Lietuvoje tarpsta bestuburiai mentaliniai akrobatai
|
Leonidas Donskis
|
|
Homo sovieticus tai žmogus, užsiimantis nuolatine
mentaline akrobatika.
Jis žiūri, kaip neprarasti savo galvos ar pozicijos,
įtinkant galingiesiems, kaip laiku deklaruoti savo lojalumą galią
turintiems, kaip priklausyti klikai, kuri jam galėtų garantuoti
saugumą ir įtaką. Homo sovieticus neišnyko. Priešingai, sukūrė tam
tikrą psichologinę socialinę struktūrą, kurioje veikia didžioji
dalis nūdienos biurokratijos, tiek politinės, tiek akademinės.
Apie tai pokalbis su Vytauto Didžiojo universiteto
profesoriumi Leonidu Donskiu.
Gerbiamas Leonidai, noriu pradėti nuo klausimo
apie pykčio, agresijos, nepakantos šėlsmą mūsų visuomenėje. Prieš
penkiolika metų paskelbėme Nepriklausomybę, tačiau tai negarantavo
vidinės laisvės. Šiandien tarsi esame įsižeidę ant visų už neišsipildžiusius
lūkesčius.
Pykčio šėlsmas nėra naujas reiškinys. Simptomų,
jog tokio pykčio esama, buvo ir anksčiau. Pastaruoju metu nepasitenkinimas,
pyktis tik labiau apsinuogino. Beje, tiek man, tiek laidai Be pykčio
tai suteikia tam tikrą atspirties tašką, tiksliau, pavyzdį, kaip
nereikia kalbėti, į ką nevalia nupulti. Bandau kalbėti kiek kitaip,
pačioje laidoje bendrauti kiek kitaip.
Esi ne tik geros laidos vedėjas, taip pat vadovauji
Filosofijos katedrai, daug laiko praleidi užsienyje ir kartu reguliariai
rašai Lietuvos gyvenimo komentarus. Tai nėra labai įprasta Lietuvoje.
Iš tiesų, darbų, prisiimtų įsipareigojimų galėtų
būti ir mažiau. Kita vertus, daugelis tavo išvardintų darbų susiję
su kūryba, o ji visada atgaivina bei suteikia jėgų. Be to, esu įsitikinęs,
kad kiekvienas turime labai rimtai žvelgti į savo pilietinę atsakomybę
ir netylėti, jei, mūsų galva, vyksta kažkas neleistino, žemo. Beje,
tikrai nemanau, kad menkas lietuviškosios Akademijos pilietinis
užsiangažavimas yra jos stiprybės ženklas. Lietuvoje egzistuoja
plyšiai tarp atskirų gyvenimo sferų ir, deja, tai reiškia skylėtą
kaip rėtis viešąją erdvę.
Tiesa, matau ir viltingų ženklų. Pastaruoju metu
pastebiu, kad žmonės, kurie buvo laikomi grynaisiais kultūrininkais,
sukinėjosi išskirtinai akademiniame pasaulyje, daugiau orientavosi
į meno kūrinių analizę, dabar taip pat įsitraukia į politinio gyvenimo
refleksiją.
Tai geras ženklas. Jie suprato, kad negyvena beorėje
erdvėje, kad be jų valios išraiškos visuomenės kaita gali labai
ilgai užtrukti.
Prabilai apie skylėtą viešąją erdvę. Ar tau
neatrodo, kad ši erdvė ir toliau aižėja, trupa?
Galima ilgai kalbėti apie tai, kas blogai visuomenėje.
Tačiau aš noriu atkreipti dėmesį į vilties ženklus. Esu įsitikinęs,
kad nors ir labai sunkiai, su reguliariais spazmais, bet viešoji
erdvė lipdosi. Čia didžiausias indėlis tenka internetinei žiniasklaidai.
