Valstybėje pakankamai daug vietų,
iš kurių galima blokuoti viešumą

Saulius Pečeliūnas

Visuomenę vienas po kito drebina skandalai, susiję su okupacine KGB struktūra. Idant to išvengtume ateityje, vėl girdėti siūlymų pradėti aktyvų desovietizacijos procesą. Ar mes nepavėlavome? – klausiame Nepriklausomybės akto signataro, Seimo nario Sauliaus Pečeliūno.

Kaip tame anekdote – geriau vėliau negu niekad, – pasakė žmogelis, pavėlavęs į greitąjį traukinį.

Šis klausimas keliamas labai seniai. Tokie dalykai be visuomenės supratimo ir palaikymo neįmanomi. O to supratimo, kaip dabar matome, nėra labai daug. Dažnai ta tema manipuliuojama, ir vadinamoji kartelė, nuo kurios prasideda liustracijos, sankcijos, draudimai, leidžiama vis žemyn ir nuleidžiama iki pionierių, spaliukų... Puikiai suprantame, kad tai daroma ne šiaip sau. Jau Aukščiausiojoje Taryboje buvo mėginta imtis konkrečių desovietizacijos veiksmų, bet tuomet Tautos pažangos frakcija iš tribūnų skalambijo, kad tai nesąmonė, jeigu jau pradedame, tai reikia pradėti nuo spaliukų… Diskusijos buvo taip užtęstos, kad iš principo sukompromitavo ir pačią idėją. Viskas pasibaigė niekuo. Valstybė tuomet turėjo daug svarbių reikalų, dar tik stojosi ant kojų, ir reikalas liko neišspręstas.

Dabar vėl pradedame kalbėti apie valstybės santykius su buvusiais KGB bendradarbiais, ir labai įdomus sutapimas, kad desovietizacijos idėją pirmieji pradeda kelti buvusieji KGB kadriniai karininkai.

Ką Jūs turite galvoje?

Skaitykite “Veidą”: buvęs kadrinis KGB karininkas Danas Arlauskas atviru tekstu siūlo grįžti prie desovietizacijos reikalų. Iš jo kai kurių paaiškinimų per televiziją taip ir lieka neaišku, kas kam vadovavo, ar LKP CK – KGB, ar atvirkščiai. Įdomu, kodėl tai apskritai siūlo ne visuomenė, ne nukentėjusieji, bet represinių struktūrų kadriniai darbuotojai?

Ir kodėl?

Nenoriu aiškinti - kodėl, aš tik keliu klausimą. Tegu apie tai pradeda galvoti visuomenė.

Skaudu. Kartojasi istorija, kuri vyko Aukščiausiojoje Taryboje, – plečiamas ratas klausimų tiek, kad viskas virstų absurdu. Ir tuomet jokio sprendimo nebus. Klaidų valstybėje esame padarę, kad ir rengdami vadinamąjį liustracijos įstatymą. Pirmasis variantas buvo tikrai neblogas. Jame buvo ir kategorija bendradarbių – KGB rezervas. Besvarstant įstatymas buvo po truputį pjaustomas ir liko tai, ką dabar turime. O tai, ką turime, kaip matome, yra visiškai neveiksnu. Ir jeigu pažiūrėtume į visą sistemą šiuo klausimu – Rinkimų įstatymą, Valstybės tarnybos įstatymą, Paslapčių įstatymą, Liustracijos įstatymą, ir t.t., – iš viso apie dešimt įstatymų, – kurie vienaip ar kitaip susiję su ta tema, tai pamatytume, kad skylių, – dabar galėčiau pasakyti, kad sąmoningai paliktų, – labai daug. Paskelbti asmenį bendradarbiavus sus KGB galima tik tuomet, kai yra dokumentas su jo parašu, kad jis yra bendradarbis, ir dar šalia to – kokio nors valdininko, pvz., Eismunto, patvirtinimas, kad parašas tikras. Absurdiška. Tokio dokumento niekur nerasi. Žvalgybos šitaip nedirba, ten taisyklės visai kitokios. Retu atveju žmogus dėjo savo parašą, dažniausiai viską aprašydavo apklausiantis žmogus. Tokia žvalgybininkų taisyklė. Reikia ją žinoti ir pripažinti tvarką.

