Atviroje visuomenėje pasigendama žiniasklaidos atvirumo

Deividas Velkas

Praėjusią savaitę Seimui savo veiklos ataskaitą už 2003-4 metus turėjo pateikti Žurnalistų etikos inspektorius Romas Gudaitis. Deja, kurdamas net tris komisijas vieno ūkio ministro viešųjų ir privačių interesų galimam konfliktui tirti, Seimas rado laiko išklausyti žurnalistų etikos inspektoriaus tik po savaitės. O problemų čia apstu.

Remiantis minima ataskaita per dvejus metus žurnalistų etikos inspektorius priėmė 69 sprendimus dėl leidinių publikacijų, televizijų ir radijo stočių laidų. Teko pylos didžiausiems dienraščiams, komercinėms televizijoms, rajonų laikraščiams dėl informacijos apie smurto ir nelaimių atvejus, ypač savižudybes ir kita. Pats inspektorius dažnai kritikuojamas už tai, kad neišnaudoja visų jam suteiktų galių ir bausdamas apsiriboja įspėjimu. Piniginėmis baudomis jo sprendimo pagrindu transliuotojus yra nubaudusi Lietuvos radijo ir televizijos komisija.

Iš pagarbos saviraiškos laisvei ir visuomenės teisei į objektyvią informaciją dažnai žiniasklaidai paliekama teisė pačiai reguliuoti įvairius konfliktus. Balandžio 15 d. visuotiniame žurnalistų ir leidėjų susirinkime priimtas naujos redakcijos Žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kuris su negerovėmis kovos konkretesnėmis nuostatomis. Jį ketina pasirašyti devynios visuomeninės organizacijos.

Pasak Žurnalistų etikos inspektoriaus patarėjo Deivido Velko, Etikos kodeksas nėra tik šiaip sau garbės kodeksas, skirtas laisvalaikio skaitiniams. Jis minimas Visuomenės informavimo įstatyme kaip dokumentas, kurį pažeidus teismuose galima pagrįsti žmogaus teisių pažeidimus.

Beveik po 10 metų žurnalistai ir leidėjai priėmė naują jų veiklos būdus apibrėžiantį Etikos kodeksą. Jame atsirado papildomų straipsnių, nuo abstrakčių rekomendacijų pereita prie imperatyvaus, liepiamojo tono. Kokie šių dviejų kodeksų skirtumai Jums atrodo svarbiausi?

Gal trumpai apie kodekso dvasią. Pirmasis kodeksas į žurnalistų saviraiškos laisvę žvelgė kaip į vieną būtiniausių demokratijos vertybių, kurią privalu išsaugoti bet kokiomis priemonėmis nuo bet kokių suvaržymų. Naujasis kodeksas laiko esant svarbų ne tik saviraiškos laisvės užtikrinimą, bet ir būtiną žmogaus teisių išsaugojimą. Jis žvelgia giliau ir daugiau į žmogaus teises, į jų prigimtį, į būtinybę jas apsaugoti. Aišku, kad praktikoje jos dažnai nėra apsaugotos ir ne vien dėl to, kad žurnalistai nesilaiko normų. Dažnai pats žmogus nesuvokia savo teisių. Svarbu, kad žurnalistas tai suprastų.

Atsirado 57 kodekso straipsnis, kuris įpareigoja žurnalistą gerbti žmogaus teises ir laisves “net ir tais atvejais, kai asmuo nežino ar nesuvokia savo teisių”. Draudžiama piktnaudžiauti žmogaus silpnybėmis, jo nebrandumu, silpnumu. Žurnalistas neturi skatinti asmenis atlikti žeminančių poelgių. Tai, žinoma, smūgis įvairiems realybės šou. Ši nuostata priešinga šou prigimčiai žmogų statyti į nepatogią padėtį, ji privers atidžiau pasižiūrėti į šou žanrus, kai žmogus už pinigus verčiamas išsižadėti savo teisių arba jis nėra pajėgus suvokti jam daromos žalos. Prisiminkime kultiniu tapusį “Akvariumą”, kur buvo parodytas lytinis aktas. Jau po šio šou peržiūrėjus publikacijas, matyti, kad jo dalyviai gailisi dėl to poelgio, bet tik laikui praėjus.

Kaip Jūs manote, ar senasis kodeksas, suteikęs žurnalistams visišką raiškos laisvę, lėmė ir agresyvesnę žurnalistiką, brovimąsi į asmeninį gyvenimą, žiūrėjimą pro rakto skylutę vis iš arčiau? Kiek tikimybės, kad naujasis kodeksas žurnalistikos agresyvumą pristabdys?

Jau ankstesnysis kodeksas turėjo šiek tiek stabdyti šį procesą. Jame buvo nuostata, kad žurnalistas turi gerbti žmogaus orumą ir teises. Tačiau žurnalistai buvo linkę savaip interpretuoti, kas yra garbė ir orumas, kas sudaro privatų gyvenimą. Naujasis kodeksas šiek tiek konkretizuoja šitą santykį. Beje, “privataus gyvenimo” sąvokos įstatymai griežtai neapibrėžia. Įstatymas tik nurodo tam tikras sferas, kurios tikrai laikytinos privataus gyvenimo dalimi. Naujajame kodekse to siekiama pateikiant ne viena ir ne dvi normas, susijusias su konkrečiomis situacijomis.

