Kuriame scenarijus: tarp blogo ir blogiausio

Tomas MISIŪNAS

Šiuo metu Lietuvoje egzistuoja keletas valstybės ateities scenarijų, kuriuos galima būtų suskirstyti į dvi pagrindines grupes. Pirmajai grupei priklauso pesimistiniai scenarijai, antrajai – labai pesimistiniai. Todėl praėjus penkiolikai nepriklausomybės metų ir kasmet naujas prasmes atveriančioms Velykoms verta pagvildenti priežastis, kurios verčia Lietuvos intelektualus ir jiems prijaučiančius kurti nieko gero nežadančius scenarijus.

Pirma, tikriausiai reikėtų pasidžiaugti, kad visas civilizuotas pasaulis šiuo metu murkdosi pesimizmo liūne. JAV žvalgybos institucijos pranešinėja, kad ES išsilaikys geriausiu atveju iki 2020 m., Prancūzijos piliečiai jokiu būdu neparems ES konstitucijos, Vokietijos vyriausybė nesugebės sumažinti katastrofiškai augančio nedarbo, iš Rusijos rankų slysta įtaka NVS erdvėje, JAV negali užkirsti kelio partizaniniams – teroristiniams išpuoliams Irake, Latvija nesugebės išspręsti tautinių mažumų klausimo, estai neišsivaduos iš nuolatinio komplekso suomių atžvilgiu ir t.t, ir t.p. Tik visos šios pasaulį kankinančios negandos lietuvių neguodžia. Lyginant su latviais ir estais tiek 1995m., tiek 1999m. lietuviai buvo daug tvirčiau įsitikinę, kad artimiausius penkerius metus gyvenimas negerės. Pesimistų daugėjimo tendencija nesikeitė ir 2004-aisiais.

Antra, Lietuva, kitaip nei tradicinės demokratijos, tiesiai iš šviesaus sovietinio rytojaus pateko į postmodernų žiniasklaidos ir įvaizdžių valdomą kapitalizmą. Jau penkiolika metų beveik nebuvo dienos be skandalų. Pirmą penkmetį kovojome su reketininkais ir kitokiais pinigų išmušinėtojais, vėliau – su savižudžiais, senukų žudikais, narkomanija, bankų krizėmis, o šiuo metu – su korupcija, savo pačių prezidentu, atostogaujančiais Seimo nariais, KGB šmėklomis. Tačiau, pasak kai kurių iškilių Lietuvos filosofų, visos šios kovos tėra žiniasklaidos sukurtos dirbtinės įvaizdžių isterijos, dalinančios Lietuvą į elitą ir runkelius, į KGB bendradarbius ir teisiuosius, į darbiečius, grobstančius ES ir nacionalinius pinigus, ir juos kritikuojančius visus kitus. Tokie supaprastinimai mūsų piliečius paverčia realybės šou žiūrovais – laimi tas, kuris gražiau šypsosi ir gražiau meluoja, nes „meluoja visi”. Susidaro įspūdis, kad meluojančios ar teisybę bylojančios galvos, jau penkiolika metų kovodamos, jokių vidaus politikos (ekonominės, kultūrinės, ekonominės) tikslų taip ir nesugebėjo iškelti. Tarptautinėje erdvėje pasiekė formalų pripažinimą – tapome ES ir NATO nariais, ir tiek. Aiškios šalies vystymosi perspektyvos nebuvimas kvepia nestabilumu ar bent jau kraštutiniu populizmu, t.y. kalbėjimu dėl kalbėjimo, nes televizija tokius rodo, o jeigu rodo – atsiras ir kas už juos nubalsuos.

Trečia, idėjiniu požiūriu Lietuva – giliausioje krizėje. Nacionalinės idėjos nėra (nes iki šiol kūrėme ne valstybės vertą pilietiją, bet gerovę užtikrinančią valstybę), nacionalinio susitarimo pagrindiniais valstybės raidos klausimais nėra (nes partijoms kažkaip net nėra dėl ko tartis – visos vienu balsu tvirtina, kad daro viską ir visiems), valstybės socialinį kapitalą kuriančios politikos nėra (nes visi, kurie tuo kapitalu galėtų būti, išvažiavo braškių skinti arba indų plauti), Lietuvos kultūros politikos sklaidos užsienyje nėra (nes (a) mes tokie puikūs, kad nieko ir daryti nereikia, (b) kam reikalinga kultūrinė ekspansija, jeigu patys importuojame viską, pradėdami rusišku popsu ir baigdami Rusijos kultūrinio palikimo rinktine sovietinėse rusų literatūros chrestomatijose). Kaip vienoje nesenoje diskusijoje buvo prieita nuomonės - tai jau kvepia tokia demokratizacija, kokia įvyko Lotynų Amerikoje.

Kur kategorijos „valdantieji“ ir „turtingieji“ sutampa, socialinės paramos gavėjai – profesionalai, o mokytojai, bibliotekininkai, gydytojai – diskredituoti ir palikti ne tik už tikrosios gerovės, bet ir už moralinio autoriteto formavimo ribų.

