Visiško apsivalymo, deja, mes nepajėgūs įvykdyti

Algis Kašėta

Pokalbis apie desovietizaciją su Seimo Nacionalinio saugumo komiteto nariu, istoriku Algiu Kašėta

Ar procesas dėl KGB rezervininkų, Jūsų nuomone, yra žingsnis į priekį desovietizacijos procese, ar tai tik atsitiktinis, primestas dalykas?

Yra ir to, ir to. Tiesiog mums dar kartą priminta, kad nuo apsivalymo – liustracijos problemų nepabėgsime. Sovietinių struktūrų veikimo šleifas vis dar jaučiamas ir ankstesni bandymai tik iš dalies spręsti problemas neduoda tinkamų rezultatų. Rezervininkai išties yra tik fragmentas – aisbergo viršūnėlė. Akivaizdu, kad ateityje mūsų dar laukia ne vienas skandalas.

Jūs tą problematiką – partizaninį judėjimą ir slaptųjų tarnybų veiklą tyrinėjate nuo studijų laikų. Kaip manote, ar iš pat pradžių desovietizacijos siekimas buvo motyvuotas ir sąmoningas?

Mes iš tikrųjų praleidome gerą progą valstybėje įvykdyti esminę liustraciją arba desovietizaciją. Nesugebėję šioje srityje atsinaujinti, visuomenėje tinkamai įvertinti šių dalykų, mes tam tikra prasme sudėjom ir ydingus pamatus kitiems, po to vykusiems procesams. Nesutinku su vertinimais, kad Aukščiausioji Taryba nespėjo padaryti arba kad dirbtinai buvo daromi trukdžiai, aš manau, kad tuometinei Aukščiausiajai Tarybai pritrūko politinės valios, suvokus, kaip plačiai net ir pati AT – toje virtuvėje besisukantys politikai – susieta su ta problema. Buvo pristabdytas reikalingų įstatymų priėmimas, o po to bandymai Aukščiausiojoje Taryboje grįžti prie to klausimo pasmerkė nesusikalbėjimui ir kitais esminiais klausimais. 1992 m. į valdžią atėjus buvusiai sovietinei-partinei nomenklatūrai, kuri įvairiais ryšiais buvo tiesiog suaugusi su KGB, – juk ši slapta tarnyba buvo atskaitinga ir pavaldi Komunistų partijai, – ir LKP pirmajam sekretoriui tapus Lietuvos Respublikos prezidentu, tapo akivaizdu, kad visiška desovietizacija ir liustracija nebeįmanoma. Tai akivaizdžiai jautėsi ir įstatymų leidyboje. Ta prasme, kad įstatymų leidėjai šią problemą tarsi užmiršo. Ją keldavo tik visuomeninės organizacijos arba opozicija. 1996 m. rudenį valdžią perėmus dešiniosioms partijoms – suformavus daugumą Seime, tas klausimas vėl buvo atidėliojamas, pirmiesiems asmenims kuluaruose įtikinėjant, kad laukia prezidento rinkimai ir nereikėtų audrinti visuomenės, paskui – kad savivaldos rinkimai, o galų gale priimtas Liustracijos įstatymas buvo fragmentiškas ir neišsprendė visų problemų.

Vokietijoje po karo buvo neįsivaizduojama, kad naciai užimtų vietą valdžioje, o Lietuvoje buvę komunistai užėmė ir tebeužima aukštus, aukščiausius postus. Kodėl toks skirtumas? Ar tai sąlygojo visuomenė, ar istorinės aplinkybės?

Mūsų problema iš dalies buvo ta, kad nemaža dalis Sąjūdžio pradininkų, jo branduolio, buvo Komunistų partijos (TSKP) nariai - ir toli gražu ne eiliniai. Aktyviai dalyvavę Sąjūdžio veikloje, po to TSKP Lietuvos skyriui transformavusis į LKP ir deklaravus Lietuvos valstybės nepriklausomybės siekius, jie - šios partijos elitas, buvę TSKP veikėjai - aktyviai užėmė labai svarbią nišą. Galų gale jie rinkėjų valia formavo valdžios struktūras – prezidento instituciją, vyriausybę. Visuomenė gana palankiai vertino Komunistų partijos narius. Buvusiai sovietinei komunistinei nomenklatūrai atsikūrusioje valstybėje užėmus tokias dėkingas pozicijas, pilnavertė desovietizacija tapo nebeįmanoma.

Jūsų komentaras ištraukė iš atminties vieną nuomonę, sklandžiusią ir tebesklandančią visuomenėje apie Sąjūdžio gimimą. Yra sakoma, kad Sąjūdis buvo planuotas KGB gorbačiovinės – jaunosios plejados, kuri norėjo nustumti nuo valdžios nusenusią – chruščiovinę kartą, bet jį labai greitai pagavo Lietuvos patriotinės jėgos, siekusios Lietuvos nepriklausomybės. Ar Jūs, tyrinėjęs archyvus, tokią nuomonę galėtumėte pagrįsti arba atmesti?

