„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. sausio 28 d., Nr. 20


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Pergalių fanfarų aidas

Dr. Vytautas RADŽVILAS

Vytautas Radžvilas

Lietuvos politikos tyrinėtojams ir apžvalgininkams atėjo nelengvos dienos. Pats jų darbas įpareigoja aiškinti visuomenei, kas vyksta šalyje po šių Seimo rinkimų. Ir taip nelengva užduotis šį kartą daugeliui gali tapti ir gana skausmingu moraliniu pasirinkimu, kai teks apsispręsti, kaip elgtis toliau. Turintieji jautresnę socialinę klausą šios srities darbuotojai jau senokai turėjo išgirsti tylų nepasitenkinimo murmesį, pamažu peraugantį į vis dažniau ir garsiau išsakomus priekaištus. Jų esmė paprasta ir aiški. Politikos žinovai kaltinami tuo, kad užuot principingai ir reikliai analizavę mūsų politinį gyvenimą, jie tai elgiasi konjunktūriškai ir taikosi prie vyraujančių nuomonių, tai vadovaujasi savo partinėmis simpatijomis arba antipatijomis. O būna ir taip, kad pradeda pernelyg uoliai tarnauti lengvai numanomiems jų duondaviams ir beveik atvirai pamina profesinės savigarbos bei etikos reikalavimus.

Dar neseniai į tokį murmesį ir priekaištus buvo nekreipiama dėmesio. Analizuojant šalies raidos tendencijas lemiamą žodį visada turėjo vadinamieji optimistai, gebantys net ir didžiausias blogybes bei negandas išversti taip, kad pasiklausęs jų aiškinimų buvai priverstas keisti savo nuomonę ir visur matyti tik triumfališko kopimo į gėrio ir pažangos viršūnes ženklus. Nepriklausomybės laikotarpiu susikūrė moraliai nepateisinami ir net sveiku protu nesuvokiami turtiniai ir socialiniai skirtumai, sukėlę ir tebekeliantys didžiules dvasines ir materialines tūkstančių mūsų visuomenės narių kančias? Išgirdęs tokį klausimą optimistas atšaus, kad jums, be abejo, vaidenasi. Šie skirtumai ir kančios – tik nesveikos jūsų vaizduotės kūrinys, gryna iliuzija. Iš tikrųjų jau esame visuotinės gerovės karalystėje, o jeigu tos gerovės kas ir nesugeba pajusti, tai tik girtuokliai, tinginiai ir nevykėliai. Darbingų ir veiklių, dažniausiai palyginti jaunų žmonių bėgimas iš Lietuvos ieškant nors kiek padoresnio uždarbio tampa masiniu reiškiniu, pradedančiu akivaizdžiai kenkti ne tik šalies ekonomikai, bet taip pat daryti toli gražu ne teigiamą įtaką bet kurių rinkimų rezultatams, o kartu - ir visam politiniam gyvenimui? Nekvaršinkite sau galvos dėl tokių menkniekių ir nepaistykite niekų – taip greičiausiai jūsų įžūlumą kelti panašius ramybę trikdančius klausimus malšins šviesiai ir giedrai į pasaulį žvelgiantis pašnekovas. Masinė migracija – puikiausias būdas mažinti nedarbą, kažkoks iškeliavusiųjų nuošimtis turėtų kada nors grįžti namo, o aimanos, kad pradeda trūkti kvalifikuotų darbuotojų, akivaizdžiai per garsios. Lietuva – turtingas kraštas. Ką mums reiškia žinant, kad, pavyzdžiui, gydytojai linkę išvažiuoti, iš karto daugiau priimti į universitetus šios specialybės studentų? Tad nepraraskite gero ūpo ir aukščiau galvas. Juk kas nors iš jų tikrai liks čia – bent jau tie, kurie dėl menkesnės kvalifikacijos ir sugebėjimų nepritaps kitur. Buvome liudininkai, kaip po kiekvienų rinkimų vis labiau trupėjo ir nyko, o galiausiai ir žlugo tiek daug vilčių Atgimimo laikais teikusi, tačiau taip ir nespėjusi iki galo susiformuoti vakarietiška daugiapartinė politinė sistema? Nieko panašaus – šis menamas žlugimas tik dar labiau išryškina, kaip sparčiai ir nuosekliai mūsų šalyje stiprėja ir šaknijasi vakarietiškoji pliuralistinė demokratija.

