Alternatyvos paieškos, arba Opozicijos darbai ir dienos

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt vyriausias redaktorius

Andrius NAVICKAS

Panašu, jog ir antrasis šimtas valdančiosios koalicijos darbo dienų nestokos skandalų, nesusipratimų bei klaidų. Valdžios kvailystės – tarsi kregždės, pranašaujančios opozicijos pavasarį. Valdžios ketvertas riejasi tarpusavyje, lenktyniauja juoką pro ašaras keliančiais deleguotais ministrais ir tirpina savo rėmėjų gretas. Opozicijai politiniai koziriai patys plaukia į rankas. Atrodo, lieka išmintingai juos išdėlioti - ir į Lietuvą sugrįš dešiniųjų valdžia. Tačiau išmintis ir drąsa Lietuvoje gerokai primirštos politinės dorybės. Šiandien opozicija garsiai skelbia valdžios nuodėmes, tačiau pati, bent kol kas, nesugeba aiškiai suformuluoti įkvepiančios alternatyvos.

Apie pinigus

Ginčus valdančiojoje koalicijoje sukelia praktiškai kiekvienas klausimas. Vyriausybės programa buvo orientuota į iš Briuselio plaukiančių pinigų dalybas. Rimtos dabartinės situacijos analizės nebuvo kada atlikti, be to, šiais įvaizdžių šėlsmo laikais retas nori žinoti tiesą. Prieš rinkimus visos valdančiąją koaliciją sudarančios jėgos lenktyniavo dosniais pažadais. Po rinkimų teko apsispręsti: arba užmiršti pažadus, arba ieškoti papildomų pinigų jiems įgyvendinti. Štai čia ir prasidėjo erzelynė. Valdžiai teko pripažinti, kad sumažinti mokesčius, didinant valstybės socialinius įsipareigojimus, - neįmanoma. Visi valdžios choro nariai persikvalifikavo į solistus ir kiekvienas pradėjo giedoti savą mokesčių tvarkymo ariją. Visus pralenkė Algirdo Brazausko baritonas. Premjeras patvirtino lankstaus politiko vardą. Jis taip lankstėsi į įvairias puses, jog liko tik pripažinti, kad savo nuomonės jis neturi ir niršta, jog jam apskritai tenka atsakinėti į sunkius klausimus.

Ar šia proga pasiūlyti alternatyvą pasinaudojo opozicija? Deja, ne. Tiesa, ji pakankamai triukšmingai atkreipė dėmesį į valdžios trypčiojimą bei vidines prieštaras. Valdžia pavargo - nesunkiai pastebimą faktą mums pranešė liberalcentristai ir Tėvynės sąjunga. Tačiau, deja, nesulaukėme antro žingsnio – aiškios alternatyvos: o kas pasikeistų ir būtų daroma kitaip, jei dabartinė opozicija būtų valdžioje?

Veikiausiai būtų griežčiau mažinamas pajamų mokestis. O kaip su nekilnojamojo turto mokesčiu? Kokius dar neišnaudotus biudžeto pildymo rezervus opozicija mato? Kuriose srityse galima mažinti valstybės išlaidas? Be to, Tėvynės sąjunga žadėjo, kad vienas iš kriterijų, pertvarkant mokesčių sistemą, bus šeimos stiprinimas. Net jei dabartinė valdžia tokiai pertvarkai nepasirengusi ar nepritaria, kas trukdo pateikti išskleistą pertvarkos projektą? Gal tada mes iš tiesų pamatytume, kad egzistuoja reali alternatyva, o ne tik knyga „Dešinioji alternatyva“, kuriai parengti tiek jėgų skyrė dabartinis opozicijos lyderis.

Panaši situacija ir su Europos Sąjungos parama. Ūkio ministras, pasistumdydamas su premjeru, padeda mums „įsisavinti“ šią paramą. Opozicija kartkartėmis garsiai suabejoja paramos „įsisavinimo“ skaidrumu, išsikviečia vieną ar kitą pareigūną “ant kilimėlio”. Tačiau nuosekliau patikrinti abejonių keliančius faktus ar siūlyti kitokius standartus drąsos pritrūksta. Kas pasikeistų, jei pinigus skirstytų opozicija? Tiesiog pinigus gautų kiti verslininkai ar vis dėlto pinigai būtų skirstomi pagal teisingesnius (kokius?) kriterijus?

Lietuva ir Europos Sąjunga

Miglose skendi ne tik ES pinigų skirstymas, bet apskritai mūsų, kaip šios organizacijos nario, savimonė. Nė viena bent kiek įtakingesnė politinė partija Lietuvoje neskelbia euroskeptinių idėjų. Galima būtų džiaugtis tokiu sutarimu, tačiau akis bado tai, kad santykiai su Briuseliu vis dažniau paprasčiausiai atkartoja išsiugdytus keliaklups-čiavimo prieš Maskvą įgūdžius.

Briuselis pasakė – reikalas išspręstas. Ši formulė Lietuvoje veikia sklandžiai. Blogiausia, mano įsitikinimu, tai, kad neretai net nėra aišku, kas ir ką tikrai pasakė: tiesiog sprendimai, kuriems pagrįsti neužtenka argumentų, dangstomi Briuselio vardu.

Niekas tikrai neliepė Lietuvai strimgalviais ratifikuoti ES Konstitucijos. Niekas mums nenurodė datos, kada privalome įsivesti eurą. Kita vertus, mes esame ES nariai, o ne vasalai, ir mūsų vasališkas požiūris yra mūsų, o ne Briuselio problema.

Tikrai galima pasidžiaugti, kad Vytautas Landsbergis, Laima Andrikienė, Eugenijus Gentvilas gana aktyviai darbuojasi Europarlamente. Tačiau labai gaila, kad tiek valdžia, tiek opozicija Lietuvoje daugeliu atžvilgių vis dar apie ES dažniausiai kalba išskirtinai ekonominėmis kategorijomis, užmiršdamos, kad mes patys esame ES politikos kūrėjai, o ne tik jos direktyvų vykdytojai.

Liberalcentristai geriausiu atveju paburba, jog turime atsispirti Europoje populiariam „socialinės gerovės“ modeliui. Tėvynės sąjunga – paprastai labai vangiai – tarsteli kelis žodžius apie krikščionybės svarbą. Tačiau rimtesnių diskusijų apie ES ateitį, apie iššūkius Lietuvai, kurie kyla dėl narystės sąjungoje, opozicija nebando organizuoti.

Jei tokia padėtis užsitęs, bijau, kad artimiausiu metu Lietuvoje gali atsirasti radikali prieš Vakarus nukreipta banga. Jei Lietuvos politikai nedrįs ne tik propaguoti ES, bet ir drąsiai diskutuoti dėl probleminių aspektų, jei ir toliau bus dangstomasi Briuseliu, priimant nesuprantamas nuorodas, tai labai tikėtina, kad ES daugeliui taps „atpirkimo ožiu“. Labai nesinorėtų, kad mums tektų rinktis tarp buko euro-savipasitenkinimo ir kurios nors fašizmo atmainos. Deja, visai tikėtina, kad „prisidirbusią“ valdžią pakeis ne dabartinė opozicija, bet kurie nors „gelbėtojai nuo Europos“.

Stipri valstybė ar suvešėjusi valstybė

Gyvename biurokratijos vešėjimo laikais. Pamenu, prieš penkerius ar kiek daugiau metų karštai įrodinėta, jog Lietuvos valdininkai tampa tarnautojais, keičiasi jų požiūris į darbą. Kartu su tokiomis kalbomis priėmėme Valstybės tarnybos įstatymą, kuris valdininkus praktiškai depilietizavo, pavertė pelke, paskandinančia iniciatyvas, kurioje lojalumas užgožia bet kokį kūrybiškumą.

Valdininkų daugėjo, jų atlyginimai pūtėsi, o valstybei vis sunkiau sekėsi spręsti jai patikėtas funkcijas. Šiandien turime suvešėjusią, bet tikrai ne stiprią valstybę, t.y. ne tokią, kuri sugeba griežtai ginti savo interesus santykiuose su kaimynais (geriausias to įrodymas D6 gręžinio istorija), kovoti su įvairiomis atskirtimis, naikinti korupciją ar reaguoti į demografinių problemų iššūkius.

Suvešėjusi biurokratija yra patogi dabartinės valdžios atrama. Biurokratijos prietemoje galima rūpintis savais interesais, be to, tie, kurie valgo iš tavo delno, dažniausiai bijodami prarasti gardų kąsnį elgsis lojaliai, nepaisydami, kiek pagarbos iš tiesų esi vertas.

Kaip tokioje situacijoje elgiasi opozicija? Artūro Zuoko vadovaujamos partijos kalbos apie korupciją skamba juokingai. Vilniaus savivaldybės darbuotojų niekaip nepavadinsi valstybės tarnautojo etalonu. Gal todėl liberalcentristai ir neskuba pradėti „Kryžiaus žygio“ už valstybės skaidrumą.

Tėvynės sąjunga praėjusios kadencijos pabaigoje, nors ir ją užkliudė Lietuvos rubikonizacijos procesas, pateikė kelis svarbius kovos už didesnį skaidrumą siūlymus. Pavyzdžiui, pasiūlė uždrausti politinę reklamą televizijoje. Deja, vieno rūstaus Pauliaus Kovo žvilgsnio užteko, kad daugumos parlamentarų drąsa išgaruotų. O po rinkimų Andriaus Kubiliaus dėmesys nukrypo į kitas problemas. Panašu, jog įvardinti problemą, bet nebandyti jos išspręsti iki galo – specifinis Lietuvos politikų bruožas.

Konservatoriai gali pasigirti, kad „Kubiliaus laikais“ siekė biurokratijos saulėlydžio Lietuvoje. Deja, saulėlydis atėjo ne tiek biurokratijai, kiek jos kontrolei. Vietoj to, kad Tėvynės sąjunga siektų išryškinti skirtumą tarp stiprios ir suvešėjusios valdžios, jos atstovai pradėjo giedoti viešosios vadybos mantras, kurias supranta nebent dabartinis Vilniaus vicemeras. Jei ši vadyba yra ta, kuria remdamiesi tvarkosi Vilniaus valdininkai, tai apsaugok, Viešpatie, nuo tokių naujovių – gal užtektų paprasčiausiai kritiškai peržiūrėti dabartinių valdininkų funkcijas, atlyginimus ir patobulinti kontrolės mechanizmus.

Su valdininkijos nuodėmėmis jau kelinti metai kovoja ir libdemai. Tiesa, paviešinti kai kurių jų lyderių pokalbiai su verslininkais neįkvepia pasitikėjimo jų sąžiningumu. Kita vertus, paprastai libdemai laikosi taisyklės – prieštarauti viskam, ką pasakė jų nekenčiamas Seimo pirmininkas ar konservatoriai. Libdemų šūkis apie „tvarkos darymą“ buvo sukompromituotas, o kažkam daugiau ši partija dar nesubrendo.

Kita problema – biurokratijos savivalės pavyzdžių daug ir savivaldos struktūrose. Kol kas nė viena opozicinė partija nesusirūpino įdėmiau kontroliuoti savo atstovų vietinėse tarybose. Tradiciškai rėkiama dėl krislo oponentų akyse, savųjų akyse nepastebint net rąsto. O iki savivaldos rinkimų liko visai nedaug laiko...

Opozicijos šešėliai

Viena iš priežasčių, kodėl opozicija veikia gana vangiai – vidinės problemos.

Libdemai „be Pakso“ neatrodo gyvybingi. Tačiau daugelis ženklų rodo, jog libdemai kantriai siekia revanšo. Dabartinės valdžios „pokštai“ tirpdo iš žmonių atminties R. Pakso nusižengimus ir, tikėtina, jo politikos šalininkų gretos gali pradėti augti; tada, matyt, bus galima galvoti ir apie kitus „vado reanimacijos“ etapus. Tuo labiau, kad libdemai gana aktyviai darbuojasi provincijoje ir puoselėja ambicingus planus žiniasklaidos srityje. Tiesa, galimas ir daug liūdnesnis šiai partijai scenarijus – belaukiant „reanimacijos“, dabartiniai lyderiukai barsis, skaldysis ir ieškosis kitų partijų.

Liberalcentristai jau kuris laikas daugiausia jėgų išeikvoja vidaus kovoms. Partijos nariai „išsiskaičiavo“ į „zuokininkus“ ir „steponavičininkus“, ir takoskyra tarp dviejų stovyklų pakankamai didelė. Nuo skilimo sulaiko tik suvokimas, kad tai būtų paskutinis vinis į lietuviškosios liberalizmo versijos karstą. Tiesa, liberalcentristų populiarumas tirpsta ir be skilimo. Todėl neatsitiktinai kai kurie liberalcentristai svajingai prakalbo apie bendro sąrašo su Tėvynės sąjunga galimybę.

Pastaroji neabejotinai yra stipriausia opozicijos jėga. Jos reitingai ir toliau po truputį kyla. Tačiau TS nuo „darbiečių“ atsilieka daugiau nei dvigubai. Taip pat nėra ramu ir partijos viduje. Nors priešpriešos, kaip pas liberalcentristus, tikrai nėra, tačiau nepasitenkinimo A. Kubiliaus veikla ženklų apstu. Rimčiausias signalas – jau ne kartą ir profesorius V. Landsbergis viešai partiniuose renginiuose kritikavo A. Kubilių. Nepasitenkinimą partijos viduje kelia pirmininko abejingumas tam, kas vyksta už Vilniaus ribų, bei amžina šios partijos vadovybės liga – visažinystė.

Pieš kurį laiką vykusiame TS tarybos posėdyje buvo paskelbta, kad didžiausia šios partijos problema – profesionalios vadybos trūkumas. Taigi tikėtina, kad ir artimiausiu metu konservatoriai vėl kurs vadybines schemas, o ne bandys išskleisti alternatyvą dabartinei valdžiai.

Ar visa tai reiškia, jog mintis apie tikrą opozicijos pavasarį dera atidėti ateičiai? Jei opozicija nekeis savo darbo stiliaus, tai iš tiesų galime įstrigti politinio pato situacijoje arba sulaukti dar kokių nors naujų „gelbėtojų“. Kita vertus, nėra ir ženklų, kad valdžios nerangumas ir klaidos jau praeityje. Taigi kol kas politiniai koziriai lieka opozicijos rankose, ir labai daug kas priklausys nuo to, ar visuomenės reiklumas bei eilinių partiečių spaudimas sugebės priversti opozicinių partijų „grietinėlę“ keistis. Jei permainų neįvyks, tai ne tik teks išpilti surūgusią „grietinėlę“, bet ir pasiruošti ilgai lietuviškosios oligarchijos žiemai.

© 2005 "XXI amžius"