Laimingi, už laisvę numirę…

Juozas MILIUS

Įsukti į tarptautinės politikos sūkurį, besiaiškindami, važiuoti mūsų Prezidentui į Maskvą gegužės 9-ąją ar ne, politikai ir visuomenė pamažu primiršo pačius tos šventės „kaltininkus“ – II pasaulinio karo veteranus, kuriems Dievas lėmė sulaukti tokio garbingo jubiliejaus. Lietuvos ir Estijos prezidentų išminties dėka žengtas svarbiausias žingsnis: Kremlius istorinės Baltijos tautų atminties vardan tapo atskirtas nuo rusų tautos, kuriai jis komandavo prieš 60 metų ir kuriai komanduoja ir šiandien. Tai mums suteikė galimybę nebesieti Kremliaus vadų diktatūros užguitų žmonių su jų vadų nusikalstama politika, bet vis dar atsiranda tebesvarstančių, įsižeis Kremlius ar neįsižeis dėl tokio Lietuvos ir Estijos prezidentų sprendimo. O juk jau laikas būtų pasvarstyti, kaip Lietuvos žmonės kartu sau savo prezidentu Lietuvos žemėj minės tuos, kurie savo jaunystės, savo sveikatos ar net gyvybės kaina padovanojo Europai tokią šventę – pergalę prieš fašizmą.

Visą Europą nuklojo žinomų ir nežinomų kareivių kapai, netrūksta jų ir Lietuvoje, tad yra kur pasireikšti dėkingų ainių dėmesiui ir triūsui. Tegu tik noro nepristinga… Bet ar neatsitiks taip, jog kritusius didvyrius pagerbti šiandien bus kur kas paprasčiau negu tuos, kurie išliko? Pasitikiu savo tauta ir neabejoju, jog lietuviams užteks geranoriškumo ir taurumo Pergalės jubiliejaus proga nesuvedinėti politinių sąskaitų su šalyje gyvenančiais to karo veteranais, kurių jauniausiems šiandien – 78-80 metų, nepriminti jiems, jog jie ne tik išvadavo, bet ir (klusnūs nusikalstamos valios vykdytojai!) kai kurias tautas okupavo… Tuo labiau, kad tik nedaugelis karo veteranų vėliau įsiliejo į NKVD dalinius, vykdžiusius represijas mūsų šalyse.

Taip pat netenka abejoti, jog Rusijoje, savo ruožtu, bus pasistengta pasinaudoti ta saujele senų žmonių, kad sujauktų jų protus ir emocijas – atseit, „pribaltai” jų negerbią, jiems esą brangesni vokiečių fašistai nei sovietų armija – išvaduotoja ir t.t. Tą jau matome vykstant Latvijoje, kur grupelės senukų - sovietų armijos veteranų kiršinamos prieš tokius pat senukus - latvių veteranus legionierius… Graudu ir nejauku matyti tokias scenas. Ir – apmaudu, nes kur kas labiau nei latvių legionierių eitynės ar Lietuvos ir Estijos prezidentų atsisakymas vykti į Maskvą armijos – nugalėtojos veteranus žemina dabartinė Rusijos valdžia ir jos veidmainiška, dviprasmiška politika, kurios dėka hitlerinio fašizmo nugalėtojai skriaudžiami tiek ekonomiškai, tiek ideologiškai.

