Virtualios imperijos byrėjimas, arba Tarptautinis psichoterapijos seansas

Tomas Misiūnas

Didelės didelės valstybės klaidos

Kad ir kaip būtų paradoksalu, tačiau tik praėjus penkiolikai metų po Sovietų Sąjungos žlugimo paaiškėjo, kad tarptautinės bendruomenės nepriklausomomis valstybėmis pripažintos buvusios SSRS respublikos iki šiol buvo priklausomos. Bent jau didžioji jų dalis priklausė virtualiai Sovietų Sąjungos imperijai, kurios pagrindą pirmiausia sudarė bent dviejų kartų sovietinė sąmonė, besiremianti dviveidišku (korumpuotu) viešuoju gyvenimu ir privataus gyvenimo neegzistavimu. Kita vertus, naudojant politinius, ekonominius, saugumo žvalgybų ir kitokius metodus, čia visą laiką buvo bandoma realizuoti ir Rusijos imperinius planus; tam tikslui B. Jelcino aplinka net pritaikė terminą „artimasis užsienis“. Nors dabartinio Rusijos prezidento V. Putino užsienio politikos prioritetai šiek tiek pasikeitė – buvo bandoma artėti su Vakarais, tačiau panašu, kad nei politinis šalies elitas, nei Rusijos visuomenė negali patikėti, kad penkiolika metų gyvavusi virtualioji imperija žlunga: iš pradžių – „rožių revoliucija“ Gruzijoje, nors realiai dalis jos teritorijos – Abchazija – yra kontroliuojama Rusijos karinių pajėgų, po to – „oranžinė revoliucija“ Ukrainoje, kai Rusijos visuomenės apklausos rodė, jog tik 28 proc. tos visuomenės žino, jog Ukraina iki pastarųjų prezidento rinkimų buvo nepriklausoma valstybė.

Kurdama savo virtualią imperiją Rusija darė visas įmanomas klaidas: pirma, bandymai palaikyti įtakingos regioninės valstybės įvaizdį ir užsitikrinti Vakarų paramą saviems interesams subliūško, nes įtikinęs kitus savo virtualia galia ja patikėjo ir pats Rusijos elitas. Blogiausia, kad neapgalvotai demonstruota parama vienam iš kandidatų tiek Gruzijoje, tiek Ukrainoje tik padidino praradimo jausmą. Antra, naudodama visus įmanomus metodus įtakai ne tik buvusiose sovietinėse respublikose, bet ir likusioje Vidurio Europoje stiprinti, Rusija kaip visada perlenkė lazdą: informacinis karas, kaip gera čia gyventi su tarybinėmis pensijomis, žlugo per pirmuosius penkerius metus, šiek tiek daugiau nei dešimties metų prireikė, kad būtų atsikratyta rusiškos naftos ir dujų skandalų, o artimiausiu metu švęsto skaidrumo vandeniu bus išvaikytos ir paskutiniosios KGB šmėklos.

2003 ir 2004 metų revoliucijos Gruzijoje ir Ukrainoje tapo savotišku tarptautiniu psichoanalizės seansu – proga apgalvoti, kas apskritai yra ta nepriklausoma valstybė ir kokios yra pagrindinių veikėjų galimybės paveikti situaciją.

