Naujieji socialistai

Tomas Misiūnas

Kai pradėdamas savo antrąją kadenciją Prezidentas V. Adamkus pažadėjo suvienyti suskilusią Lietuvą, tai buvo suprasta ir pateisinta kaip politinis šūkis, būtinas siekiant visuomenės solidarumo ir jos pritarimo bendravalstybiniams tikslams. Tačiau kai Prezidentas savo rinkimų kampanijoje deklaravo „jokios vargo Lietuvos“ ir netiesiogiai tai pažadėjo savo inauguracinėje kalboje – tai jau socialinis šūkis, kurio įgyvendinimas – labai materialus ir tiksliai išmatuojamas. Didžiausia bėda ta, kad pats Prezidentas negali pats šio pažado įgyvendinti, gali nebent prisiimti moralinio autoriteto ir atidaus Vyriausybės darbo tikrintojo vaidmenį. Vertinant politinės teorijos požiūriu, V. Adamkui lyg ir turėjo labai pasisekti, nes vyriausybė, su kuria jis turi dirbti „vargo Lietuvos“ mažinimo kryptimi, socialdemokratinė ir darbietiška (bet ne darbininkiška), todėl pati turėtų būti itin suinteresuota socialinių problemų sprendimu.

Deja, ideologinė priklausomybė dabartinei koalicijai nėra aktualus programos įgyvendinimo pagrindas. Politiniams aktyvistams, drįstantiems kritikuoti pirmųjų darbo mėnesių prioritetų pasirinkimą, galima pasiūlyti įdėmiau paskaityti dabartinės valdančiosios koalicijos programą: socialiniai klausimai Vyriausybės programoje tikrai ne pirmas ir ne antras, bet aštuntas prioritetas. Kita vertus, kad ir kokie prioritetai ar tikslai šios Vyriausybės būtų keliami, sprendimo būdas visiems vienas ir tinkamas visoms sritims: ES struktūriniai fondai. Tai socialistinis mąstymas, iš kurio jau nebepajėgūs išaugti nei buvę pirmieji komunistų, nei komjaunuolių sekretoriai, o juo labiau atvykėliai, kurių vienintelė išgyvenimo galimybė buvo tikėjimas, kad „valdžia privalo duoti“. Šiuo metu „duodančiąją valdžią“, valdančiosios koalicijos supratimu, kaip tik ir turėtų pakeisti Europos Sąjunga.

Taip, Lietuva bent per dešimt penkiolika metų norėtų pasivyti labiau išsivysčiusias savo sąjungininkes. Taip, Lietuvai reikia ekspertinės sparčios plėtros pagalbos ir patirties vykdant reformas iš išorės. Taip, Lietuvai reikia papildomų išorinių lėšų įgyvendinant tas reformas. Bet niekur nepabėgsi ir nuo paprastos tiesos, kad kurdama savo ekonomiką ir socialinę politiką vien tik ant svetimų pinigų šalis nebūtinai pasieks užsibrėžtų tikslų. Ilgalaikiai scenarijai gali būti labai pesimistiški: jeigu po dviejų trijų dešimtmečių, t.y. apie 2035 m. ES žlugtų, Lietuva atsidurtų tokioje pat situacijoje, kokioje buvo žlugus SSRS, kai nebeliko nei pagrindinio „davėjo“, nei pagrindinio „pirkėjo“.

Aišku, galima tikėtis ir optimistiškesnio scenarijaus: ES vis dėlto nežlugs, tačiau „skurdo Lietuvos“ problemos tikrai neišspręs, bet ją tik paaštrins. Suasmenintas sprendimų priėmimas skirstant ES lėšas – išties pati geriausia dirva korupcijai klestėti, nes mūsų visuomenėje kol kas negalioja konservatyvūs argumentai apie moralinę valdžios atsakomybę savo visuomenei. Visuomenė, kaip ir valdžia, yra neišaugusi iš socialistinės sąmonės, todėl nėra tokia reikli ir principinga, kad tokios atsakomybės pareikalautų. Naivu tikėti, kad kova dėl ES pinigų ir yra „žiaurusis kapitalizmas“, - greičiau tai tarpusavio kova tarp buvusių ir esamų partinių vadukų dėl svetimų pinigų. Skandalai, susiję su vienašališkais ūkio ministro sprendimais dėl ES paraiškų, politikų atviras dalyvavimas „konsultuojant“ visus pretenduojančius į Europos pinigus ar šeimyniniai ryšiai tuos pinigus skirstant rodo, kad neilgai trukus turėsime ne 15, bet 50 nuošimčių skurdo Lietuvos, o europietišką gerovę ir klestėjimą bus pasiviję ir gal net pralenkę keletas dešimčių asmenų.

Tačiau sovietinis visuomenės mentalitetas nelabai tuo rūpinasi. Kai JAV prezidentas paskelbė, kad siūlys modifikuoti socialinio draudimo sistemą, kuri pradės normaliai veikti 2075 m., visuomenės reakcija buvo akivaizdi: diskusija, kiek tai kainuos, kas dengs, investuos ir kaip galima bus atsiimti pinigus plačiai nagrinėjama visoje žiniasklaidoje ir visais formatais. G.W. Bushas savo metinėje kalboje buvo priverstas įvardinti konkrečius skaičius, kaip tikisi pasiekti geriausių rezultatų. Didžiojoje Britanijoje, kai kalbama apie ES struktūrinius fondus, niekas net neužsimena, kad tai „kitokie“ pinigai. Tai savi pinigai, kurių grobstyti ir švaistyti neturi teisės nei savi, nei svetimi. Airijos ekonominis šuolis rėmėsi prielaida – patys įnešam, patys gaunam ir patys tvarkomės. Kol Lietuvos valdžia galvos, kad Europa tai „jie“, kurie duoda pinigus, o „mes“ (vienetai), kurie tuos pinigus tvarkome (susitvarkome), tol galime būti ramūs: nė vienas socialinis pažadas nebus įvykdytas.

© 2005 "XXI amžius"