Kontrrevoliucija?

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt vyriausias redaktorius

Andrius Navickas

Apie regimus ir neregimus drakonus

Pamenu, prieš kurį laiką istorikai, politologai ginčijosi – ar tai, kas įvyko Rytų ir Vidurio Europoje 1988-1990 metais, gali būti vadinama revoliucija. Kitaip nei įprasta per revoliucijas, čia nebuvo kraujo upių, ginkluotų susirėmimų ir senojo politinio elito naikinimo. Kita vertus, manau, puikiai prisimenate aistringai nuo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos plėšiamus sovietinės Lietuvos atributus, trispalvėmis pasidabinusias gatves ir tą jaudulį, kai Gedimino bokšte suplazdėjo mūsų, o ne okupantų vėliava. O Baltijos kelias tapo viena įspūdingiausių pilietinių akcijų XX amžiaus pasaulio istorijoje. Aistringai stengėmės išsiveržti iš sovietinės okupacijos voratinklio. Atgimimo laikotarpiu daugelis išgyveno Evangelijos žodžių apie laisvais mus padarančią tiesą jėgą.

Dramatiškus sovietinės imperijos byrėjimo įvykius praėjusių metų pabaigoje mums priminė Ukrainos rinkimų trileris. Oranžinė spalva įveikė Kremliaus žvaigždžių švytėjimą. Drakonui nukirsta dar viena galva. Vėl viskas vyko taikiai, pergalė pasiekta ryžtu, vienybe, o ne ginklais.

Tačiau esu įsitikinęs, kad jau artimiausiu metu ukrainiečiams įsitikinti, kad sunkiausia ne nukirsti regimas imperijos galvas, bet išnaikinti drakono pasėtas piktžoles. Per penkiolika metų kelionės iš sovietinės imperijos turėjome pakankamai laiko tuo įsitikinti. Paradoksalu, bet, atrodo, nukeliavę tolimą Nepriklausomybės kelią, pasiekę daug simbolinių pergalių, tapę galingiausių pasaulio organizacijų nariais, šiandien mes patys esame pasiruošę statyti paminklą drakonui.

Pirmyn į praeitį

Šiandien nėra paprasta atsakyti, kada padarėme didžiausią klaidą. O gal būta klaidų virtinės? Galbūt ir negalėjo būti kitaip? Gal vieno prasiveržimo nepakanka ir visada turi būti dar viena dvikova – sunkiausia – su mūsų viduje tūnančiais demonais?

Formaliai išsiveržę iš sovietinės imperijos atsidūrėme kryžkelėje. Daugelis norėjome, kad naujoji valstybė būtų klestinti, savarankiška ir stipri. Tačiau vien gerų norų nepakanka. Svarbiausiu klausimu tapo – kuriuo keliu turėtume eiti?

Pasirinkome „pirmyn į praeitį“ kelią. Esą turime gyventi, tarsi sovietmetis tebuvo košmaras. Dabar pabudome, išgerkime atmintį gerinančių vitaminų, pasikalbėkime su bičiuliais Vakaruose - ir košmaras nugrims į nebūtį. „Smetoninė“ Lietuva ne vienam atrodė kaip prarasta „pažadėtoji žemė“. Pradėjome atkūrinėti tarpukariu veikusias organizacijas, institucijas, bandėme Restitucijos pagalba sugrąžinti sovietmečiu sugriautą tarpukario socialinį ir politinį kraštovaizdį.

Deja, netrukus teko pripažinti, kad svajonės tikrovėje neretai tampa tik karikatūromis. Atkurtos tarpukariu buvusios stiprios politinės partijos galėjo didžiuotis gražiomis tradicijomis, bet ne dabartiniais nuopelnais. Įvairios tęstinumą su tarpukariu deklaravusios pilietinės, religinės organizacijos didžiąją laiko dalį skyrė senųjų ritualų, statutų restauracijai ir vidiniams ginčams, kuri restauruojamos tradicijos versija yra autentiškesnė.

Šiandien lengva kritikuoti ir apgailestauti, jog sunkiai sekėsi skaityti „laiko ženklus“. Prieš penkiolika metų naujojo kelio teko ieškoti apgraibomis, tad turime matyti ne tik paslydimus, bet ir atkaklaus darbo vaisius.

