|
Pavojinga trinti ribas tarp gyvenimo ir žaidimo,
arba Senamadiškai apie neva modernius dalykus
Audronė V. Škiudaitė
Įtariu, kad TV3 televizija, paskelbusi realybės
šou vadinamąjį socialinį eksperimentą Keičiu žmoną, žengė už
lemtingos ribos. Gal tai galų gale priartins momentą, kai snaudžianti
visuomenė, šuns paklusnumu dar vis einanti paskui šoumenus ir reklamos
biznierius, pagaliau prabus? O tada prasidės viduramžiai taip
tą reiškinį pavadins modernūs biznieriai, kuriuos pabudusi visuomenė
ims boikotuoti ir privers nustoti žaidus. Ir jie nustos žaisti,
nes tai grės jų bizniui. Turiu tokį pavyzdį iš gyvenimo. Prieš keletą
metų į Ameriką nuvyko vyrukas iš Lietuvos provincijos, prisižiūrėjęs
čia Vakaro žinių tipo mergaičių, ir įkūrė laikraštėlį, kuriame
nuo pirmo numerio paleido sodrius reportažus iš lovelaso gyvenimo.
Labai įdomu, kad jis jau po poros numerių keitė kryptį. Mat savininko
įstatinis kapitalas išseko, o už jo žaismingą produkciją išeivija
mokėti nenorėjo. Dar keisčiau - laikraštyje netrukus atsirado moralisto
gydytojo skyrelis apie sveikatą ir dar po kurio laiko kunigo pamokslėlis.
Šiandien tas laikraštėlis tapo jau padoriu laikraščiu su keletu
tūkstančių skaitytojų. Kada nors ir mes gyvensim kaip Amerikoje,
galvoju.
O dabar grįžkime prie TV3 televizijos šou laidos
Keičiu žmoną, jau kuris laikas filmuojamos ir kovo pabaigoje pasiekusios
ekranus. Girdėti, kad tuo susirūpino ir partijos, ir visuomeninės
organizacijos, ir privatūs moralistai. Šį rašinėlį išprovokavo Delfi
internetiniame portale pasirodęs šou dalyvės Dalios, kuri į šou
bandymus Keičiu žmoną vedėsi sūnų, pasipiktinimo kupinas laiškas.
Ji rašė: Dalyvaudama šiame realybės šou ir gyvendama kitoje šeimoje
nė nenutuokiau, kad vyksta toks dalykas. Laikraščių neskaitėme,
tad baigus filmuotis mane ištiko tikras šokas. Kai kurių etikos
sargų užsipuolimas, neva šis šou yra amoralus, o tėvai neturi teisės
spręsti, kas jų vaikams geriausia, mane apstulbino. Esame labai
pamaldi šeima Arkikatedros bendruomenės nariai ir bažnyčioje
lankomės ne tik Mišioms, bet ir patarnauti, sakė Dalia.
Negalėjau suprasti, ar tas žmogus naivus, ar kvailas,
todėl pasinaudojau proga ir sustabdžiau atsitiktinai sutiktą kun.
Andrių Narbekovą, buvusį Arkikatedros kleboną, prašydama komentaro.
Jam, išgirdusiam tik pavadinimą Keičiu žmoną, išsprūdo frazė:
Tas vaikas taip žais gyvenime, kaip jo mama dabar žaidžia televizijoje.
Kai parodžiau Delfyje atspausdintą šou herojės laišką ir nuotrauką,
mačiau, kad jis sutriko, o paskui kažkam paskambino ir pasitikrino:
taip, tai jo gerai pažįstama ir vertinama šeima.
Tai iš tiesų pamaldi šeima, sakė kunigas.
Berniukas ateina patarnauti Mišioms. Jis smalsus ir labai protingas
vaikas. Jis turi dar ir sesutę. Manau, kad taip atsitiko iš nesupratimo.
Visokie šou tapo vos ne kultūros reiškiniu. Žmonėms tiesiog trūksta
viešumo. Jie norėjo būti parodyti. Aš nežinau, ar toks buvo jų noras,
bijau suklysti, bet kartais žmonėms norisi sužibėti. Dalyvavimas
šou tampa patraukliu dalyku, nes tai padaro tave žinomu. Žiūrėkit,
visos tos žvaigždutės pabūna šou, jas paskui atpažįsta gatvėje,
ir jiems atrodo, kad tapo kažkuo. Bijau, ar tik čia nebus ta potekstė.
Šitą šeimą pažinodamas, aš nemanyčiau, kad ten galėjo būti kas nors
amoralaus. Į tai pasižiūrėta kaip į žaidimą, bet pati idėja ir tendencija
man yra nepriimtina, nors ji jau yra universali ir stebima ne tik
Lietuvoje. Tam tikra prasme mes jau esam iš paskos einantys. Kitur
tai yra praeita. Mūsų žmonės tai priima kaip naujovę, o iš tiesų
mes jau atsilikę. Kitose posovietinio lagerio šalyse yra dar blogiau.
Kuo vargingesnė šalis, tuo biznyje su morale elgiamasi primityviau.
Vasarą buvau Slovakijoje. Tokių reklamų net pas mus nėra. Sakysim,
reklamuojamas mineralinis vanduo, reklamoje vandens purslai, moters
kūnas ir parašas geriausias po sekso. Tai reklama mineralinio
vandens, kurį geria ir vaikai
Grįžtant prie šios istorijos, reikia pasakyti,
kad čia yra per daug nutrintos ribos tarp žaidimo ir gyvenimo. O
tai tam tikra prasme pavojinga. Jeigu galvoji, kad gyvenimas yra
žaidimas, tai visuomet tu gali būti tuo pralaimėtoju, nes žaidimai
ne visada laimimi. Tam tikra prasme tai pavyzdys, kaip neturėtų
būti. Tendencija yra prasta. Tie, kurie turi vaikus, jie ypač turi
būti protingi, visa savo esybe turi demonstruoti, kas tai yra šeima,
kad tai yra nekeičiami dalykai. Kad tai nėra pasikeitimas laikrodžiais,
kaip būdavo mėgstama draugų. Žmonės nėra daiktai. Tokie šou gali
patraukti naiviai galvojančius žmones, kurie nežino, kas yra televizijos
filmavimas. Kai duodi interviu arba dalyvauji laidoje, turi būti
labai atsargus, nes montuojant tave gali įdėti į tokį kontekstą,
kad paskui nežinosi, kur dingti. Kita vertus, kai žmonės prisistato
kaip bažnyčios bendruomenės nariai, jie daro prastą reklamą tikintiesiems.
Jie turėtų būti atsakingesni, sakė kun. Andrius Narbekovas.
Įsivaizduoju, kad po dešimties metų, jei - neduokdie
- šiandieninės herojės kuris nors vaikas tą žaidimą sužais gyvenime,
mama norės prasmegti kiaurai žemę. Sakoma, kad didžiausia bausmė
tėvams, kai už jų klaidas baudžiami vaikai.
© 2005 "XXI amžius"
|
