Politika ir pseudo-krikščionybės vilionės

Andrius NAVICKAS

Bernardinai.lt vyr. redaktorius

Andrius NAVICKAS

Lietuvos politiniame gyvenime neretai griebiamasi religinių simbolių ar naudojama krikščioniška retorika. Nepaisant to, krikščioniškų vertybių įtaka viešajai erdvei minimali. Nors keturi iš penkių Lietuvos gyventojų priskiria save katalikams, tik retas iš jų krikščionybę suvokia kaip kažką daugiau neit sociokultūrinį apsisprendimą. t.y. šventinio stalo padengimą per didžiąsias šventes, bažnytinę santuoką, vaikų krikštą bei kunigo pakvietimą į artimųjų laidotuves.

Politinio susikalbėjimo link (II)

Vladimiras LAUČIUS

Eltos politikos skyriaus redaktorius

Vladimiras LAUČIUS

Pirmieji XXI amžiaus metai išryškino naują idėjinę “fronto liniją”, nusidriekusią Lietuvos visuomenės ir valstybės raidai reikšmingų politinių klausimų ir ginčų akiratyje. Palei šią fronto liniją pastaruoju metu vis dažniau ir sistemingiau susiduriama su reiškiniu, kurį po “naujosios politikos” susikūrimo 2000-aisiais bei jos ideologinių ataugų, vadovaujamų Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho, sukerojimo galima drąsiai vadinti maištu prieš politinį mąstymą. Ko gera, neverta iš naujo priminti, kaip R. Pakso šalininkai savo retorika koneveikė turinčiuosius gilesnio mąstymo gebą, vadindami juos “supuvusiu elitu”, o V. Uspaskichas ne kartą piršo abejotiną mintį, kad jis ir jo partija užsiima ne politine, o kažin kokia kitokia veikla. Abiem atvejais politinis mąstymas buvo paminamas mėginant atsižegnoti arba nuo politikos kaip tokios, arba nuo proto vaidmens joje deramo pripažinimo.

Atviroje visuomenėje pasigendama žiniasklaidos atvirumo

Deividas Velkas

Praėjusią savaitę Seimui savo veiklos ataskaitą už 2003-4 metus turėjo pateikti Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis. Deja, kurdamas net tris komisijas vieno ūkio ministro viešųjų ir privačių interesų galimam konfliktui tirti, Seimas rado laiko išklausyti žurnalistų etikos inspektoriaus tik po savaitės. O problemų čia apstu.

Remiantis minima ataskaita per dvejus metus žurnalistų etikos inspektorius priėmė 69 sprendimus dėl leidinių publikacijų, televizijų ir radijo stočių laidų. Teko pylos didžiausiems dienraščiams, komercinėms televizijoms, rajonų laikraščiams dėl informacijos apie smurto ir nelaimių atvejus, ypač savižudybes ir kita. Pats inspektorius dažnai kritikuojamas už tai, kad neišnaudoja visų jam suteiktų galių ir bausdamas apsiriboja įspėjimu. Piniginėmis baudomis jo sprendimo pagrindu transliuotojus yra nubaudusi Lietuvos radijo ir televizijos komisija.

Tikiu jaunimu, jis pastatys Lietuvą

Audronė V. Škiudaitė

Juozas Giedraitis

Lietuvoje vieši Tautos fondo garbės pirmininkas Juozas Giedraitis iš Niujorko, teisininkas, Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinis, Lietuvos ūkininkų sąjungai atstovavęs Visos Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIKo) taryboje, geriausius gyvenimo metus atidavęs Tautos fondui – 14 metų buvęs Tautos fondo, telkusio lėšas Lietuvos laisvinimui, valdybos pirmininkas ir 20 metų - tarybos narys. Jam pirmininkaujant TF sukaupta per 5 mln. dol. aukų. Ne vieną kartą aplankė lietuviškus telkinius JAV ir kituose kraštuose – Pietų Amerikoje, Anglijoje, Australijoje, Kanadoje.

Vieno nenusisekusio tarptautinio skandalo scenarijus

Ingrida VĖGELYTĖ

Antrojo pasaulinio karo 60-mečio minėjimui besirengiant ir jam vykstant, tarp Rusijos ir Lietuvos, pasak TSPMI direktorius politologo R.Lopatos, porą mėnesių vyko “tam tikra virtuali, o kartais ir rimtesnė kova”.

Iš tiesų Lietuvai, prakalbusiai apie sovietinę okupaciją ir karo pabaigą, kuri mūsų šaliai reiškė naujo – rezistencinio - karo pradžią, teko tarptautiniu mastu įgyvendinti sunkią misiją. Atrodo, V.Adamkus, nevažiuodamas į Maskvą, prisidėjo, pasak V.Landsbergio, prie “ypatingojo stalinizmo spektaklio Maskvoje” sužlugdymo. Šį sužlugdymą įtvirtino Europos Parlamentas, savo rezoliucijoje “prisimindamas, kad kai kurioms valstybėms Antrojo pasaulinio karo pabaiga reiškė stalinistinės Tarybų Sąjungos primestos tironijos įsigalėjimą”.

Karo ir revoliucijų spindesys ir skurdas:

kas bendro tarp gegužės 9-osios ir spalvotų revoliucijų

Tomas MISIŪNAS

Pastarąjį pavasarį netrūko istorinių diskusijų, kurių retorika buvo kaip niekad emocinga. Daugiausia diskutuojama buvo apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Šioje diskusijoje visas valstybes galima suskirstyti į tas, kurioms karas baigėsi prieš šešiasdešimt metų, tas, kurioms karas baidėsi prieš penkiolika metų, ir tas, kurioms karas dar nesibaigė.

Pirmajai grupei valstybių priklauso beveik visos Vakarų valstybės, kurios švenčia pergalę prieš fašizmą, mokosi to karo istorijos iš savo nesikeičiančių vadovėlių ir per daug nesistengia matuoti vienos ar kitos valstybės indėlio į visam pasauliui reikšmingą pergalę. Ne veltui Europos Sąjungoje ši data sutampa su kita švente – Europos diena, kuri žymi Europos vienybę. Kiek kitaip šią pergalę švenčia nebent Vokietija ir Austrija, kuriose ir pasikeitus trims kartoms dar vis jaučiamas kompleksas, nors atsakomybė už fašizmo nusikaltimus jau seniai prisiimta ir pripažinta.