Stulbina populiarėjantis žmonių nuomonės ignoravimas

Pokalbis su „Tranparency international“ Lietuvos skyriaus direktoriumi Ryčiu Juozapavičiumi.

Rytis Juozapavičius

Savaitraščiui „Atgimimas“ paskelbus, kad Lietuvos užsienio reikalų ministras ir Valstybės saugumo departamento direktorius yra priklausę KGB rezervui, pirma politikų reakcija buvo pasipiktinimas ir spėlionės, kam šis viešumas naudingas. Ar tokia reakcija buvo adekvati?

Reakcija neatrodo adekvati. Jeigu dabar parlamentinei komisijai keliamas uždavinys „ištirti, ką reiškia būti KGB rezervo karininku“, vadinasi, mūsų politikai ir patys tik dabar bandys aiškintis, ką reiškia tas pavadinimas, kuris, be jokios abejonės, kelia didelį susijaudinimą, nes KGB yra liūdnai pagarsėjusi organizacija ir bet kokie ryšiai su ja, ypač jeigu asmuo vadovauja Valstybės saugumo departamentui ar Užsienio reikalų ministerijai, kelia įtarimą.

Kontrrevoliucija?

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt vyriausias redaktorius

Andrius Navickas

Apie regimus ir neregimus drakonus

Pamenu, prieš kurį laiką istorikai, politologai ginčijosi – ar tai, kas įvyko Rytų ir Vidurio Europoje 1988-1990 metais, gali būti vadinama revoliucija. Kitaip nei įprasta per revoliucijas, čia nebuvo kraujo upių, ginkluotų susirėmimų ir senojo politinio elito naikinimo. Kita vertus, manau, puikiai prisimenate aistringai nuo tuometinės Aukščiausiosios Tarybos plėšiamus sovietinės Lietuvos atributus, trispalvėmis pasidabinusias gatves ir tą jaudulį, kai Gedimino bokšte suplazdėjo mūsų, o ne okupantų vėliava. O Baltijos kelias tapo viena įspūdingiausių pilietinių akcijų XX amžiaus pasaulio istorijoje. Aistringai stengėmės išsiveržti iš sovietinės okupacijos voratinklio. Atgimimo laikotarpiu daugelis išgyveno Evangelijos žodžių apie laisvais mus padarančią tiesą jėgą.

Pergalių fanfarų aidas

Dr. Vytautas RADŽVILAS

Vytautas Radžvilas

Lietuvos politikos tyrinėtojams ir apžvalgininkams atėjo nelengvos dienos. Pats jų darbas įpareigoja aiškinti visuomenei, kas vyksta šalyje po šių Seimo rinkimų. Ir taip nelengva užduotis šį kartą daugeliui gali tapti ir gana skausmingu moraliniu pasirinkimu, kai teks apsispręsti, kaip elgtis toliau. Turintieji jautresnę socialinę klausą šios srities darbuotojai jau senokai turėjo išgirsti tylų nepasitenkinimo murmesį, pamažu peraugantį į vis dažniau ir garsiau išsakomus priekaištus. Jų esmė paprasta ir aiški. Politikos žinovai kaltinami tuo, kad užuot principingai ir reikliai analizavę mūsų politinį gyvenimą, jie tai elgiasi konjunktūriškai ir taikosi prie vyraujančių nuomonių, tai vadovaujasi savo partinėmis simpatijomis arba antipatijomis. O būna ir taip, kad pradeda pernelyg uoliai tarnauti lengvai numanomiems jų duondaviams ir beveik atvirai pamina profesinės savigarbos bei etikos reikalavimus.

Šiandieninė opozicija turėtų mokytis iš 1992-ųjų opozicijos

Vytautas Landsbergis

Į „Atodangų“ klausimus atsako Europos Parlamento narys, 1992-1996 m. opozicijos lyderis Vytautas Landsbergis.

Liberalų ir centro sąjunga bei Tėvynės sąjunga yra pasirašiusios susitarimą dėl opozicinių frakcijų koalicijos sudarymo. Pirmą kartą opozicijos lyderis bus išrinktas pagal Seimo statutą. Jums teko dirbti ir pozicijoje, ir opozicijoje, žinote visas veikimo galimybes bei slaptas ar atviras duobes. Kokią prognozuotumėte šiandieninių opozicinių partijų ateitį?

Opozicijos lyderis buvo išrinktas jau 1992 m. pabaigoje, nors anuometinė LDDP dauguma ir atsisakė įtraukti į Seimo statutą tokias naujoves kaip jungtinė opozicija (mažumos dauguma) bei jos lyderis. Juo ir buvau visus ketverius metus. Gyvenimas tada parodė, kad šios institucijos veikia ir yra pripažįstamos, neatsižvelgiant į formalius dalykus, kai opozicijos politinė valia ir nuoseklumas, konsolidacija yra pakankamai stiprūs kelioms frakcijoms bendrai veikti.

Virtualios imperijos byrėjimas, arba Tarptautinis psichoterapijos seansas

Tomas Misiūnas

Didelės didelės valstybės klaidos

Kad ir kaip būtų paradoksalu, tačiau tik praėjus penkiolikai metų po Sovietų Sąjungos žlugimo paaiškėjo, kad tarptautinės bendruomenės nepriklausomomis valstybėmis pripažintos buvusios SSRS respublikos iki šiol buvo priklausomos. Bent jau didžioji jų dalis priklausė virtualiai Sovietų Sąjungos imperijai, kurios pagrindą pirmiausia sudarė bent dviejų kartų sovietinė sąmonė, besiremianti dviveidišku (korumpuotu) viešuoju gyvenimu ir privataus gyvenimo neegzistavimu. Kita vertus, naudojant politinius, ekonominius, saugumo žvalgybų ir kitokius metodus, čia visą laiką buvo bandoma realizuoti ir Rusijos imperinius planus; tam tikslui B. Jelcino aplinka net pritaikė terminą „artimasis užsienis“.

Visur aš ją matau…

Dr. Jūratė Laučiūtė

Neslėpsiu – straipsnio pavadinimą pakuždėjo lietuviškosios poezijos lakštingalos, kurios šimtmečio jubiliejų taip gražiai minėjome, eilėraščio eilutės. Bet ne motiną su kūdikiu ant rankų visur matau. Deja, šiandien tokio reginio reikėtų ieškoti su žiburiu net ir dieną. Kur kas dažniau, nei motinos su kūdikiais ant rankų, Lietuvos kasdienybę paįvairina rašančiosios brolijos prisipažinimai apie meilę kokiai nors šaliai (tik, žinoma, ne Lietuvai…). Mados vėjų paveikta, aš irgi perkračiau savo jausmus tolimiems ir artimesniems kraštams ir pasijutau kaip tas XVII a. anglų gydytojas ir rašytojas Tomas Braunas, kuris pareiškė: „Kiekviena vietovė, kiekviena aplinka man primena tik vieną šalį; visur aš esu Anglijoje“. Man irgi bet koks kraštas, tauta ar valstybė yra įdomi tuo, kiek aš joje pamatau ar nepamatau Lietuvos ir lietuvių.