„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. sausio 28 d., Nr. 20


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Visur aš ją matau…

Dr. Jūratė Laučiūtė

Neslėpsiu – straipsnio pavadinimą pakuždėjo lietuviškosios poezijos lakštingalos, kurios šimtmečio jubiliejų taip gražiai minėjome, eilėraščio eilutės. Bet ne motiną su kūdikiu ant rankų visur matau. Deja, šiandien tokio reginio reikėtų ieškoti su žiburiu net ir dieną. Kur kas dažniau, nei motinos su kūdikiais ant rankų, Lietuvos kasdienybę paįvairina rašančiosios brolijos prisipažinimai apie meilę kokiai nors šaliai (tik, žinoma, ne Lietuvai…). Mados vėjų paveikta, aš irgi perkračiau savo jausmus tolimiems ir artimesniems kraštams ir pasijutau kaip tas XVII a. anglų gydytojas ir rašytojas Tomas Braunas, kuris pareiškė: „Kiekviena vietovė, kiekviena aplinka man primena tik vieną šalį; visur aš esu Anglijoje“. Man irgi bet koks kraštas, tauta ar valstybė yra įdomi tuo, kiek aš joje pamatau ar nepamatau Lietuvos ir lietuvių.

Tiesa, atrodo, ne aš viena tokia esu… Štai kad ir tragedija Pietų Azijoje: visi mūsų žinių agentūrų pranešimai apie ją pirmosiomis dienomis pasibaigdavo informacija apie mūsų tautiečius, kuriems buvo iškilęs pavojus savo kailiu patirti siaubingus cunamio padarinius. Būtų buvę keista ir amoralu, jei būtų buvę kitaip… Tad gal nieko blogo neatsitiktų ir į kitas šalis pasižiūrėjus iš lietuviškos varpinės?

JAV? Valstijos tiesiog žavi mane valstybės remiamu ir puoselėjamu valstybiniu – pilietiniu patriotizmu, kuriuo trykšta ir kiekvienas mokinukas, ir ant aukščiausių varžybų pakylų užkopę sportininkai. Lieka tik gailėtis, kad mūsų kosmopolitiškieji „kultūrtrėgeriai“ iš JAV į Lietuvą importuoja ne patriotinio auklėjimo patirtį, o gėjų ir lesbiečių eitynes bei įvairiausius „realybės šou“…

Ukraina? Prašom: V. Juščenkos ir jo šalininkų pergalė man svarbi ne dėl to, kad tai – skaudus akibrokštas Rusijai (netoli tenuplauktų mūsų užsienio politikos laivas, jei visus įvykius pasaulyje matuotume vien Rusijos ambicijomis ir interesais), o dėl Lietuvoje jau primiršto visuomenės pilietinio aktyvumo. Mat, viena priežasčių, dėl kurių Ukrainos piliečių dauguma atmetė V.Janukovičiaus kandidatūrą, buvo jo kriminalinė praeitis. O ką Lietuvoje jaudina vieno ar kito į aukštus postus skiriamo ar renkamo pareigūno praeitis? Nebent prezidentą V.Adamkų ir vieną kitą religinės bendruomenės lyderį. Balsuojančiajai daugumai, kaip ir į aukščiausius valstybės postus sutūpusiai buvusiai sovietinei nomenklatūrai, į vadinamąją praeitį – nusispjauti. Kad tik gražiai ir daug žadėtų, o įsitaisę prie valdžios lovio - dalintųsi su „draugais“…