Neseniai savaitraštyje „Argumenty i fakty“ (nr. 11) buvo paskelbtas Didžiojo Tėvynės karo (taip Rusijoje vadinamas II pasaulinis…) veterano V.A. Kudinovo laiškas, vaizdingai aprašantis sunkią garbingųjų veteranų buitį: „Man 82 metai. Viskas būtų nieko: ir pensiją reguliariai išmoka, ir kojos dar laiko, ir stogas virš galvos yra. Tik tas stogas toks senas ir sukiužęs, jog jau visus metus lyja kiaurai į butą. Drėgna, sienos apipelijusios, aš ėmiau nuolat sirguliuoti. Visą vasarą mums žadėjo atlikti kapitalinį stogo remontą, bet pažadai pažadais ir liko. Kur tik kreipiausi – viskas veltui. Padavėm į teismą – irgi be naudos: tai teisėjas neturi pinigų kvietimui į teismą atsiųsti, tai atsakovas neatvyko, tai pats teisėjas susirgo. Ėmėme patys remontuoti, kai prasidėjo rudeniniai lietūs, o už jų – ir sniegas: gyvename juk šiaurėje. Padarėme laikiną gaubtą iš polietileno, bet niekas sniego nenori valyti. Vanduo dar smarkiau ant mūsų liejasi. Galų gale įvyko trumpas sujungimas. Statybininkai pasakė, jog ant mūsų ir toliau pilsis vanduo, nes reikia kito stogo. Bet niekas jo daryti nenori, per brangu. Artėja Gegužės 9-oji, visi švęs Didžiosios Pergalės jubiliejų. O kaip švęsiu jubiliejų aš vandens merkiamame, apipelijusiame bute?”

Kiek anksčiau atspausdintame kito karo veterano laiške buvo paskaičiuota, jog Motinos Tėvynės dėkingumas gynėjams, atskaičius mokesčius už komunalinius patarnavimus, tėra vos 30 rublių (apie 3 litus) dienai, kai tuo tarpu net kaliniams išlaikyti valstybė skiria po 50 rublių…

Panašių laiškų – šimtai. Ir skundžiasi ne šiaip sau seni žmonės, o tie, kurie aukojosi… Aukojosi tam, kad šiandieninis Kremlius ir prezidentas Vladimiras Putinas istorinės pergalės vaisius naudotų saviems reitingams kelti, kad arogantiškai demonstruotų pasauliui karinės Rusijos mašinos jėgą ir vos ne šantažu verstų kitų valstybių vadovus nulenkti galvas… prieš tą nesuskaičiuojamą galybę aukų, kurių galėjo būti kur kas mažiau, jei „didysis vadas“ Stalinas karo išvakarėse nebūtų sunaikinęs geriausių kadrinių karininkų ir karo vadų, jei jis nebūtų numojęs ranka į sovietinių kontržvalgybininkų pranešimus apie Vokietijos pasirengimus… Pergalė buvo pasiekta tokia nemotyvuotai aukšta kaina (apie tai atvirai rašė ne tik disidentai, bet ir patys buvę to karo dalyviai rašytojai Viktoras Astafjevas, Aleksandras Solženycinas, Alesius Adamovičius ir kt.), jog visiems amžiams tapo ryškiausia ir gėdingiausia diktatorių ir nusikaltėlių propaguojamo principo „tikslas pateisina priemones“ iliustracija.

Rusijos valdžios šiandien vykdomos socialinės politikos cinizmas pasireiškia dar ir tuo, jog būtent šiais jubiliejiniais metais valdžia nutarė įgyvendinti vadinamąją lengvatų monetizaciją. Vietoje turėtų lengvatų (teisės nemokamai važinėti miesto transportu, komunalinio mokesčių lengvatų, nemokamų ar lengvatinių medikamentų ir t.t.) visiems lengvatininkams, tarp jų - ir II pasaulinio karo veteranams buvo nutarta išmokėti pinigines kompensacijas, kurių, valdžios nuomone, turėtų pakakti buvusioms nemokamoms paslaugoms apmokėti. Čia ne vieta aptarinėti reformos privalumus ar trūkumus, galima nebent pasakyti, kad savo pinigine išraiška karo veteranus ir invalidus ji nuskriaudė mažiau, nei kitas lengvatininkų grupes. Bet ne veltui sakoma, kad laimė – ne piniguose… Rusijos vyriausybėje neatsirado nė vienos protingos galvos, kuri būtų susizgribusi, jog, pirma, karo veteranai – labai garbaus amžiaus ir nelabai stiprios sveikatos žmonės, kuriems bet kokias permainas psichologiškai yra sunku priimti ir suvirškinti, antra, 2005 m. – jubiliejiniai metai, ir tai ne pats geriausias laikas atimti iš veteranų jiems jau įprastas lengvatas ir keisti jas į aiškiai per menkas pinigines išmokas, trečia, tokio amžiaus žmonėms, kurių dauguma – jau invalidai, ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai per sunku lakstyti po įstaigas, stovėti kilometrinėse eilėse, norint gauti naujus reikalavimus atitinkančius dokumentus… O juk buvo net tokių atvejų, kai senukus tokiose eilėse ištiko mirtis… Kas po to patikėtų, jog Rusijos valdžia apgaubė savo veteranus meile, valstybiniu rūpesčiu ir pagarba? Nebent tie, kuriems labai norisi praryti Kremliaus demagogijos jauką…