Taip formuluojamus klausimus derėtų suprasti kaip savotišką vaizduotėje vykstantį mąstymo eksperimentą. Jų sąrašą iš principo galima tęsti kiek patinka. Šio eksperimento tikslas – parodyti, kad taip mąstant optimizmo versmės tampa praktiškai neišsemiamos, nes jo pagrindu gali būti bet kas. Pavyzdžiui, galima siūlyti užuot piktinusis akį rėžiančiu skurdu džiaugtis, kad Lietuvoje žmonės nemiršta badu kaip kai kuriose trečiojo pasaulio šalyse. O kodėl nepasidžiaugus, kad ne taip jau blogai gyvename, nes nėra karo? Pagaliau, įmanoma būtų rasti pagrindo džiaugtis ir jam prasidėjus: taip, žmonės žūsta, bet juk tik kai kurie, o ne visi. Taigi šie įsivaizduojami klausimai ir atsakymai nėra paprastas retorinis žaidimas. Jie gana įtikinamai rodo, kaip toli galima nueiti judant šiuo slidžiu keliu, ir kartu atskleidžia tokio nepalaužiamo optimizmo vidinę logiką ir paslėptą politinę jo paskirtį ir prasmę. Toji paskirtis tiesiog akivaizdi.

Daugeliui mūsų politikos analitikų ir komentatorių toks optimizmas yra patrauklus ne tik kaip jų pačių olimpinę ramybę bet kuriomis aplinkybėmis kurianti ir palaikanti dvasinė ir moralinė nuostata, bet ir kaip patogus propagandos įrankis, leidžiantis pagrįsti ir pateisinti bet kokias nesėkmes, blogį ir absurdą.

Deja, Lietuvoje tokio optimizmo keliama žala ir pavojus deramai neįvertinami. Atidžiau apmąsčius šios optimizmo filosofijos argumentus ir jos sklaidos ypatumus, per nugarą turėtų perbėgti mažiausiai lengvas šaltukas. Aiškėja, kad tai jau mums neblogai pažįstamas mąstymo būdas. Ar sovietiniais laikais judėjimo į “šviesų rytojų“ iliuzija nebuvo palaikoma imperijos gyventojams kasdien žiniasklaidoje pateikinėjamais iš pirmo žvilgsnio lyg ir įtikinamais - nes konkrečiais - vis naujais nuolatinės pažangos įrodymais? Nepanašu, kad šio mąstymo būdo būtų atsisakę ir gausūs mūsų optimistai.

Bet ar šnekos apie neabejotinai pagražėjusius mūsų miestus, pagerėjusias paslaugas, prasiplėtusias gyventojų galimybes kuo nors iš esmės skiriasi nuo sovietinių laikų tauškalų apie kasdienes pergales darbo frontuose – žinių apie pastatytą elektinę, iškastą kanalą, atidarytą mokyklą ar vaikų darželį? Aišku, ne. Panašių pažangos liudijimų galima rasti visose, net labiausiai atsilikusiose pasaulio dalyse, išskyrus nebent tas, kurias dešimtmečiais niokoja karai. Taigi šie konkretūs ir apčiuopiami, todėl tariamai akivaizdūs ir įtikinami pažangos liudijimai iš tikrųjų nieko neįrodo. Jie patvirtina nebent tai, kad gyvenimas nesustoja bet kuriomis sąlygomis. Tačiau tai – banali ir abstrakti tiesa, neturinti jokios vertės, kai tenka aiškintis vienos ar kitos šalies raidos tendencijas. Maža to, nereikėtų pamiršti, kad išoriniai pažangos požymiai puikiausiai gali slėpti visuomenės nuopuolį ir nuosmukį. Sovietų Sąjunga buvo puikus tokios apgaulingos regimybės, ištisus dešimtmečius klaidinusios viso pasaulio naivuolius, pavyzdys.

Prisiminti sovietinius laikus tenka ne iš gero gyvenimo. Šnekėti apie pažangą – ir, svarbiausia, tuo pažįstamu stiliumi, kai pateikinėjami neva konkretūs jos įrodymai — mėgstamiausia ir šiandieninių Lietuvos politikų bei jiems paslaugių politologų kalbų tema. Žinoma, pažangos gairės ir horizontas pasikeitė. Dabar jos matu tapo šalies panašėjimas į Vakarus, nes būtent Vakarai ir nepaliaujamas ėjimas jų link tapo žemiškosios tobulybės rojumi, pakeitusiu šviesų komunizmo rytojų. Todėl visur, stačiai kiekviename žingsnyje uoliai ieškoma vis naujų šalies vakarėjimo ženklų. Tačiau būtent tas entuziazmas, su kuriuo tai daroma, verčia tapti įtarų ir susimąstyti, ar kartais tai nėra naujos dekoracijos, pridengiančios tą pačią mąstymo ir propagandos schemą. Kitaip sakant, kyla klausimas, ar tas nesiliaujantis čiauškėjimas apie mūsų ėjimą į Vakarus nėra paprasčiausia propagandinė kampanija, turinti nuslėpti kur kas svarbesnius dalykus, pirmiausiai – per penkiolika nepriklausomybės metų šalyje spėjusios įsitvirtinti ekonominės, socialinės ir politinės santvarkos tikrąją prigimtį?