Nemanau, kad būtų geriau, jei kolūkiai būtų išsaugoti ir paversti jų pirmininkų feodaliniais ūkiais. Akivaizdu, kad reikėjo labiau kontroliuoti įvairaus plauko spekuliantus ir „prichvatizacijos“ dalyvius. Deja, šiandien labiausiai visa tai kritikuoja tie, kurie daugiausiai pasipelnė iš Nepriklausomybės kūrimo spragų.

Kita vertus, niekur neišnyko sovietmečiu subrendę santykiai, institucijos ir, pagaliau, sovietinė nomenklatūra. Naiviai tikėtasi, kad Restitucijos ir privatizacijos procesai pastarajai suduos mirtiną smūgį. Komunistinė nomenklatūra valdė didžiules lėšas, buvo suaugusi su institucijomis, kurių pakaitalus nebuvo lengva greitai sukurti. Padarinys – buvusi nomenklatūra geriau nei daugelis kitų prisitaikė prie naujų sąlygų ir konvertavo turėtą politinį kapitalą į ekonominį. Ko verti jau vieno iš įtakingiausių dabartinės Lietuvos politikų žodžiai: „Kol jūs vaikščiojote po mitingus ir mosavote vėliavomis, mes „darėme“ pinigus. Dabar atėjo laikais, kai uždirbti pinigai „daro“ mums politinį kapitalą.“

Jau 1992 metų rinkimai parodė, kad didžiajai pokomunistinės Lietuvos visuomenės daliai „smetoninės Lietuvos“ restauracija nėra priimtina. Buvusi nomenklatūra puikiai naudojosi naujojo politinio elito klaidomis, iš sovietmečio paveldėtais resursais ir tuo, kad naujos visuomenės kūrimas pasirodė daug sudėtingesnis procesas nei manyta.

Taip pat gerokai supaprastintume situaciją, jei buvusią nomenklatūrą paprasčiausiai sutapatintume su ekskomunistinėmis politinėmis organizacijomis. Didelė dalis nomenklatūros visa galva pasinėrė į verslą ir kuriam laikui atsisakė politinių ambicijų, dalis nomenklatūros pabandė „persidažyti“ ir tapti aršiais sovietmečio kritikais. Beje, pastaroji aplinkybė, mano įsitikinimu, suvaidino lemiamą vaidmenį, kodėl Lietuvoje taip ir nebuvo įvykdyta radikali desovietizacija. Vietoj jos pasirinktos negrabaus „politinio šantažo“ 1990-92 metais ir „naujosios nomenklatūros“ formavimosi 1996-1999 metais strategijos. Prisiminkime, kad skylėtą Liustracijos įstatymą parengė ir priėmė dešinieji. Patirties stoka, o gal tai, jog ir Sąjūdyje netrūko rezervistų ar buvusių uolių TSKP veikėjų?

Taip per penkiolika Nepriklausomybės metų, nepaisydami naujų ES ir NATO narės mundurų, mes judėjome ne tiek tolyn nuo sovietinės imperijos paveldo, kiek bumerangu skriejome to, nuo ko Atgimimo laiku bandėme pabėgti, link.

Jie sugrįžo

2004 metų Seimo rinkimų rezultatai ir po to suformuota Vyriausybė leidžia prabilti apie tai, kad Lietuvoje įvyko švelnioji kontrrevoliucija. Tai, kas buvo neįsivaizduojama 1990 ar net 1993 metais, susiformavus ekskomunistinei piramidei, šiandien tampa normaliu dalyku.

Laimėjęs 1993 metų Prezidento rinkimus, buvęs CK pirmasis sekretorius dar kiek rausdamas kalbėjo apie tai, jog jis sovietmečiu buvo „vidinėje rezistencijoje“. Galima stebėtis tokio pobūdžio rezistencija, tačiau tada niekam nekėlė abejonių, kad talkininkavimas sovietinėms okupacinėms struktūroms yra gėdingas dalykas ir talkininkai turi bent jau teisintis ir aiškintis.

2004 metais bendradarbiavimas su KGB nebeatrodo nusikaltimas, bet veikiau intriguojantis biografijos nuotykis. Net Prezidentas viešai skelbia, jog turime priešintis „raganų medžioklėms“: esą šiandien geriausia pamiršti praeitį. Tačiau ar informacija, jog užsienio reikalų ministras buvo KGB rezervo kapitonas, o Lietuvos saugumo šefas į rezervą prašėsi tada, kai Lietuvoje ėmė įsisiūbuoti Atgimimas, yra „raganų medžioklė“? Veikiau priešingai – tai bandymas išvengti vis naujų aukų, kurių reikalauja sovietinės praeities drakonas. Beje, jei Sausio 13-ąją būtų paskelbta nepaprastoji padėtis, rezervistai būtų tapę aktyvistais.