Naujajame kodekse taip pat labai stengiamasi apsaugoti auką, jos privatumą nelaimingo atvejo metu, kad nebūtų pasityčiota iš žmogaus, kai jam yra skaudu ir jis negali savęs apginti dėl bejėgiškos būsenos ir sukrėtimo.

Tačiau bet kokiu atveju daug kas priklausys nuo to, kiek žurnalistai to kodekso laikysis. Kad jis geresnis už pirmąjį - tai faktas.

Dabar daug kalbama apie žiniasklaidos tarnavimą tam tikroms interesų grupėms. Oligarchija ne tik turi įtakos žiniasklaidai, bet turi ir savo žiniasklaidos priemonių. Ar naujasis kodeksas mėgina kovoti su šiuo reiškiniu?

Yra posakis, kad jei negali papirkti žiniasklaidos, įkurk savo. Jei žiniasklaidos priemonių savininkai būtų viešai deklaruojami, būtų lengva atskirti, kam vienas ar kitas laikraštis atstovauja, nuspėti ne tik politinius, bet ir ekonominius savininkų interesus. Šitas kodeksas minimu klausimu yra prastesnis už buvusį, nes iškrito norma, įpareigojanti informuoti apie žiniasklaidos priemonės ekonominius ir nuosavybės santykius.

Vieno iš susirinkimų metu šis klausimas spontaniškai iškilo. Ir vietoj to, kad būtų bandyta praplėsti ją, reikalaujant visuomenės informavimo priemonės deklaruoti ir politinius interesus, atsisakyta reikalavimo deklaruoti ir ekonominius interesus. Buvo sakoma, kad tokia taisyklė neefektyvi ir neveiks.

Gal ne spontaniškai, o labai apgalvotai tai įvyko?

Sunku pasakyti. Mane tai šokiravo. Tame susirinkime buvau, tačiau negalėjau daryti jokios įtakos, nes Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba atliko daugiau techninę funkciją.

Seime kalbama, kad žurnalistai, taip pat kaip ir teisėjai ir politikai, turėtų viešai deklaruoti savo buvusią priklausomybę SSRS specialiosioms tarnybos, nes jie, veikdami kaip visuomenės veikėjai, formuodami viešąją nuomonę, taip pat gali būti šantažuojami, manipuliuojami ir vykdyti kitos šalies užsakymus. Įdomu, ar darbo grupei kilo idėja priimti panašaus pobūdžio nuostatą?

Konkrečiai priklausymo minimoms struktūroms klausimo nekilo. Buvo daugiau diskutuojama dėl bendro viešumo ir interesų deklaravimo.

Kas dažniausiai kreipiasi į Žurnalistų etikos inspektorių: privatūs asmenys, politikai ar įmonės?

Kelias atviras visiems. Daugiausia susilaukiame paprastų žmonių, gyvenančių savo gyvenimą, skundų, kai juos vienaip ar kitaip pasiekia žurnalistų ranka.

Kreipiasi buvę ministrai, premjerai. Buvo naujųjų Seimo narių, neapsipratusių su naujomis taisyklėmis, banga. Žinoma, visų rezonansinių atvejų - Prezidento ir kitų skandalų - dalyviai.

Didelė dalis skundų ateina iš viešųjų asmenų. Dėl vieno ar kito netiksliai pasakyto žodžio ar fakto. Mes retai atsižvelgiame į jų priekaištus, dažniausiai jiems atsakome: jeigu dalyvaujate politinėje veikloje, tai priimkite ir kitokias taisykles jūsų privatumo, kritikos, garbės ir orumo atžvilgiu.

Ar galėtumėte paminėti pagrindines visuomenės ir žiniasklaidos sankirtas? Kuo mūsų žiniasklaida šiandien serga?

Sankirtų yra nemažai. Jei žurnalistai laikytųsi vieno principo: pagarbos tiesai ir visuomenės teisei į tiesą ir dar - pagarbos žmogui, tai nereikėtų etikos kodekso, nereikėtų visų šių įstatymų. Manau, kad žurnalistas turi pats žmogui jausti pagarbą, o dokumentas jo neprivers persiorientuoti.

Manau, mūsų žurnalistai patys labiausiai kenčia dėl viešumo stokos. Nors viešai rašo beveik apie viską, bet neparašo to, kas patys yra. Dar viena liga – vieninteliai esame teisuoliai, nepaneigsime ir neatsiprašysime. Bent jau užtektų to, kad pripažintų savo klaidą. O paneigimų šiandien beveik nebebūna.

Reikia paminėti ir paties žmogaus suvokimą, kokios jo teisės, sugebėjimą ir norą jas ginti. Jeigu patys žmonės dažniau kreiptųsi į teismus, keistųsi ir žurnalistų profesionalumas. Pavojinga tendencija ir kai susiplaka žiniasklaidos ir verslo interesai. Labai svarbu, kad Lietuvoje neįsivyrautų principas – ko negali maži pinigai, gali dideli pinigai. Nors manau, yra tokių, kurių nepapirksi.

Mane liūdina, kai atvirai teigiama, kad informacija yra verslas, o ne visuomenės teisė žinoti. Derėtų prisiminti, kad viešosios informacijos rengėjai informacijos neturi laikyti nei savo nuosavybe, nei savo preke.

Kalbino Ingrida Vėgelytė

© 2005 "XXI amžius"