Šiandieninė opozicija turėtų mokytis iš 1992-ųjų opozicijos

Vytautas Landsbergis

Į „Atodangų“ klausimus atsako Europos Parlamento narys, 1992-1996 m. opozicijos lyderis Vytautas Landsbergis.

Liberalų ir centro sąjunga bei Tėvynės sąjunga yra pasirašiusios susitarimą dėl opozicinių frakcijų koalicijos sudarymo. Pirmą kartą opozicijos lyderis bus išrinktas pagal Seimo statutą. Jums teko dirbti ir pozicijoje, ir opozicijoje, žinote visas veikimo galimybes bei slaptas ar atviras duobes. Kokią prognozuotumėte šiandieninių opozicinių partijų ateitį?

Opozicijos lyderis buvo išrinktas jau 1992 m. pabaigoje, nors anuometinė LDDP dauguma ir atsisakė įtraukti į Seimo statutą tokias naujoves kaip jungtinė opozicija (mažumos dauguma) bei jos lyderis. Juo ir buvau visus ketverius metus. Gyvenimas tada parodė, kad šios institucijos veikia ir yra pripažįstamos, neatsižvelgiant į formalius dalykus, kai opozicijos politinė valia ir nuoseklumas, konsolidacija yra pakankamai stiprūs kelioms frakcijoms bendrai veikti.

Tas pat pasakytina ir apie dabar pasiektą susitarimą bei statusą. Tai visai kas kita, negu pavienės frakcijos, kurios pasiskelbia opozicinės ir neįgyja statutinės opozicijos galimybių. Todėl pirmiausia ir svarbiausia bus mokėti dirbti kartu nesikarščiuojant dėl skirtumų ir jokiu būdu nesubyrėti (pozicijos džiaugsmui). Tokia būtų ir partijų branda, nepaprastai reikalinga Lietuvos demokratijos statybai.

Ar šiandieninė opozicija Jums atrodo pakankamai patvari? Su kokiomis problemomis gali susidurti ir ką teks nugalėti opozicijos žmonėms?

Tai parodys gyvenimas. Jie tikrai susidurs su vidinėmis problemomis, ir, aš tikiuosi, jas nugalės.

Kokį istorinį pozityvaus opozicijos bendradarbiavimo pavyzdį demokratijos sąlygomis galėtumėte pateikti?

Manau, kad pakankamai gerai dirbome anuo minėtu laikotarpiu. Svarbiais valstybės klausimais pavykdavo gauti ir centro kairiųjų frakcijų pritarimą, o galų gale ir pasiekti viso Seimo konsensuso, nepaisant to, kad projektas buvo inicijuotas opozicijos. Žinant Seimo papročius, tai dideli pasiekimai.

Kokie pozicijos ir opozicijos santykiai EP?

Ne tokie kaip nacionaliniuose parlamentuose. Čia dauguma neformuoja vyriausybės, be to, „valdančiosios„ daugumos ir nėra. Mūsų politinė grupė (frakcija), EPP-ED, yra didžiausia, bet oponuojantys socialdemokratai irgi įtakingi, tad balsavimus lemia konsultacijos, kartais ir didžiųjų grupių sutarimas, arba liberalų, žaliųjų, smulkiųjų grupių balsai – nelygu, kur pakrypsta. Būna karštų susirėmimų, socialistai nepraleidžia progos pulti EPP-ED, bet būna ir atsižvelgimų, draugiškų kompromisų. Parlamentarai asmeniškai nesipyksta, vienas kito neįžeidinėja. Dažniau skamba humoras. Politinė kultūra kitokia, negu Lietuvoje.

© 2005 "XXI amžius"