Politika ir pseudo-krikščionybės vilionės
Andrius NAVICKAS
Bernardinai.lt vyr. redaktorius
|
Andrius NAVICKAS
|
Lietuvos politiniame gyvenime neretai griebiamasi
religinių simbolių ar naudojama krikščioniška retorika. Nepaisant
to, krikščioniškų vertybių įtaka viešajai erdvei minimali. Nors
keturi iš penkių Lietuvos gyventojų priskiria save katalikams, tik
retas iš jų krikščionybę suvokia kaip kažką daugiau neit sociokultūrinį
apsisprendimą. t.y. šventinio stalo padengimą per didžiąsias šventes,
bažnytinę santuoką, vaikų krikštą bei kunigo pakvietimą į artimųjų
laidotuves.
Tačiau kultūrinio kataliko tipo dominavimas tėra
tik viena iš priežasčių, kodėl autentiška krikščioniška laikysena
viešojoje erdvėje yra tapusi retenybe. Kita priežastis tai, kad
krikščioniškų vertybių liudijimas neretai nuslysta į pseudokrikščioniškus
pavidalus ir viešojoje erdvėje virsta pseudoreliginiu erzacu.
Susigūžusi krikščionybė
Didelė dalis tiek kultūrinių, tiek praktikuojančių
Lietuvos krikščionių savo krikščioniškumą suvokia kaip duoklę, kurią
tenka mokėti Dievui, taip apsunkinant normalų gyvenimą. Ne tik
tarp ateistų, bet ir tarp dalies krikščionių gyvas įsitikinimas,
kad Dievas įnoringas valdovas, kuris prigalvojo įvairiausių gyvenimo
apribojimų, išbandymų, kuriuos reikia iškęsti, idant gautume kompensaciją
po mirties ir neužsitrauktume Jo rūstybės.
Prisiminkime: vienas iš svarbiausių ateistų argumentų
prieš krikščionybę visada buvo tai, kad krikščionys gyvena kaip
vergai, o ne kaip laisvi žmonės. Ne vienam šių dienų žmogui neperžengiamu
slenksčiu į krikščionybę tapo įsitikinimas, kad būti krikščionimi
tai gyventi iš esmės nepilnavertį gyvenimą. Tokį įsitikinimą sustiprina
ir tie krikščionys, kurie krikščionybę kitiems pateikia per draudimus,
apribojimus bei perspėjimus.
Tokios krikščionybės perkėlimas į politikos
erdvę neišvengiamai patiria nesėkmę. Net jei ir susiburia didesnis
ar mažesnis ratas bendraminčių, kurie keikia sugedusį pasaulį bei
kartkartėmis pasiūlo ką nors uždrausti, idant jis taptų krikščioniškesnis,
tai paprastai neturi nieko bendro su krikščioniškų vertybių įtakos
visuomenėje stiprėjimu. Viena vertus, dėl to, kad kultūriniai katalikai
paprastai nėra linkę įsileisti į savo gyvenimą krikščionybės dažniau
nei per didžiąsias šventes ir jiems priimtinas šiuolaikiniame pasaulyje
išplitęs hedonistinis gyvenimo būdas. Kita vertus, siūlomi draudimai,
net jei kai kuriuos iš jų pavyksta įdiegti, dažniausiai neduoda
laukto rezultato, nes nesiūlo pozityvios alternatyvos, tad po kurio
laiko jie vieningai nušluojami nuo kelio.
Susigūžusios krikščionybės diegimas į politiką
turi skaudžių padarinių: diskredituoja krikščioniškas vertybes,
suvesdamas jas į duoklę Dievui, pakursto cinišką reakciją. Taip
yra, nepaisant to, kad dauguma susigūžusios krikščionybės propaguotojų
patys yra dori ir giliai religingi žmonės.
Bene aiškiausią alternatyvą susigūžusiai krikščionybei
yra pateikęs popiežius Jonas Paulius II tiek savo raštuose, tiek
gyvenime. Jis nuosekliai kartojo, kad Kristus mums siūlo gyvenimo
pilnatvę, o ne susilaikymą nuo gyvenimo. Gyvybės puoselėjimas reiškia
susilaikymą nuo visko, kas ją griauna ir yra negyvybė.
Tai reiškia, kai mes kalbame apie krikščioniškų
principų diegimą į politinį gyvenimą, pirmiausia turime kalbėti
apie šio gyvenimo atgaivinimą. Tikslas yra pilnavertis gyvenimas,
ir krikščionys siūlo ne susigūžti, bet - priešingai - nusimesti
tuštybių naštą.
Fasadinis religingumas
Fasadinis religingumas tai religinių simbolių,
ritualų naudojimas viešojoje erdvėje, nepriimant jų rimtai privačiame
gyvenime. Šis religingumas ypač paplitęs pokomunistiniuose kraštuose,
kur valstybinį ateizmą keitė religinio entuziazmo banga.