Apie psichoanalizę

Nacionalinė priklausomybė gali būti apibrėžiama dvejopai – žmonės save sieja su tauta (istorine, etnine) arba su valstybe (tam tikros teritorijos pilietybe). Pavyzdžiui, Rusija – daugiatautė valstybė, todėl nenuostabu, kad V. Putinui nesunkiai sekėsi konsoliduoti šalies gyventojus kuriant stiprius, o pastaruoju metu net autoritarinius valdžios institutus. Todėl dažniausiai rusais vadinami ne rusų tautos atstovai, bet Rusijos piliečiai, o visai neseniai – ir Sovietų Sąjungos piliečiai. Tai galėtų būti vienas iš argumentų, paaiškinančių, kodėl daugeliui rusų nesvetimas žlugusios valstybės paveldas, ir rusų visuomenės nuostabą, kaip galima save sieti su kuo nors kitu, o ne su jų valstybe. Tačiau Ukrainos ir Gruzijos atvejai yra šiek tiek kitokie. Ukrainos valstybingumo istorija yra daug ilgesnė nei Rusijos, todėl po formalios nepriklausomybės deklaracijos 1991 m. nacionalinis jausmas galėjo stiprėti. Separatizmas, kuriuo gąsdino Donecko ar Lugansko regionai, veikiau buvo paskutinis Rusijos bandymas griebtis šiaudo, kuris skęstančiojo tikrai nebūtų išgelbėjęs. Gruzinai su valstybe ar be jos visada išliktų gruzinai, nors jų valstybingumo istorija vienokia ar kitokia forma taip pat siekia viduramžius. Užtenka prisiminti jų nevienalytę religinę priklausomybę ir net sovietiniu laikotarpiu menine ar humoristine forma pabrėžiamą jų kitoniškumą. Taigi net jeigu šiose valstybėse per penkiolika nepriklausomybės metų ir nesusiformavo tvirti pilietinės visuomenės pagrindai, tačiau vienaip ar kitaip žmonių sąmonėje formavosi savo šalies nacionalinė idėja.

Ne veltui yra sakoma, kad pavojingiausias laikotarpis yra ne revoliucija, bet gyvenimas po jos. Panašu, kad Saakašvilis, nors ir nesugebėjęs rusų kariuomenės išprašyti iš Abchazijos, gerai išlaikė šį egzaminą.

Tiesa, jį savo laiku neblogai laikė ir pats L. Kučma, kai buvo vadinamas provakarietišku politiku. V. Juščenkos laukia ne lengvesnė užduotis: netapti Rusijos interesų auka, užkirsti kelią gandams apie separatizmą, vykdyti radikalias, bet skausmingas reformas ir - jokio pragmatinio nuolaidžiavimo.

Būtent šio egzamino ketvirtaisiais savo nepriklausomos valstybės egzistavimo metais neišlaikė Baltarusija, šiuo metu toliau įgyvendinanti neįgyvendinamo šviesaus rytojaus politiką. Net jeigu istorikai, antropologai ir politologai prielaidą apie priklausomą nacionalinę sąmonę laikytų visišku blefu, tačiau tik taip galima paaiškinti dabartinę Baltarusijos ir baltarusių situaciją. Ši šalis savo valstybingumo istoriją sieja su Lietuvos Didžiąja kunigaikštyste, kurioje buvo vartojama senoji baltarusių kalba, Lietuvos ir Lenkijos respublika laikoma buvusi „ponų priespauda“; vėliau šalis tapo Rusijos imperijos dalimi, ir jos gyventojų likimas toje dalyje tikrai buvo ne geresnis nei lietuvių. Kitaip nei kitos Vidurio ir Rytų Europos valstybės, Baltarusija tarpukariu negavo nepriklausomybės, priešingai - dėl nemenko kai kurių baltarusių komunistų indėlio tapo ne tik sovietine respublika, bet ir bandė įkurti „Lit-Belą“ (Lietuvos-Baltarusijos Sovietinę respubliką), tik, deja, net jeigu tokia valstybė būtų egzistavusi ilgiau nei mėnesį, jos sostinė būtų buvęs Vilnius, o po jos žlugimo visa Vakarinė šalies dalis pagal Lietuvos ir Rusijos susitarimą atiteko Lietuvai. Ir taip toliau...