Nedrįsčiau teigti, nes negalėčiau pagrįsti nuomonės, kad Sąjūdį organizavo KGB, tokių dokumentų neteko matyti. Tačiau galėčiau teigti, kad KGB siekė aktyviai dalyvauti tuose procesuose ir aktyviai infiltruoti savo žmones į besikuriantį Sąjūdį, pradedant centru ir baigiant rajoniniais Sąjūdžio skyriais. Akivaizdu, kad nuo 1988-ųjų pabaigos KGB vis mažiau turėjo įtakos visuomeniniams politiniams procesams Lietuvoje, kol galų gale patys tai pripažino savo ataskaitose Maskvai.

Desovietizacijos, komunizmo, kaip reiškinio, pasmerkimo šūkiai buvo skelbiami nuolat, reikalaujama komunizmo tribunolo, panašaus į Niurnbergą, bet kai prieš keletą metų buvo organizuotas Komunizmo tribunolas Vilniuje, jis vyko visuomeniniais pagrindais ir susilaukė taip mažai svarbių organizacijų ir asmenų dėmesio, kad šiandien jis prisimenamas tik išeivijoje, ir tai su nuoskauda dėl jo neįvertinimo Lietuvoje.

Man ir dabar atrodo keisti tuometinių valstybės vadovų tam tikri dviprasmiški veiksmai. Viena vertus, nedarymas tam tikrų sprendimų reikiamu laiku ir nepasinaudojimas atitinkamomis galiomis, o daugiau deklaravimas, kad reikia tai padaryti. Pats Tribunolas buvo ne to lygmens ir ne tuo laiku. Jeigu ne Aukščiausiosios Tarybos laikais, tai bent 1996 m. buvo galima tą procesą pradėti ir vykdyti aukščiausiu valstybiniu lygiu, įtraukiant prokuratūrą, kaip valstybės instituciją, o ne per visuomenines organizacijas, dalyvaujant teisininkams. Mes, kaip valstybė, visų galimybių neišnaudojome.

Ką šiandien dar reikėtų padaryti, kad šitą problemą išspręstume, nes partizanai, jų vaikai ir buvę disidentai to neleis užmiršti?

Visiškos liustracijos, deja, mano įsitikinimu, mes nepajėgūs įvykdyti, nes ir laikas jau prarastas, ir dabartinė Seimo dauguma neturės politinės valios tam įvykdyti. Bet mes dar turime grįžti prie slaptųjų bendradarbių, kurie neprisipažino, klausimo. Turim vykdyti jaunimo švietimą, kelti komunizmo nusikaltimo klausimą tarptautiniu lygmeniu. Labai svarbus žingsnis buvo padarytas mūsų šalies Prezidento, atsisakant vykti į Antrojo pasaulinio karo pabaigos minėjimą Maskvoje. Privalu sutapatinti fašistinę Vokietiją su Sovietų Sąjunga, nacizmą – su komunizmu, nepamirštant padarytų nusikaltimų lietuvių tautai.

Jūs bendraujate su partizaninio judėjimo dalyvių aplinka, tikriausiai ten yra daug nusivylimo valstybe, kuri nesugebėjo išsivalyti?

Be abejo, moralinė skriauda yra didelė. Tai, kad valstybė jiems skyrė valstybinę pensiją – kaip kariams savanoriams – su tam tikru priedu, negali sumažinti nuoskaudos. Jie kovojo ne dėl materialinių interesų, o ėjo su ginklu rankose į miškus iš idėjos. Laisvės kovotojams be galo skaudu stebėti valstybės politikų abejingumą šiems klausimams. Ir tai tęsiasi nuo pat valstybės atkūrimo. Iki šiol iš esmės nėra nuteisti genocido vykdytojai, trėmimo organizatoriai, KGB specsmogikai ir t.t. Mes net nesame išsireikalavę Medininkų žudikų. Man vis kyla eretiškos mintys: kodėl mes neišsprendėme šios problemos, kaip ją išsprendė Izraelis? Jie surado, sugavo ir parsivežė budelius. Aš visiškai pateisinu tokius veiksmus, nes nusikaltimai žmogiškumui neturi senaties.

Ar, Jūsų nuomone, tas kagėbistinis šleifas kiek nors sutrukdė valstybei, ar mes negalėjome nueiti kitu, sėkmingesniu keliu?

Tie žmonės, kurie buvo įtraukti į KGB voratinklį, iš esmės nepaveikė mūsų valstybės gyvenimo ir tų procesų, kurie vyko Lietuvoje, tačiau kad tam tikrų trukdžių būta - neabejoju. Mes daug pasiekėme – tapome NATO, ES nariais. Tai rodo, kad Rusijos specialiųjų tarnybų veikla nebuvo tokia efektyvi, tačiau tai dar neleidžia mums nusiraminti ir galvoti, kad ateityje tokių pavojų neturėsime. Rusija aktyvina savo specialiųjų tarnybų veiklą Lietuvoje. Kad ir kaip būtų, prezidentinis skandalas parodė, kad Rusijos specialiosios tarnybos turi įtakos ir mūsų rinkiminėms kampanijoms, ir tam tikrų kandidatų laimėjimams. Mums dar reikia daug dirbti, kad tuos pavojus sumažintume. O kad nedraugiškos šalys stengsis pasinaudoti žmonėmis, politikais, kurie gyvena dvigubą gyvenimą, abejonių nekyla.

O Jūs pats konkrečiai tai pastebite?

Kartais man kyla tokių minčių, žvelgiant į vieną ar kitą neadekvačią vieno ar kito politiko veiklą.

Kalbino A.G.

© 2005 "XXI amžius"