Užsienio analitikai nuolat primena, kad Rusiją valdo saugumiečių klanas. Įdomu, ką jie dabar sakys apie Lietuvą? Dabartiniam premjerui LTSR KGB šefas teikdavo ataskaitas, dabartinis Seimo pirmininkas buvo sovietinis prokuroras, kurio tėvas buvo KGB aktyvistas, VSD šefas ir užsienio reikalų ministras - KGB rezervistai...

Kas dar prieš porą metų galėjo pagalvoti, kad bent trys Seimo pirmininko pavaduotojai didžiuosis, jog baigė aukštąją partinę mokyklą? O jeigu dar kas nors imtųsi aprašyti, kokiais praeities klijais į vieną valdžios gumulą suklijuotas dabartinis politinis elitas, rastų ir sovietinės profsąjungos, ir TSKP turto dalybų labirintus, bendras dialektinio materializmo paskaitas bei susitikimus specparduotuvėse arba medžioklėse.

Prieš Seimo rinkimus garsiai kalbėta, kad mums reikia naujų veidų Seime ir permainų vėjas turi nupūsti pabodusį elitą. Tačiau iš kur pučia šis vėjas? Panašu, kad iš praeities. Jie paprasčiausiai sugrįžo. Tie, kurie prieš penkiolika metų pasitraukė į verslą, kurie išsiskirstė po įvairias politines organizacijas, kurie turėjo pradinį kapitalą ir buvo ragavę, ką reiškia būti nomenklatūra. Grįžo taip pat ir seni įpročiai, centralizuotas planavimas (tik šį kartą daugiausia planuojamos pajamos iš ES paramos), telefoninė teisė bei pagrindinių klausimų sprendimas medžioklėse.

Paradoksalu ir tai, kad Rolando Pakso deklaratyvus karas su „klanu“ tapo viena iš šio „klano“ sustiprėjimo priežasčių. Pažįstu ne vieną R. Pakso gerbėją, kuris už jį balsavo, nes jautė „senosios nomenklatūros“ stiprėjimą. Deja, jų mylimo politiko bėda buvo tai, kad jis tapo Kremliaus žaislu ir, užuot kovęsis su „klanu“, kovojo su savo valstybe.

Ne, dabartinė nomenklatūra neatšauks mūsų narystės ES ar NATO, nenaikins formalių mūsų nepriklausomybės atributų. Ji paprasčiausiai mėgausis „valdžios“ ir „pinigų“ narkotikais ir už juos įkeis viską, ką gali.

Ar gali tam pasipriešinti jėgas suvienijusi Seimo opozicija? Šiandien sunku atsakyti į šį klausimą. Puikiai prisimename, kaip dabartinė opozicija dar neseniai gyrė Algirdą Brazauską ir tikėjosi su juo sudaryti koaliciją. Jei opozicija kovos tik dėl „valdžios“ ir „pinigų“, ji ilgainiui paprasčiausiai taps dar vienu drakonu. Ar opozicija ras savyje jėgų veiksmais, o ne deklaracijomis būti politinės bendruomenės puoselėtoja, ginti vertybes, o ne galios alkį? Juk opozicijoje taip pat galime rasti ne tik sovietinės nomenklatūros veikėjų, bet ir nemažai sovietinės praeities įpročių.

Tiesą pasakius, labiau pasitikiu ne opozicija, bet pilietine visuomene. Kaip rodo Ukrainos pavyzdys, žmonių, tikinčių tuo, ką daro, jėga šiandien griauna net Kremliaus scenarijus. Tik svarbiausia, kad žmonės nenustotų svajoti apie teisingesnę visuomenę ir nebijotų sakyti tai, ką galvoja. Šiandien situacija tikrai nėra prastesnė nei 1988 metais.

Svarbiausia, kad prisimintume: kiekviena kelionė prasideda nuo pirmojo žingsnio, o esminiai pokyčiai prasideda kiekvieno iš mūsų širdyje.

© 2005 "XXI amžius"