Baisu prisipažinti, bet aš ir visų garbingų demokratų keikiamoje Baltarusijoje randu ne vien kvailystes ir diktatūros apraiškas, bet ir gražių dalykų. Pavyzdžiui, švarą ir tvarką geležinkelio stočių ir stotelių prieigose. Ne tik sostinėje Minske, bet ir gūdžioje provincijoje, net ir Smurgainyse stotys tviska gražiomis plytelėmis išklotais peronais, kruopščiai nudažytais pastatais, o jau šiukšlių rastum nebent pats numetęs… Sakysit – reklama, sakysit – „pokazucha“? Bet nejau Lietuva taptų mažiau demokratiška, jei ir mes sutvarkytume savo transporto mazgus – nors dėl reklamos, nors tam, kad patiktume užsienio turistams, jei nuosavų piliečių estetinius jausmus laikome praeities atgyvena… Kas matė šiukšlėmis apaugusią Klaipėdos geležinkelio stoties aplinką ir atšerpetojusius, išdaužytus peronus, keliančius pavojų keleivių sveikatai, tas supras, kodėl tokį įspūdį daro švaros demonstracija Baltarusijoje. Dar mane žavi neseniai ten priimtas reikalavimas, kad 70 ar 75 procentus per Baltarusijos nacionalinį radiją skambančios muzikos sudarytų nacionalinė, baltarusiška. O mūsų radijas kokią muziką populiarina? Negana to, kad muzika dažniausiai nelietuviška, bet net anglų kalba atliekamų dainų ir dainuškų pavadinimai per nacionalinį radiją skelbiami angliškai… Kodėl tokia neori, pataikūniška pagarba anglų kalba atliekamiems šlageriams? O gal nebe už kalnų ta diena, kai ir Mocarto ar Šostakovičiaus kūrinių pavadinimus skelbsime angliškai? Viena vertus, apmaudu, kad Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija vėl valdžios valia palikti be abonentinio mokesčio, kita vertus, jei jie tampa ne lietuviškos, o angliškos ar anglakalbės kultūros ruporu, neslepiu, būčiau viena pirmųjų, kuri atsisakytų mokėti abonentinį mokestį tokiai vertybėse susipainiojusiai visuomenės informavimo priemonei. O tiems, kurie imtų priekaištauti, jog tai aš pati susipainiojau vertybėse ir orientyruose, jei siūlau imti pavyzdžiu lukašenkinę kultūros politiką, primenu: Prancūzijoje dar anksčiau nei Baltarusijoje buvo priimta nuostata, jog nacionalinė prancūziška muzika visuomeniniame radijuje turi sudaryti net 80-85 nuošimčius muzikinės programos. Ir tai ne vienintelė ES šalis, kuri kontroliuoja ir reguliuoja visuomenei pateikiamos kultūros raišką, gindama nacionalinės kultūros prioritetus. Bet mes ir Prancūzijos pavyzdžiu nenorime sekti, jei tik tas pavyzdys skatina gerbti ir populiarinti savo tautinę kultūrą, tautinę savimonę.

Sąrašą šalių, kurias galima jei ne mylėti, tai bent jau gerbti už tai, kad kažkas jose daroma geriau, sumaniau, sąžiningiau nei Lietuvoje, būtų galima tęsti ir tęsti, kaip ir sąrašą tų šalių, kurių politiniai ar kultūriniai, vertybiniai prioritetai lietuviškai akiai ir ausiai atrodo nesuprantami ir nepriimtini.

Tiesa, esama nuomonės, kad taip – tik iš savos varpinės – pasaulį ir jo įvykius yra linkęs vertinti politizuotas žmogus, homo politicus. O tas, kuris kovoja už garbingą homo humanus titulą, turėtų savo širdį vienodai plačiai atverti visam pasauliui – be jokių slaptų ar viešų prioritetų ir skirstymo į tai, kas „mano“, o kas „ne mano“. Be abejo, tai labai graži idėja, bet… Bet pirma ko nors atsisakant, reikia tą „ką nors“ turėti. O ar daug turime tikrai lietuviškos ir dvasia, ir forma kultūros, ar ilgai džiaugėmės lietuvybe, kad taip skubame jomis atsikratyti? Juk ir atsisakyti nepriklausomybės, t. y. įsijungti į ES Lietuva galėjo tik po to, kai pabuvo nepriklausoma nuo ją okupavusios Rusijos. Tik po to, kai šiek tiek pasidžiaugė savo nepriklausoma valstybe, lietuviška valiuta, valstybiniu lietuvių kalbos statusu, Lietuvos žmonės ryžosi to atsisakyti ir atsiverti visai Europai ar net ir Azijai (kai tik į ES bus priimta Turkija…) su visomis jų tautinėmis, religinėmis, seksualinėmis mažumomis ir daugumomis, tikėdamiesi, kad taip taps dar turtingesni, laimingesni, ar, pasak kai kurių politikų, lietuviškesni.