Dabar dėl tų pačių rezervo karininkų, ne eilinių. Jie, po teisybei, ypatingos situacijos atveju turėjo pasilikti čia, krašte, nes kadriniai karininkai, kaip “apšviesti”, turėjo išvažiuoti, o veikti už juos turėjo rezervistai. Todėl kvailai atrodo: aš palieku jus antrininku čia, krašte, vietoj savęs, o jūs apie tai nieko nežinot… Tuo labiau, kad visi pripažįsta, jog užtekdavo asmeniui vieną kartą pasakyti „ne“, ir antrą kartą jo niekas nebekalbindavo. Vadinasi, pasitikėjimas turėjo būti visapusis. Šie asmenys sistemai buvo per daug svarbūs. Juk per visą Lietuvą jų buvo ne tūkstančiai, o tik apie 400. Pasakymai, kad rezervo karininkas nieko nežinojo ir buvo tik „prirašytas“, žinančiam kelia šypseną ir klausimą: kodėl mėginama klaidinti visuomenę? Į tuos klausimus gal duos atsakymą Seime sudaryta Laikinoji komisija.

Seimo pirmininkas yra sudaręs darbo grupę tobulinti atitinkamą įstatymą. Yra gera proga sudėlioti visus taškus, padaryti aiškią juridinę bazę, kad būtų aišku ir visuomenei, ir pareigūnams. Turi būti nustatytos labai aiškios procedūros. Štai konkrečiu atveju: jeigu žmogus pats prisipažįsta ir yra tai patvirtinantys dokumentai, ar bereikia teismo sprendimo? Ar Seimo stenograma yra juridiškai pagrįstas, prisipažinimą patvirtinantis dokumentas? Klausimų, į kuriuos neatsakyta, labai daug. Pirmiausia mes turime žiūrėti, ar žmogus buvo bendradarbis, ar nebuvo. Antras laiptelis – sąmoningas ar nesąmoningas tai buvo bendradarbiavimas, ar tik šiaip kas nors jo pokalbį nuklausė. Trečias laiptelis – to asmens santykis su Lietuvos valstybe: ar jis buvo sąžiningas, ar prisipažino, ar nutraukė veiklą. Nuo to santykio su valstybe priklauso ir juridinės pasekmės. Jeigu jis yra atviras, valstybė gali jį ginti, jeigu jis tuo daugiau neužsiima. Jeigu žmogus eina į valstybines pareigas, jis pats savo paslaptį padaro nebe paslaptim. Kol jis nelenda prie valstybės vairo, ramiai sau gali gyventi. Bet jeigu lenda, - visuomenė turi apie tai žinoti. Nuslėpti tokius biografijos faktus nuo rinkėjo, juos apgauti yra labai didelis nusikaltimas. O šiandien mūsų dokumentuose nėra pasakyta net kas yra “sąmoningas bendradarbiavimas”.

O ką Jūs siūlytumėte daryti su KGB sąrašais?

Pavardės tų, kurie prisipažino, turi likti valstybės paslaptimi, o dėl kitos dalies, kuri neprisipažino, turime spręsti. Negalėčiau iš karto pasakyti: viską skelbiam arba neskelbiam. Reikia žiūrėti, kaip naudingiau valstybei. Tai, ką Rusija išsivežė, – turiu galvoje archyvinę medžiagą, – ji žino. Žino, kas galėjo pasilikti, bet negali suvesti galų, kas buvo sudeginta, kas išnešta net tų pačių bendradarbių – etatinių KGB karininkų per kelių dienų suirutę po pučo. Jeigu mes atidarome archyvus, Rusija iškart nustato, kiek mes žinome iš to, kas pasiliko. Ar mes norim šitaip atsidengti? Čia ne asmenų, o visos sistemos klausimas. Mes užmirštame, kad Liustracijos komisija ir VSD, matyt, nepakankamai dirbo su tais, kurie atėjo prisipažinti, nepasinaudojo turimais duomenimis, gautais apklausų metu, ir neišsiaiškino kitų asmenų, kurie neatėjo prisipažinti. Gal dabar dar nevėlu tai atlikti?