Sovietmečiu valstybės veikėjai viešai išpažino
ateizmą. Politinė konjunktūra reikalavo ne tik šaipytis iš religijos,
bet ir kiek įmanoma vengti bet kokių sąsajų su Bažnyčia. Dabar tragikomiškai
skamba pasakojimas apie Lietuvos CK vadovą P. Griškevičių, kuris
per tėvo laidotuves, kai karstas su velioniu buvo įneštas į bažnyčią,
visas pamaldas prasėdėjo tarnybiniam automobilyje atokiau nuo jos.
Manau, kad daugelis jo kolegų būtų pasielgę taip pat. Atgimimas
gerokai pakeitė politinę konjunktūrą. Nesiimu spręsti, kiek pasikeitė
sovietinių veikėjų širdys, bet santykis su religiniais simboliais
tikrai pasikeitė. Prasidėjo tikros varžytuvės, kuris stovės per
šv. Mišias arčiau altoriaus, kuris dalyvaus kokio nors kryžiaus
atšventinime.
Ypač pirmaisiais Nepriklausomybės metais į bažnyčias
grūdosi buvę ir dabartiniai politinio elito atstovai. Tačiau viltys,
kad nauja politinė konjunktūra reikš ir krikščionybės vaidmens viešajame
gyvenime atgimimą, greitai užgeso. Lietuvos Katalikų Bažnyčios hierarchai
tuo galėjo įsitikinti jau 1992 metais, kai absoliuti dauguma Lietuvos
žmonių numojo ranka į hierarchų laišką prieš rinkimus ir atidavė
balsą už ekskomunistus.
Netrukus išryškėjo ir tai, kad ekskomunistams,
demonstruojantiems fasadinį religingumą, sunku susitaikyti su realiais
religiniais pokyčiais visuomenėje. Tai liudijo kad ir nuolatinis
nepasitenkinimas tikybos pamokomis mokyklose. Savo ruožtu Algirdo
Brazausko prezidentinė inauguracija puikiai atskleidė ne tik jo,
bet ir didžiosios naujojo politinio elito dalies galvose tvyrančią
dvasinę sumaištį šalia šv. Mišių vyko pseudopagoniški ritualai
ir visa tai lydėjo sovietmečiu atsiduodanti pompastika.
Kalbant apie fasadinį religingumą, nevertėtų apsiriboti
vien buvusių ateistų tikru ar tariamu atsivertimu. Fasadinio religingumo
apstu visose Lietuvos partijose. Ryškiausias jis, kai partijų programos
papuošiamos krikščioniška retorika, bet, gavus valdžią, deklaruoti
dalykai nebelaikomi svarbūs. Susidaro įspūdis, kad visos Lietuvos
partijos savo programose nori sumokėti mažesnę ar didesnę duoklę
rinkėjams krikščionims, bet pačios į tokius įsipareigojimus nežiūri
rimtai. Populiariausiu pasiteisinimu politikams tampa teiginys,
kad gyvename pasaulietinėje valstybėje. Tarsi pasaulietinėje valstybėje
nederėtų rūpintis vertybiniais viešojo gyvenimo pamatais, tarsi
pasaulietinė valstybė yra priesako daryk bet ką sinonimas.
Mesijanistinė laikysena
Didelė pagunda krikščioniškus elementus sudėlioti
į mesijanistinės laikysenos dėlionę. Tokios laikysenos apoteozė
Lietuvos politiniame gyvenime, be abejonės, buvo Rolando Pakso prezidentavimo
laikotarpis. Šis politikas deklaravo savo krikščioniškumą, kiek
praskiestą mokytojos burtininkės mokymo, ir, panašu, nuoširdžiai
tikėjo esąs dvasinis valstybės vadovas. Tai liudija ir jo noras
barti vyskupus, skųstis popiežiui, ir jo portretai, kurias gerbėjai
laikė (o gal ir tebelaiko) namuose kaip ikonas.
Noriu atkreipti dėmesį, kad ir Rolando Pakso veiksmai
skandalo metu buvo modeliuojami pagal Išganytojo istoriją. Įspūdingai
surežisuota buvo viskas, išskyrus prisikėlimą, kurio nebuvo. Ką
gi, netikri mesijai tuo ir skiriasi nuo Mesijo, jog subliūkšta kaip
muilo burbulai.