Sąmoningai nesitapatinu su tais, kurie tikisi tokiu nenatūraliu būdu tapti dar „…esni“, nes jau spėjau įsitikinti, kad „čia ir dabar“, po šiuo dangum ir šią dieną neįmanoma būti lietuviškesniu ir kartu tapti laimingesniu ir turtingesniu. Priešingai, lietuvybės vėliavą šiandien aukščiau kelia kaip tik tie Lietuvos piliečiai, kurių kišenėse plazdena didžiausi skersvėjai, o ne tie, kurių sąskaitos banke rašomos šešiaženkliais skaičiais. Dėl lietuvybės sielojasi inteligentai – pensininkai, uždarinėjamų kaimų ir rajonų bibliotekų, mokyklų, sveikatos įstaigų mohikanai bei mokyklų lituanistai, šiurpinami Švietimo ministerijos biurokratų ir Mokslo Tarybos entuziastų reikalavimų samprotavimus apie Salomėjos Neries poezijos stilistiką ir žemaičių tarmės skirtumus nuo vakarų aukštaičių skelbti angliškai – t. y. spausdintis užsienio žurnaluose. Tačiau jei kas spyriotųsi ir apie lietuvių kalbos ir Lietuvos kultūros (istorijos, geografijos etc. ) reiškinius rašytų tik lietuviškai ir spausdintųsi tik Lietuvos žurnaluose, kad ir plačiajai Lietuvos visuomenei jų mintys būtų žinomos, tai tokiems užsispyrėliams gali tekti atsisveikinti ne tik su ketinimais valgyti duoną iš meilės lietuvių kultūrai ir darbo lietuvių tautos labui, bet ir su realiu darbu ir duona. Mat, tokį darbą ministerijos ponų sugalvota vertinimo sistema įvertins mažiausiu balu. O rinkos sąlygomis po tokio įvertinimo lieka tikėtis ne turtų ir laimės, o nedarbo.

Prieš porą metų „Į laisvę“ fondo organizuotoje kasmetinėje konferencijoje savo vizijas apie lietuviškos kultūros ir lietuvių kalbos perspektyvas Europos Sąjungoje dėstė vyriausiasis ES derybininkas bei daugelio politinių partijų lyderiai. Paklaustas, kokia kalba kalbės ir savo vaikus mokys į tuštėjančią Lietuvą atvyksiantys darbininkai iš kitų Europos ar Azijos šalių, ponas P. Auštrevičius kaip daugiatautės valstybės idealą ir sektiną pavyzdį nurodė Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę – valstybę, kurioje lietuvių kalba buvo išstumta iš oficialaus gyvenimo ir iš raštijos ir laikėsi tik valstiečių pirkiose, o viešoji valstybinė kalba buvo arba lotynų, arba senoji baltarusių, arba lenkų – atsižvelgiant į konjunktūrą…

Žinant tokius moderniųjų lyderių kultūrinius prioritetus, tampa aišku, kodėl Lietuvoje nebemadinga mylėti Lietuvą, kodėl meilės objektais skelbiamos kitos šalys, o į valstybinės kalbos pozicijas Lietuvoje uoliai stumiama anglų kalba: vėl atsižvelgiama į konjunktūrą! Bet ar dėl to buvo stovėta Baltijos kely? Ar dėl konjunktūrinių interesų ir jiems atstovaujančių eurobiurokratų triumfo gynėjų žiedu buvo juosiamas Lietuvos parlamentas aną sausį?

Tie klausimai – Lietuvos pilietinei visuomenei. Bet ar Lietuvoje yra pilietinė visuomenė? Jei yra, tai, matyt, tokiame gūdžiame pogrindyje, jog nebemato, į kokią gilią moralinę duobę stumia valstybę meškauskai, milašauskai, auštrevičiai bei kiti į juos panašūs valdininkai, premjerui laiminant painiojantys nuodėmę su nusikaltimu, etiką su įstatymu, tautinį orumą su kosmopolitine konjunktūra…

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija