartų ir su kuo būni laiminga(as) per naktį, kas tau valo batukus, kokios (nelygu su kokia firma sudarei sandėrį) ir kelis kilogramus (nelygu kiek tau sėkmingas tas sandėris) kosmetikos sunaudoji kasdien ir panašiai.

Bet jei nori tikrai sušvisti didžiąja žvaigžde, taip tikrai, kad net pražvigdytum iš malonumo 89 nuošimčius tėvynės paauglių bei savo jaunesniuosius broliukus ir sesutes, tu gali net nebūti žinių vedėja! Nei LRT, nei TV3, nei LNK! Dar daugiau – tu gali būti niekur niekada nieko nenuveikusi, nežinoti, ką reiškia žodis enciklopedija (ne, tai ne liga, prašom neišsigąsti), tu apskritai net gali nemokėti rašyti nei skaityti, gali nežinoti pakankamai daug ir pakankamai riebių keiksmažodžių - taigi tavo intelekto koeficientas gali būti lygus minus šimtui, bet jei tu gali kažkokiu būdu patekti į kokį nors vieną, bet kokį, kad ir patį politiškiausią “barą”, - parodyk viską. Parodyk viską, apie ką paprastai spaudai pasakoja tos kitos, mažutės žvaigždutės. Pamatysi, kas bus. Niekados, niekados to nepamirši. Kai visai užaugsi (jei taip, neduokdie, kada atsitiks) ir kai visai pasensi – o taip tikrai atsitiks, - net tada negalėsi to pamiršti, nors ir labai to norėtum… Štai, kaip didinga.

b) visai nešvelnios. Nuvažiuoja pas kokią nors apvogtą močiutę kaime ir rėkia ant jos visa gerkle. Gelbėtojai… Rėkia ir ant policininkų, ir ant vairuotojų, o ypač mėgsta kandžioti. Ir ypač - politikus. Kai kuriuos net suėda. Kaip kanibalai kokie.

c) tikrai ne virpančios. Jei jau kas nevirpa, tai žvaigždės. Nei prieš mane, nei prieš tave, nei prieš tėtuką ar mamytę, nei prieš kelių policininkus, nei prieš generalinį komisarą, nei prieš prokurorą ar Aukščiausiąjį teismą, nei prieš sąžinę. Ir ko joms virpėti? Supraskit, pervažiuos per jūsų gyvenimą su plunksna ar kamera – ir baigta. Jums galas, o joms – švytėjimo apstybė.

d) “amžiną” ir “šviesą” – šie žodžiai apskritai kvepia kraupiu nenuovokumu, kai atsiduria greta žodžio “žvaigždė”. Dangau, paklausk tu bet kurios tikros žvaigždės, kas ta amžinybė ar kas ta amžinoji šviesa, ji tau tuoj atrėš: “Kiek ji kainuoja?” Kad ir tariesi žmogus šį bei tą apie tai išmanąs, nesi juk toks intelektualus, kad žinotum, kiek tai kainuoja. Ir kam gilintis? Vis viena neįpirksi. O štai žvaigždės – gali. Bet, matyt, tai prastas biznis, jei jos apie tai nieko nežino.

e) nenusakomo grožio muzika… Kad nenusakomo, tai tikrai, bet kad muzika... Kai kurios žvaigždės, ypač tos, kurios mano, kad yra linksmos ar net juokingos, riaugėja ir žiaugčioja, spjaudosi ir gargaliuoja taip, kad į jas žiūrėdamas ir jų klausydamas turi namiškių atsiprašinėti, kam televizorių pasistatei ne tualete, o netoli stalo. Jei vis dėlto iki tiems organiniams procesams baigiantis nespėji užsikimšti akių ir užsitraukti ausų, tave apima organiški traukuliai, apie kuriuos etiketo žinovai paprastai stengiasi taip smulkiai, kaip aš, nepasakoti.