Nuolatinė Baltarusijos priklausomybės istorija tęsiasi šiuo metu kuriant sąjunginę Baltarusijos ir Rusijos valstybę neva lygiaverčiais pagrindais. Todėl ir šalies gyventojai, nors kažkada ir turėję savo istoriją, šnekantys savo labai sena kalba, tikriausiai jaustųsi nepilnaverčiai, jeigu šiuo metu staiga, o svarbiausiai - jiems patiems netikėtai taptų nepriklausomi nuo A. Lukašenkos, jo palaikomo sovietinės gerovės įvaizdžio ir galėtų rinktis. Kad ir kaip to nenorėtų pripažinti dabartinė Baltarusijos opozicija, baltarusių pasirinkimas būtų toks pat. Ir šiuo metu nepriklausomų visuomenės nuomonės tyrimo institutų atliekamos apklausos rodo, kad apie 30 nuošimčių gyventojų remia A. Lukašenką ir jo vykdomą prorusišką politiką. Tai yra daugiau, nei bet kuris kitas opozicijos kandidatas su savo alternatyvia valstybinės politikos vizija galėtų surinkti.

Apie veikėjus ir jų politikas

Visos dabartinių tarptautinių psichoanalitikų pastangos įgyvendinti revoliuciją Baltarusijoje buvo bevaisės, kaip sako lietuviai – JAV ir Europos šalių pinigai buvo sumerkti į balą. Baltarusių nevyriausybinės organizacijos, nepriklausomi žurnalistai, visuomenės aktyvistai yra praėję visus įmanomus mokymus, išvažinėję beveik visas Europos ir Šiaurės Amerikos šalis, o viltis, kad kas nors artimiausiu metu pasikeis – mažėja.

JAV prioritetas šiuo metu yra anaiptol ne pačios demokratiškiausios Vidurio Azijos valstybės, kurios svarbios ne tik dėl savo energetinių išteklių, bet ir strateginės padėties. Šis nuolatinis akcentas dar labiau kasasi po virtualios Rusijos imperijos pamatais. Daugumos šių šalių lyderiai nebejauni, o valstybingumo ir valstybės valdymo tradicijos gerokai skiriasi nuo vakarietiškų, todėl joms deklaravus lojalumą Vakarams į visus kitus procesus tikriausiai bus žiūrima pro pirštus (taip kaip vyko rinkimai Afganistane, kaip jie vyks Irake).

Baltarusijai, Moldovai ir Armėnijai kaip Europos valstybėms visada bus keliami aukštesni reikalavimai, o laukti, kol jų vadovai pasikeis natūraliai, likusioji Europa neturės laiko. Kas atsitiktų, jei šiose valstybėse būtų bandoma įžiebti ar bent sveikinti jų spalvotas revoliucijas, kol jose nėra alternatyvios valstybės konsolidavimo vizijos, o tik jėgos politika (valdžios prerogatyva) ir „smegenų plovimas“ (t.y. abipusė propaganda)? Visuomenėse, kuriose iki šiol nesusiformavo nacionalinė sąmonė, bandymai sukurti pilietines visuomenes iš išorės tas pats, kaip dramblį paversti balerina. Šias visuomenes vienija ne nacionalinė tapatybė ir net ne klasės, kaip buvo bandyta įtikinti Sovietų Sąjungoje, bet socialinio-ekonominio užtikrintumo jausmas. Todėl tiek opozicijoms, tiek Vakarams lengviausia būtų pasiremti bet kokiais ekonominiais-socialiniais neramumais. Ekonomikos specialistai teigia, kad, pavyzdžiui, Baltarusijoje šiam tikslui užtektų sužlugdyti porą fabrikų. Kai sovietinė baltarusių, moldavų ar armėnų sąmonė suabejos savo socialinėmis garantijomis ir po penkiolikos ar daugiau metų patikės, kad virtuali Rusijos-Sovietų Sąjungos imperija nebeegzistuoja, o valdžia – tai ne valstybė, gal tada demokratijos ir laisvės revoliucijos šiose šalyse taip pat taps spalvotos ir pasmerktos pergalei.

© 2005 "XXI amžius"