Beje, dalį Rusijos veteranų nemaloniai nustebino Rusijos valdžios ketinimai ant pjedestalo vėl užkelti „didžiausią visų laikų karvedį“ Staliną. Vieni veteranai (ir ne tik jie…) protestuoja prieš Maskvoje ant Poklonnaja gora statomą paminklą Stalinui ir ketinimus jį atidengti per jubiliejinius renginius, kiti nepritaria Stalino paminklo statybai Jaltoje… Beje, prieš Jaltos paminklo statybą smarkiausiai protestuoja Krymo totoriai, o Kryme gyvenantys rusai, priešingai, linkę šiai iniciatyvai pritarti.

Prisiminus Rusijos valdžios pastangas apkaltinti Baltijos šalis, jog jos neva simpatizuoja fašizmui, ypatingo mūsų šalių politikų dėmesio ir atitinkamo komentaro nusipelno pačios Rusijos valdžios keistas pakantumas vis labiau stiprėjančioms fašistinėms nuotaikoms ir fašistiniams judėjimams Rusijoje. Maža to, ruošiantis pergalės prieš fašizmą 60-mečiui, kaip ir kiekvienais metais prieš Pergalės šventę, vėl svarstomas kalinių amnestijos projektas, kuris sukėlė didelį Rusijos žmogaus teisių gynėjų susirūpinimą. Mat, ankstesniais metais į tokia proga amnestuojamų nusikaltėlių sąrašą patekdavo asmenys, kurie buvo nuteisti už… fašistinės ideologijos propagavimą ir rasinio nepakantumo kiršinimą. Vieno žymiausių Rusijos žmogaus teisių gynėjo Boriso Pustincevo nuomone, tai „sukūrė visuomenėje pakantumo rasistams atmosferą, ir rasistai, jausdami savo faktišką nebaudžiamumą, vis dažniau nuo žodinių grasinimų pereina prie prievartos veiksmų“. Ne be pagrindo būgštaudamas, jog ir šiais metais gali pasikartoti panašus valdžios meilės pliūpsnis fašistuojantiems rasistams, B.Pustyncevas viešu laišku kreipėsi į Rusijos Dūmos Teisės komiteto pirmininką Pavlą Krašeninikovą, ragindamas, kad šis komitetas padarytų viską, kas nuo jo priklauso, kad nors šiais jubiliejiniais metais nebūtų amnestuojami kaliniai, nuteisti pagal straipsnį „Ekstremistinių organizacijų veiklos organizavimas“. Priešingu atveju, pasak laiško autoriaus, amnestija taptų „pasityčiojimo iš žuvusių Didžiojo Tėvynės karo fronte“.

B.Pustyncevo nerimas dėl Rusijos valdžios simpatijų rusiškajai fašizmo atmainai turi kur kas didesnį pagrindą nei Rusijos oficialiosios valdžios mėginimai apkaltinti meile hitlerizmui Baltijos šalis. Mat, kai buvo ruošiamasi 50-ajam Pergalės jubiliejui, amnestija buvo suteikta nacionalfašistui Viktorui Bezverchij, kuris pirmasis Rusijoje išleido Hitlerio knygą „Mein Kampf“… Jei tai jumoras, tai – labai juodas… Pagalvojus, kaip tokiais atvejais turi jaustis žuvusiųjų kovoje su fašizmu bendražygiai, bendraamžiai, išties atrodo, jog laimingesni ne tie didvyriai, kurie liko gyvi (ir priversti „grožėtis“ pergalės grimasomis), o tie, kurie žuvo kovoje už laisvę…

© 2005 "XXI amžius"