Šiandien internetiniai leidiniai atlieka daug svarbesnę pilietinę
misiją nei popieriniai. Tokie leidiniai kaip Bernardinai, Omi
Laikas atvirai diskutuoja apie svarbiausias problemas, yra subūrę
gerą autorių kolektyvą. Mano galva, šių leidinių stiprybė yra tai,
kad jie subūrė netipiškus žurnalistus. Tai žmonės, kurie drąsiai
reiškiasi viešojoje erdvėje, rašo komentarus, kelia klausimus ir
kartu nesivelia į politinę konjunktūrą, netampa politikų pažai ar
metraštininkai. Tai tikrai gabūs žmonės, kurie neužsisklendžia nuo
kasdienio politinio gyvenimo kokiose nors akademinėse klikose. Mano
įsitikinimu, per pastaruosius metus klausimų, problemų artikuliavimas,
diskusijos lygis politiniuose komentaruose gerokai ūgtelėjo. Didele
dalimi tai interneto dienraščių nuopelnas. Manau, svarbu ir tai,
kad internete suteikiama tribūna visoms politinėms pažiūroms, reikalaujant
tik tam tikro minčių dėstymo lygio ir neleidžiant nuslysti į plūdimąsi,
tačiau nebandant nugesinti kitą nuomonę. Aišku, pasitaiko ir erzacų
bei surogatų. Pavyzdžiui, anoniminiai komentarai po straipsniais
internete. Tai tikrai nėra viešosios erdvės išraiška, bet tik jos
surogatas. Tačiau autentiškų dalykų matau daugiau nei surogatų.
Kalbi apie pokyčius žiniasklaidoje. O ką manai
apie Lietuvos politinio gyvenimo tendencijas, pilietinės visuomenės
būklę. Žurnalistė R. Miliūtė interviu teigė, kad ją glumina, kaip
lengvai Lietuvos žmonės susitaiko su neteisybe, cinizmu ar net atviru
pažeminimu. Gal visiškai išnyko pilietinis orumas?
Cinizmo vešėjimas yra didžiulė problema. Tačiau
nemanau, kad pilietinis orumas yra išnykęs. Veikiau šiandien jis
telkiasi pernelyg siaurame visuomenės sluoksnyje. Lietuvoje yra
žmonių, kurie drąsiai reaguoja į neteisybę, cinizmą, išpuolius prieš
savo ar bendrapiliečio orumą. Deja, jų nėra tiek, kiek norėtųsi.
Dėl to nukenčia demokratinių procesų pilietinė kontrolė. Svarbus
uždavinys šiandien tam nedideliam žmonių sluoksniui kaip pasiekti,
kad nepakantumas cinizmui, nepakantumas atviram politiniam oportunizmui
taptų visuotinai priimtas, o ne tik išimtis iš taisyklės. Lietuvoje
dar labai daug politinės apatijos, tad ir nepakantumo cinizmui sklaida
dar gali ilgai užtrukti. Tačiau ji vyksta.
Cinizmui vešėti padeda ir tai, kad Lietuvos
politiniame gyvenime labai trūksta institucionalizuotų alternatyvų.
Ar sutiktum su teze, kad Lietuvos partijos pernelyg supanašėjusios?
Deja, taip. Išskyrus išimtinius atvejus, partijos
tampa panašios kaip vandens lašai. Jos skiriasi tik savo lyderių
personalinėmis savybėmis bei tuo, pozicijoje ar opozicijoje šiuo
metu yra. Labai trūksta politinių idėjų, politinės vaizduotės, tikrų
alternatyvų svarstymo. Esu įsitikinęs, jei Lietuvoje būtų aiškios
politinių vertybių konsteliacijos, nevyktų toks politinės transmigracijos
procesas, kai partijos keičiami tarsi rūbai. Galima keikti perėjūnus,
bet partijos pačios toleruoja transmigraciją. Politiniame gyvenime
daug sumaišties ir sutrikimo. Tai, kas įvyko per pastaruosius pusantrų
metų, ypač iš pusiausvyros išmušė dešiniuosius. Politinė dešinė,
užuot kūrusi strategijas ir sprendusi pamatinius klausimus, pradėjo
panikuoti ir ieškoti veiksmingų taktinių gudrybių. Tačiau kai šlubuoja
vertybės ir strategijos, tai taktiniai ėjimai gali būti tik paliatyvinės
priemonės, kurios, deja, ligos išgydyti negali. Bijau, kad būtent
taip šiandien Lietuvoje ir yra.
Didžioji problema Lietuvoje įsitvirtino brutali
realpolitik, kuri visiškai atvirai atmetė idėjų ir politinių vertybių
kovas, tradicinę politiką su įprasta kartų kaita. Šiandien įsitvirtino
pati brutaliausia valdžios mechanika. Ji pagrįsta kolektyvine lojalumo
logika, klikomis, kurios saugo savus ir kartu yra reikalingos viena
kitai, nes pasirodo, kad, atsiradus reikalui, jos puikiai gali sutarti
tarpusavyje, net sudaryti koalicijas. Deklaruojama konkurencija
ir priešiškumas, bet netrukus sudaroma sąjunga. Paskui vėl jos tampa
priešėmis. Visa, kas svarbu, yra valdžios paėmimas ir išlaikymas,
o visa kita yra žodžiai, žodžiai, žodžiai.
Integruojamės į Europą, atsiveriame laisvės
erdvei... tačiau homo sovieticus nesikeičia, bet yra linkęs adaptuotis
prie naujų sąlygų. Praeities įpročiai neišnyksta, o atsivėrimas
Vakarų erdvei priimamas kaip naujasis servilizmas. Briuselis tampa
instrukcijų šaltiniu. Manau, kad tai yra mūsų, o ne Vakarų, į kuriuos
jungiamės, problema.
Mes, deja, neturime moralinio, vertybinio stuburo.
Homo sovieticus tai žmogus, užsiimantis nuolatine mentaline akrobatika.
Jis žiūri, kaip neprarasti savo galvos ar pozicijos, įtinkant galingiesiems,
kaip laiku deklaruoti savo lojalumą galią turintiems, kaip priklausyti
klikai, kuri jam galėtų garantuoti saugumą ir įtaką. Homo sovieticus
neišnyko. Priešingai, sukūrė tam tikrą psichologinę socialinę struktūrą,
kurioje veikia didžioji dalis nūdienos biurokratijos, tiek politinės,
tiek akademinės. Tai žmonės, kurie itin lengvai prisitaikė prie
kintančios konjunktūros. Jiems pasikeitė ne esmė, bet kryptis
reikia būti lojaliems kitai sistemai. Ne Maskvai, bet Briuseliui.
Reikia išstudijuoti kitą dokumentaciją, kitas instrukcijas, nuorodas.
Reikia žinoti kitus rangų tabelius, susipažinti su kita hierarchine
struktūra. Jie tai įsisavino žaibiškai ir puikiai prisitaikė prie
naujos situacijos. Tie, kurie abejoja, kurie mąsto, kurie nebijo
koreguoti savo mintis, įsiklausydami į kitus, deja, nesijaučia taip
patogiai kaip naujieji prisitaikėliai. Pastarieji yra įpratę užsiiminėti
mentaline ir intelektine akrobatika. Šie žmonės tai puikiai darė
sovietmečiu, taip pat puikiai tai daro ir dabar. Lietuvoje liko
labai stipri nomenklatūra su savo galios žaidimais, lojalumo schemomis.
Problema tai, kad šiuo metu Lietuvoje nėra žmogiško rezervo, kuris
juos keistų. Nes tam jaunimui, kuris šiandien yra aktyvus, nėra
suteikiamas šansas atnaujinti Lietuvos politinio ar akademinio elito.
Arba yra uždaros akademinės ir politinės elito grupės, kur jaunimas
negali patekti, arba dalis jaunimo sąmoningai provokuojama daryti
karjerą užsienyje, kad nekeltų konkurencinės grėsmės. Tikrai nesiūlau
sąmokslo teorijos, tik noriu pasakyti, kad Lietuvoje iki šiol veikia
pati tikriausia nomenklatūra, kuri sukuria puikią terpę reikštis
bestuburiam mentaliniam akrobatui. Tam, kuris gerai gyveno anais
laikais ir kuriam labai gerai gyvenasi ir dabar.
Kalbino Andrius Navickas
© 2005 "XXI amžius"
|