Atsikračius minėtos propagandos ir atidžiau apsidairius aplink norom nenorom tenka pripažinti, kad toks spėjimas labai panašus į tiesą. Taip, Lietuvos išorė arba fasadas kasdien tampa vis labiau vakarietiški, tačiau savo vidumi ji vis labiau panašėja į savita gyvenimo sąranga pasižyminčią nomenklatūrinę-oligarchinę respubliką. Kalbant dar tiesiau ir paprasčiau, mūsų vidaus santvarka nėra vakarietiška, ji iš tikrųjų kur kas panašesnė į Rusijoje ir kitose NVS šalyse pokomunistinės nomenklatūros įdiegtą tvarką. Žinoma, mūsų šalies ir jos santvarkos fasadas gražesnis ir patrauklesnis – jis atrodo kur kas europietiškesnis ir civilizuotesnis. Deja, valstybės prigimties tai nekeičia. Šalį valdo nepriklausomybės laikotarpiu sėkmingai „persitvarkiusi“ posovietinė ir pokomunistinė nomenklatūra, kurios branduolį sudaro buvusios LKP ir Sąjūdžio atstovai. Tokia yra pamatinė dabartinio Lietuvos gyvenimo tiesa, po šių Seimo rinkimų jau turėjusi atsiskleisti net patikliausio ir naiviausio stebėtojo žvilgsniui. Toliau užsispyrus neigti šią tiesą jau atrodo beprasmiška ir juokinga.

Tačiau taip tebedaroma. Kad ir kaip atrodytų keista, pergalių fanfaras sovietinius laikus primenančiu stiliumi darniai pučia ir šių dienų pozicija, ir opozicija. Vis dėlto stebėtis gal ir nederėtų. Įkyriai kartojamas pažangos mitas vienodai artimas galutinai spėjusioms susiformuoti tiek pokomunistinei nomenklatūrinei kairei, tiek ir pokomunistinei nomenklatūrinei dešinei. Toli gražu ne atsitiktinumas, kad šio mito motyvai ypač ryškūs opozicijos lyderio A. Kubiliaus rašiniuose ir kalbose. Jais siekiama priversti visuomenę pamiršti, kad ketverius ilgus metus išbuvusi valdžioje jo partija nesugebėjo sustabdyti per pirmąjį komunistų valdymo laikotarpį išryškėjusios Lietuvos „nomenklatūrėjimo“ tendencijos. Maža to, rimtai ir nešališkai analizuojant šį konservatorių valdymo tarpsnį, tenka pripažinti, kad būtent tuo metu buvo galutinai įtvirtinta dabar esanti oligarchinė-nomenklatūrinė mūsų valstybės gyvenimo sankloda.

Šio politiko ir jo partijos padėtis tikrai nepavydėtina, nes tenka spręsti beveik neįveikiamą uždavinį. Juk didžioji dalis visuomenės puikiai suvokia konservatorių partijos vaidmenį purenant dirvą mūsų akyse dabar vykstančiam komunistų ir saugumiečių revanšui bei siautuliui. Kaip tik dėl šios priežasties dešiniosios opozicijos kalbos apie komunistinės nomenklatūros sugrįžimą valdžion ir oranžines revoliucijas gali kelti tik nuostabą ir apmaudą. Tokios šnekos yra ne tik graudžiai bejėgės. Jos skamba ir kaip ciniškas mėginimas pergudrauti žmonių atmintį. Juk šiandieninė opozicija silpna pirmiausiai todėl, kad ji pati yra neatsiejama šalyje susiklosčiusios nomenklatūrinio valdymo sistemos dalis, o jos viršūnės - tik viena iš daugelio dėl valdžios ir įtakos besigrumiančių oligarchinių grupių. Panašūs tokių klanų tikslai ir siekiai lemia ir mąstymo schemų bei propagandos štampų panašumus. Tad nėra ko stebėtis, kad ir dešiniųjų kalbose apie šalies pažangą ir vakarėjimą taip dažnai pasigirsta komunistinių laikų pergalių fanfarų aidai. Ir juo greičiau jie nutils, tuo geriau bus Lietuvai, nes cinizmas nieko nebegali pakeisti ir išgelbėti. Valstybei ir visuomenei reikalingi ne propagandiniai dešiniųjų nomenklatūrininkų kovos su kairiaisiais nomenklatūrininkais spektakliai, bet atvira ir sąžininga akistata su savo pačių netolima praeitimi. Kito kelio ištaisyti tos praeities klaidas jau nebėra.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija