Alternatyvos paieškos, arba Opozicijos darbai ir dienos

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt vyriausias redaktorius

Andrius NAVICKAS

Panašu, jog ir antrasis šimtas valdančiosios koalicijos darbo dienų nestokos skandalų, nesusipratimų bei klaidų. Valdžios kvailystės – tarsi kregždės, pranašaujančios opozicijos pavasarį. Valdžios ketvertas riejasi tarpusavyje, lenktyniauja juoką pro ašaras keliančiais deleguotais ministrais ir tirpina savo rėmėjų gretas. Opozicijai politiniai koziriai patys plaukia į rankas. Atrodo, lieka išmintingai juos išdėlioti - ir į Lietuvą sugrįš dešiniųjų valdžia. Tačiau išmintis ir drąsa Lietuvoje gerokai primirštos politinės dorybės. Šiandien opozicija garsiai skelbia valdžios nuodėmes, tačiau pati, bent kol kas, nesugeba aiškiai suformuluoti įkvepiančios alternatyvos.

Visiško apsivalymo, deja, mes nepajėgūs įvykdyti

Algis Kašėta

Pokalbis apie desovietizaciją su Seimo Nacionalinio saugumo komiteto nariu, istoriku Algiu Kašėta

Ar procesas dėl KGB rezervininkų, Jūsų nuomone, yra žingsnis į priekį desovietizacijos procese, ar tai tik atsitiktinis, primestas dalykas?

Yra ir to, ir to. Tiesiog mums dar kartą priminta, kad nuo apsivalymo – liustracijos problemų nepabėgsime. Sovietinių struktūrų veikimo šleifas vis dar jaučiamas ir ankstesni bandymai tik iš dalies spręsti problemas neduoda tinkamų rezultatų. Rezervininkai išties yra tik fragmentas – aisbergo viršūnėlė. Akivaizdu, kad ateityje mūsų dar laukia ne vienas skandalas.

Žaidžiame „namus“

Elvyra KUČINSKAITĖ

Elvyra KUČINSKAITĖ

Ar pamenate, kaip jūs arba jūsų vaikai žaidė ir greičiausiai tebežaidžia „namus“? Kurgi ne! Tėveliams ir seneliams tokio buitinio košmaro neįmanoma pamiršti: kad ir kokia – didelė ar maža, jauki ar nelabai, saugi ar pažeidžiama būtų namų aplinka, mažieji žemės gyventojai tempia visus įmanomus užklotus, mamų skareles ir tėčių apsiaustus, raišioja prie staltiesių kampų, kloja ant stalų ar kėdžių ir nesuprantamai dideliame, pernelyg kupiname pasaulyje įnirtingai kuriasi sau erdves, kad jose galėtų apgyvendinti tik pačius būtiniausius daiktus, kad „ant durų“ galėtų pasikabinti užrašą „pašalinius prašome belstis“, ir, svarbiausia, kad ten liktų vietos paslaptims, kurios niekam daugiau negali būti prieinamos, tik žaidimo dalyviams. Na ir kas, kad tos paslaptys – tai tik vis tie patys „mamų“ ir „tėčių“ priekaištai dėl atšalusios vištienos ar bėgančių čiaupų, nepaklusnių „vaikų“ išdaigos ir ligos, svečių apsilankymai, retos šventės ar iškilmės ir būtinai – barniai dėl neteisingai pasirinkto televizoriaus kanalo... Kai ilgai į tokią kūrybą žiūri, apima nenumaldomas kasdienybės nuobodulys, kurio rūdys ėda suaugusiuosius, bet tik jau ne vaikus – pastarieji mokosi patvarios ir neatšaukiamos gyvenimo rutinos su pasimėgavimu, jie žaidžia jos grožį, aiškumą ir pastovumą.

Laimingi, už laisvę numirę…

Juozas MILIUS

Įsukti į tarptautinės politikos sūkurį, besiaiškindami, važiuoti mūsų Prezidentui į Maskvą gegužės 9-ąją ar ne, politikai ir visuomenė pamažu primiršo pačius tos šventės „kaltininkus“ – II pasaulinio karo veteranus, kuriems Dievas lėmė sulaukti tokio garbingo jubiliejaus. Lietuvos ir Estijos prezidentų išminties dėka žengtas svarbiausias žingsnis: Kremlius istorinės Baltijos tautų atminties vardan tapo atskirtas nuo rusų tautos, kuriai jis komandavo prieš 60 metų ir kuriai komanduoja ir šiandien. Tai mums suteikė galimybę nebesieti Kremliaus vadų diktatūros užguitų žmonių su jų vadų nusikalstama politika, bet vis dar atsiranda tebesvarstančių, įsižeis Kremlius ar neįsižeis dėl tokio Lietuvos ir Estijos prezidentų sprendimo. O juk jau laikas būtų pasvarstyti, kaip Lietuvos žmonės kartu sau savo prezidentu Lietuvos žemėj minės tuos, kurie savo jaunystės, savo sveikatos ar net gyvybės kaina padovanojo Europai tokią šventę – pergalę prieš fašizmą.

Kuriame scenarijus: tarp blogo ir blogiausio

Tomas MISIŪNAS

Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja keletas valstybės ateities scenarijų, kuriuos galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmajai grupei priklauso pesimistiniai scenarijai, antrajai – labai pesimistiniai. Todėl praėjus penkiolikai nepriklausomybės metų ir kasmet naujas prasmes atveriančioms Velykoms verta pagvildenti priežastis, kurios verčia Lietuvos intelektualus ir jiems prijaučiančius kurti nieko gero nežadančius scenarijus.

Pavojinga trinti ribas tarp gyvenimo ir žaidimo, arba Senamadiškai apie neva modernius dalykus

Audronė V. Škiudaitė

Įtariu, kad TV3 televizija, paskelbusi realybės šou – vadinamąjį socialinį eksperimentą „Keičiu žmoną“, žengė už lemtingos ribos. Gal tai galų gale priartins momentą, kai snaudžianti visuomenė, šuns paklusnumu dar vis einanti paskui šoumenus ir reklamos biznierius, pagaliau prabus? O tada prasidės viduramžiai – taip tą reiškinį pavadins modernūs biznieriai, kuriuos pabudusi visuomenė ims boikotuoti ir privers nustoti žaidus. Ir jie nustos žaisti, nes tai grės jų bizniui. Turiu tokį pavyzdį iš gyvenimo. Prieš keletą metų į Ameriką nuvyko vyrukas iš Lietuvos provincijos, prisižiūrėjęs čia „Vakaro žinių“ tipo mergaičių, ir įkūrė laikraštėlį, kuriame nuo pirmo numerio paleido sodrius reportažus iš lovelaso gyvenimo. Labai įdomu, kad jis jau po poros numerių keitė kryptį. Mat savininko įstatinis kapitalas išseko, o už jo žaismingą produkciją išeivija mokėti nenorėjo. Dar keisčiau - laikraštyje netrukus atsirado moralisto gydytojo skyrelis apie sveikatą ir dar po kurio laiko – kunigo pamokslėlis. Šiandien tas laikraštėlis tapo jau padoriu laikraščiu su keletu tūkstančių skaitytojų. Kada nors ir mes gyvensim kaip Amerikoje, galvoju.