Vienas iš argumentų, kodėl siūloma viešinti sąrašus žmonių, kokiu nors būdu susijusių su KGB, tai galimas jų šantažavimas, taip verčiant juos kenkti valstybei. Ar turite įrodymų, kad valstybėje kas nors buvo šantažuojamas?

Visko gali būti, žvalgyba vyksta visaip. O liustracija buvo kaip ginklas nuo šantažo. Tokių atvejų buvo, buvo mėginta žmones šantažuoti, ir Lietuvos valstybė juos apgynė. Net toks prastas įstatymas bent iš dalies pasitarnavo ginant tuos, kurie buvo sąžiningi prieš valstybę.

Bet apie tai niekas nekalba, atrodo, kad niekas ir nevyksta. Žinodami ir kiti galėtų taip apsiginti.

Ne man tai reikia sakyti – yra institucijos, kurios tai turėtų daryti. O pavojus visada yra. Pats V. Putinas viename iš renginių viešai yra pasakęs, kad “buvusių KGB bendradarbių nebūna”. Kas jau kas, bet Putinas, tai sakydamas, suvokia, ką kalba. Jis tai tarnybai priklausė ir užėmė pakankamai aukštas pareigas. Tad jei žmogus vieną kartą į tą terpę pateko, kaip ir iš mafijos, jo iš to tinklo niekas nebepaleidžia. Išsiveržti iš jo yra tik vienas būdas – tiesa ir viešumas. Kaip ir sovietmečiu, kai tave verbuodavo, šimtaprocentinis garantas, kad neužverbuos, buvo visiems viešai pasakyti, kad tave mėgina verbuoti. Tuomet tu tapdavai nebereikalingas. Visi kiti variantai apgauti juos rezultatų neduodavo, tik dar labiau įklampindavo.

Kiek kartų Valstybės saugumo departamento direktoriai žurnalistų buvo klausiami apie pavojus valstybei, apie įtakas iš Rusijos, bet jie kažkodėl paslapties neišduodavo... O šiandien tų pavojų, atrodo, tarsi kas maišą būtų atrišęs. Kodėl mes nuo jų buvome saugomi?

Jeigu jūs panagrinėsite vien tai, kas dabar jau viešai visiems žinoma, – kad ir dėl rezervo karininkų, viešųjų karininkų, – ir suvesite galus, kiek jų sėdi prie valstybės vairo, tai jums atsakymas gims natūraliai: valstybėje pakankamai daug vietų, iš kur galima blokuoti, kad viešumo nebūtų. Tokių asmenų prie valstybės vairo lyginamasis svoris yra didelis, jie gali koreguoti procesus, kurie neturi būti žinomi.

Ar Jūs esate tikras, kad mūsų valstybė ėjo tiesiausiu keliu, kad tas kelias nebuvo panašiu būdu iškreiptas?

Valstybė ėjo taip, kaip galėjo. Ketinimų eiti tiesiau, atviriau buvo, bet situacija krašte ir pačios visuomenės suvokimas davė tokį rezultatą, kokį šiandien turime. Ačiū Dievui, jau pradeda darytis svarbūs ir moralės dalykai. Teisingai Vasario 16-osios minėjimuose žmonės sakė – ne ginklas svarbiausia, o tikėjimas, dvasia.

Kalbino Audronė V. ŠKIUDAITĖ

© 2005 "XXI amžius"