Ketvirta - reikėtų pakalbėti apie keletą šiandieninės Lietuvos visuomenės būvio aspektų. Aišku, galima galvoti, kad mūsų visuomenė nebėra sovietinė jau vien todėl, kad „gerą“ tautinį realybės šou atskiria nuo „prastos“ muilo operos. Tiesą sakant, savo materialinių poreikių tenkinimo prasme ši visuomenė jau visai subrendusi, kaip minėta, kol kas ji ir valstybę kūrė vadovaudamasi gerovės užtikrinimo tikslais. Bet ta visuomenė užmiršo, kad paralelinis (jį įprasta vadinti korupciniu) ekonominis, politinis, tikėjimo ar žinojimo tinklas nebereikalingas. Tie, kurie aktyviai ar pasyviai, iš tikrųjų ar tariamai protestavo prieš sovietinį režimą vedami savų ar idėjinių interesų, vis dar naudojasi sovietiniais ryšiais. Tokiu būdu visai sąmoningais dabartinės sistemos disidentais galėtume pavadinti, pavyzdžiui, B. Lubį, V. Uspaskichą, A. Brazauską, tvirtai tikinčius, kad viską gali spręsti naudodamiesi asmeninių ir dalykinių buvusių bei esamų pažinčių tinklu; kiti disidentai – nesąmoningi – konservatoriai ir liberalai, tikintys pirmųjų siūloma schema ir sudarantys įspūdį, kad kol jie nepateks į valdžią, tol nieko negalės padaryti. Užburtą ratą uždaro visuomenės abejingumas ir socialinio pasitikėjimo nebuvimas. Tokiai visuomenei nereikia dalyvauti jokiose visuomeninėse organizacijose, partijose, profsąjungose ir juo labiau eiti į Bažnyčią. Jeigu palygintume lietuvius su latviais ir estais, tektų konstatuoti, kad iš šešiolikos visuomeninio aktyvumo formų lietuviai kaimynus lenkia tik savo naryste vietinėse iniciatyvose (kas atrodo neįtikėtina) ir politinėse partijose (tikriausiai buvo suskaičiuota ir tai, kad kiekvienam lietuviui yra garbės reikalas kas ketverius metus bent kartą pakeisti partiją).

Penkta, fatalistinis scenarijus: R. Lopatos modelis. Šis modelis remiasi prielaida – kritikuoti visus ir viską, bet vis dėlto tikėti, kad individualiai kiekvienas priims tinkamą sprendimą. Pastarajame išsamiame savo interviu VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius į klausimą, kaip vertina apklausų duomenis, jog didelė dalis Lietuvos žmonių labiausiai nepatenkinti pastarųjų 15 metų valstybės gyvavimo laikotarpiu, atsakė, kad „vargu ar įmanoma per 15 metų panaikinti sovietizmą. Čia, man atrodo, ir glūdi atsakymas. Vargu ar galima išmokti demokratijos per 15 metų. Smarkių sukrėtimų patiria ir ilgamečių tradicijų turinčios demokratijos - tai ko norėti mums? Mus veikia ir istorinis paveldas, ir aplinka - išorės veiksniai. Daug kas dabar priklauso nuo politikų, jų valios. Jie turi atsispirti sovietizmui, drąsiai kautis su juo, užuot vaikęsi populiarumo, reitingų“. Tačiau atsakyti į klausimą, ar jie gali gyventi Europos vertybėmis ir jas propaguoti, R. Lopata siūlo individualiai. Taigi, viena vertus, nieko negalima pakeisti, nes esame priklausomi nuo sovietinio palikimo, kita vertus, sprendimai priimami individų lygmeniu, tarsi nebūtų jokių politinių ar moralinių standartų.

Šešta, kultūrinės ir pilietinės apokalipsės scenarijus. Šių laikų apokalipsės šauklys V. Radžvilas jau senokai nebemato jokių optimizmo prošvaisčių ir apskritai bet kokį optimizmą šiandieninės valstybės raidos fone laiko blogiu iš principo: „Daugeliui mūsų politikos analitikų ir komentatorių toks optimizmas yra patrauklus ne tik kaip jų pačių olimpinę ramybę bet kokiomis aplinkybėmis kurianti ir palaikanti dvasinė ir moralinė nuostata, bet ir kaip patogus propagandos įrankis, leidžiantis pagrįsti ir pateisinti nesėkmes, blogį ir absurdą“. Tačiau ar intelektualai, kritikuodami perdėtą politikų optimizmą, patys elgiasi ne lygiai taip pat, kurdami išverstą apokaliptinio valstybės likimo propagandą?

Kalbėti apie blogybes valdžioje, įvardinti neigiamas visuomenės raidos tendencijas yra viena, o kurti pesimistinius ir pesimistiškiausius Lietuvos ateities scenarijus ir juos propaguoti – kita. Kartais atrodo, kad politologai, filosofai, sociologai visai pamiršo, jog visuomenę galima tyrinėti, analizuoti ir ją keisti ne tik televizoriaus ekrane ir „Spaudos-koridos“ klubuose ar drumsto vandens paviršiumi nuplaukiančiuose laikraščių puslapiuose, bet akademinėse studijose ir monografijose, kartu su politikais ir biurokratais formuluojamose strategijose ar bent jau strateginiuose žaidimuose, nesitikint, kad tai atneš duonos.

© 2005 "XXI amžius"