Dar prisiminiau kažką sakius, kad žvaigždės žiūri žemyn. Ir kad kartais jos krinta. Ir man atrodo, kad šie du dalykai tarpusavyje glaudžiai susiję - jos tikrai žiūri žemyn, dažniausiai – žemiau juostos, geriausiu atveju - niekur nežiūri, todėl ir krinta. Žemyn ir žemyn… Nors joms atrodo atvirkščiai – kad aukštyn ir aukštyn. Ir kodėl joms taip atrodo? Vis dėlto kartais jos yra paslaptingos…

Kad patvirtinčiau arba paneigčiau iš televizoriaus gautą nušvitimą, atsiverčiau “Dabartinės lietuvių kalbos žodyną” – pačiais kebliausiais atvejais pasinaudoju juo tarsi kokia “Permainų knyga”. O ten, pasirodo, seniai viskas kuo dailiausiai išklota. Žodynas nurodo penkias žodžio “žvaigždė” reikšmes, ir visos jos kuo tiksliausiai patvirtina mano gautus apreiškimus. Štai:

“Žvaigždė – tai šviesulys, atrodantis šviečiančiu tašku nakties danguje”. Atrodantis šviečiančiu. Nesvarbu, kad nepasakyta, kam atrodantis. Juk ir taip aišku - nelygu žiūrinčio ir nešviečiančio susipratimo laipsnis. Dažniausiai, žinoma, pasitaiko, kad žvaigždės šviečiančios atrodo pačios sau, bet būna, kad ir į jas žiūrintiems jos atrodo šviečiančios. Net švytinčios. Nes kitaip iš kur galėtų kilti mintys stoti į partiją arba balotiruotis į Seimą?

Skaitome žodyną toliau. “Likimas, laimė, sėkmė”. Kas ginčysis, kad tai giliausią žvaigždžių tapatybę atskleidžiantys žodžiai? Antraip kas eitų į tą „Barą“? Bet yra ir kitaip manančių. Jie tvirtina, kad šie žodžiai ne tiek apibūdina pačias žvaigždes, kiek nurodo jų priklausomybes, nuo kurių išsivaduoti esą paprastai nepadeda net universaliai veikianti anoniminių alkoholikų “Dešimties žingsnių” programa. Ką darysi, jei taip. Net žvaigždėms ateina metas užgesti.

Trečioji reikšmė - “Įžymybė, garsenybė: literatūros, kino, baleto”. Kažkas atsitiko, kad po apreiškimo tesuprantu tik pirmuosius du žodžius. Gal jau žvaigždėju? Manykim, kad tai, kas parašyta toliau, tik parodo žodyno sudarytojo dvasinę ir intelekto krizę. Į vieną eilutę sukrėsti tiek visai negirdėtų tarptautinių žodžių?!

Ketvirtoji reikšmė aiški, kaip reklamos būtinybė šiam pasauliui: “Daugiakampio pavidalo ženklas”. Tai jau tikrai - nei elipse, nei ovalu tų žvaigždžių nepavadinsi. Kad ir kaip jas vartaliosi, vis viena lieka labai kampuotos ir dažniausiai – raguotos. Nes “pastatyti kam nors ragus” žvaigždėms taip pat svarbu, kaip ir nusitėkšti (“nusifotografuoti” – infantilus žodis) prie raudono “Ferrari”.

Ir paskutinioji reikšmė: “Jūros dugne gyvenantis dygiaodis bestuburis, turintis daugiakampio pavidalą”. Štai šis apibūdinimas man kažkodėl labiausiai patinka. Tik dar nesuprantu, kodėl - vis dėlto nėra paprasta iškart įminti kebliąją žvaigždžių mįslę. Tačiau tikiu, kad jei pavyks kada nors dar taip neatsakingai atsipalaiduoti prie televizoriaus, likimas bus man palankus. Ir kas žino, kas žino – gal dažnai, ilgai, patikliai ir nuoširdžiai į tas žvaigždes žiūrėdama ir pati bent maža žvaigždele pavirsiu... Manau, kaip tik šito man ir linki gerieji visokio plauko TV realybių kūrėjai.

© 2004 "XXI amžius"