Kita vertus, nebūtų tikslu mesijanistinę laikyseną
priskirti vien tik R. Paksui. Didelė pagunda kiekvienam krikščioniui
politikui įtikėti, jog kariauja Tiesos pusėje, ir bet kokiomis priemonėmis
triuškinti blogiečius. Teko sutikti ne vieną krikščionį politiką,
kuris buvo įsitikinęs, kad su oponentais galima kovoti bet kokiomis
priemonėmis, net ir melu, manipuliacijomis. Esą svarbiausia, jog
atstovaujame teisingam reikalui. Tačiau svarbi krikščionybės žinia
yra tai, kad mes dažnai savo elgesiu užnuodijame net ir teisingas
idėjas. Kai kalbame apie krikščionišką veikimą, reikia atsižvelgti
ne vien tik į siekiamus tikslus, bet ir į priemones, kurias renkamės.
Kristaus pavyzdys tikrai nėra patogus tiems, kurie norėtų paprasčiausiai
visus traiškyti savo susikurto teisingumo buldozeriu. Labai dažnai
paprasčiau pasiduoti pagundai, kad esame Dievo kariai, ir demonizuoti
kitaminčius, nei bandyti suprasti alternatyvą, kurią krikščionybė
siūlo galios ir neapykantos logikai.
Mesijanistinės laikysenos bruožų galima įžvelgti
ir kai kurių kunigų noruose aktyviai dalyvauti politinėse kovose.
Esą jie privalo tokiu būdu kovoti prieš blogį ir sugeba aiškiau
nei pasauliečiai įžvelgti priešus. Deja, paprastai tai veda ne tik
prie sielovadinių uždavinių apleidimo, bet prie krikščionybės guldymo
į ideologijų Prokrusto lovą.
Galios logika ir krikščionybė
Įvardijau tris pseudoreligingumo raiškos būdus
politiniame gyvenime, kurie išauga iš iškreiptos krikščionybės interpretacijos.
Galbūt jų yra ir daugiau, akcentavau tik tuos, kurie labiausiai
reiškiasi mūsų visuomenėje. Visi įvardyti pseudokrikščionybės pavidalai
remiasi prielaida, jog krikščionybė turi veikti pagal galios logikos
diktuojamas taisykles.
Tam tikros profesijos dėl savo specifikos tampa
ypatingu iššūkiu krikščioniškam veikimui. Pavyzdžiui, verslas, politika,
žiniasklaida tai sritys, orientuotos į veiksmingumą, norą matyti
veiklos rezultatą kuo greičiau bei konkurenciją. Krikščioniški priesakai
veikimo būdui, t.y. kokias priemones dera naudoti, čia tarsi pradeda
kliudyti. Ne kartą teko girdėti skundžiantis, kad politikoje karjerą
padaro tie, kurie meluoja, kurie jungiasi į abejotinas sąjungas,
jog labiausiai skaitomi tie dienraščiai, kurie nesibodi pataikauti
ar net kartais mulkinti skaitytojus. Deja, taip iš tiesų dažnai
būna.
Tikrai nenoriu savęs ir kitų apgaudinėti, jog
galios logikos vyravimas viešajame gyvenime nėra įprastas dalykas.
Nereikėtų stebėtis ir tuo, jog politikai, verslininkai, žurnalistai
yra labai dažni burtų salonų lankytojai ar kitų kultinių praktikų
propaguotojai. Tai profesijos, kurių atstovams kyla didelė pagunda
valdyti tikrovę, užimti Kūrėjo vietą. Maginės, kultinės praktikos
sukelia tokio valdymo iliuziją. Tikrai visi gerai prisimename
šalia Rolando Pakso veikusią burtininkę Leną Lolišvili. Kaip matome
iš šios burtininkės knygos, svarbi ji buvo tikrai ne tik jam, bet
ir dar ne vienam iš mūsų politinio ir verslo elito. Šiandien jau
kiek primiršta tai, kad ir Algirdas Brazauskas anuomet pakankamai
atvirai gynė burtininkę.
Taigi kai sunyksta autentiškas santykis su krikščionybe,
jos vietą pradeda užimti įvairios kultinės praktikos, paprastai
apvilktos krikščioniškos retorikos rūbais. Kita vertus, ypač politikos
gyvenime didelė pagunda paversti krikščionybę įrankiu, t.y. nuslysti
į galios logiką.
Krikščionybė nuo pat atsiradimo skelbė vaisingos
alternatyvos galios logikai galimybę. Krikščioniškos dorybės viltis,
tikėjimas ir meilė negali pakeisti politinių ideologijų, bet gali
joms suteikti naujų atspalvių, taip pat ir supratimą, kad gyvenimas
nesibaigia vienais rinkimais, jog politinė veikla turi būti vertinama
ne pagal fasado spindėjimą, bet pagal dėmesį pamatams. Tokio pobūdžio
krikščioniškos atgaivos dabartiniam Lietuvos politiniam gyvenimui
itin trūksta.
© 2005 "XXI amžius"
|