„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2005 m. gegužės 27 d., Nr. 24


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

zvilgsniai

PRO VITA

Sidabrine gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai

Tikiu jaunimu, jis pastatys Lietuvą

Audronė V. Škiudaitė

Juozas Giedraitis

Lietuvoje vieši Tautos fondo garbės pirmininkas Juozas Giedraitis iš Niujorko, teisininkas, Vytauto Didžiojo universiteto auklėtinis, Lietuvos ūkininkų sąjungai atstovavęs Visos Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIKo) taryboje, geriausius gyvenimo metus atidavęs Tautos fondui – 14 metų buvęs Tautos fondo, telkusio lėšas Lietuvos laisvinimui, valdybos pirmininkas ir 20 metų - tarybos narys. Jam pirmininkaujant TF sukaupta per 5 mln. dol. aukų. Ne vieną kartą aplankė lietuviškus telkinius JAV ir kituose kraštuose – Pietų Amerikoje, Anglijoje, Australijoje, Kanadoje.

Juozas Giedraitis – ir ateitininkų veikėjas, Vytauto klubo narys, nuolat palaikantis ryšius su Lietuva, besirūpinantis krikščionių demokratų dabartimi, skatinantis aplinkinius veikti, judėti ir pats visada gero ūpo žmogus. Už nuopelnus Lietuvai Juozas Giedraitis yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 4-ojo laipsnio ordinu.

Šį kartą Juozas Giedraitis atvyko į Lietuvą, jo žodžiais tariant, asmeniniais reikalais, ir atvažiavo ne vienas, o atsivežė sūnų Rimantą ir tris sūnaus bei dukters Aldonos vaikus parodyti Lietuvos. Savo pokalbį su Juozu Giedraičiu ir pradėjome nuo klausimo, kaip anūkams patiko Lietuva ir ką jie pamatė. “Žinoma, patiko. Važiavom pro Kernavę, Šiaulius, Klaipėdą. Pabuvojom Palangoj, dalyvavom giminių susibėgime”.

Bet Giedraitis nebūtų Giedraitis, jeigu paliktų ramybėj visuomeninius reikalus. Jam svarbiausia, kad reikalai nestovėtų vietoje. O kai judės – išsiplaus, tokia jo optimistinė pažiūra į viską, kas vyksta Lietuvoje. Jis pasakoja, kad Tautos fondas, kuris Lietuvos okupacijos laikais buvo vadinamas VLIKo kasa, Lietuvai išsilaisvinus per penkiasdešimt metų sukauptas lėšas skiria Lietuvos demokratijos plėtrai – remdamas konferencijų organizavimą, spaudą, mokyklų programas ir kt. TF garbės pirmininkas sako:

– Pastaruoju metu Tautos fondas yra bėdoj, kadangi JAV labai sumažėjo palūkanos. O TF leidžia tik palūkanas. Buvo laikai, kai mes per metus Lietuvos demokratijos plėtrai galėdavom išleisti iki 200 tūkst. dol. Dabar mūsų skirstomų pinigų suma kur kas mažesnė. Šiuo metu keičiasi Tautos fondo valdžia. Pasitraukus kelias kadencijas buvusiam pirmininkui Jurgiui Valaičiui, šias pareigas užėmė Algis Vedeckas. Tautos fondo uždaviniai nesikeičia – remti Lietuvos demokratizavimą, Vilnijos kraštą, mokyklas. Stebime Lietuvą, ir ne viskas mus labai džiugina, – sako J. Giedraitis.

Kadangi Tautos fondo didžioji dalis aukotojų yra katalikai, toji dalis, tarp kurių ir Juozas Giedraitis, daug vilčių dėjo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Jai suskilus į keletą dalių ir praradus pozicijas aukščiausiame valstybės lygmenyje, Juozas Giedraitis nuolat rūpinasi atgaivinti krikščioniškąją demokratiją, judina atskirus veikėjus, ragindamas veikti kartu ir vėl bandyti lipdyti šią politinę jėgą. “Kažkur kažkas ne taip buvo”, – sako J. Giedraitis ir džiaugiasi, kad krikščionys demokratai augina veiklų jaunimą. Jis su pasitenkinimu prisimena Jaunųjų krikščionių demokratų akciją, vykusią žiemą, kai aikštėje prie Seimo buvo pastatyti seniai besmegeniai iš sniego, simbolizuojantys neišmintingą Lietuvos valdžią, ir geru žodžiu mini jaunimo dviračių žygį per Lietuvą.

– Žiemą rašiau laišką visiems, siūliau sušaukti visų krikščionių demokratų grupių suvažiavimą, užsidarius tris dienas diskutuoti, išsirinkti naują valdybą ir kad nekandidatuotų nė vienas buvęs valdybos ir tarybos pirmininkas. Viską reiktų pradėti iš naujo. Džiaugiuosi jaunomis jėgomis ir LKD valdyboje, dabartiniu pirmininku Valentinu Stundžiu. Svarbiausia – išjudinti apačias. Pavažinėjus po Lietuvą ir pamačius ją iš vidaus, įspūdis lieka liūdnokas. Mat vežiau į Utenos rajoną anūkus, norėjau parodyti žmonos tėviškę. Tos tėviškės jau nebėra, sudegė 1944 m. Lankėmės aplinkiniuose kaimuose. Užėjom į vieną namelį – sėdi viena pati 90 metų senutė, sūnūs gyvena vienas Kaune, kitas – Vilniuje, duonos jai parūpina kaimynai. Pasidėjusi obuolį ir saujelę riešutų, – pasakoja savo nelinksmus įspūdžius svečias, bet apibendrina Lietuvos vaizdą vis tiek optimistiškai:

– Aš vis vien tikiu, kad viskas išsilygins, Rusija grįš prie religijos ir, savaime aišku, tai Lietuvai išeis į naudą. Demokratija išsivystys. Kada tai bus, sunku pasakyti, gal mano karta nebesulauks to, bet Lietuva gyvuos. Tik blogai, kad Lietuvoje daug rūkančių ir geriančių, kad mažai idealistų. Prisimenu savo jaunystę Lietuvoje, Kaune, vėliau pasitraukus į Vakarus, į Ameriką – darėm viską be atlyginimo, viską atidavėm Lietuvos reikalams. Juk visi fondai susikūrė praktiškai iš nieko – kėdes patys sustumdydavom ir surengdavom suvažiavimus, centus sumesdavom... O dabar pabandyk paprašyti ką nors Lietuvoje padaryti be atlyginimo.

Okupacija Lietuvą sugadino. Praeis daug laiko, kol atsigaus žmogaus dvasia. Tiesa, tais laikais, apie kuriuos kalbu, daug kas buvo kitaip – reikėjo Lietuvą laisvinti. Tai kėlė žmonių dvasią ir didino entuziazmą. Mano uždavinys buvo čia, Lietuvoje, susipažinti su padėtimi, išklausyti įvairias nuomones. Lietuvoje paskutinį kartą buvau prieš penkerius metus. Per tą laiką Lietuva labai pasikeitė. Kad ir kaip tenbūtų, statybos vyksta, autobusai važinėja, gyvenimas vis tiek eina į priekį. Padėtis nelengva, bet noriu tikėti, kad gerės. Politiškai aktyvus jaunimas dviračiais turėtų važiuoti per kaimus ir pasakoti senutėms tiesą, kad joms galvos nesuktų vien Uspaskicho žmonės, kurie prižada nebūtų dalykų ir susirenka jų balsus.

Mano nuomone, turėtų būti uždraustas per rinkimus balsavimas paštu. Tai suteikia sąlygas sukčiauti. Mes, kurie dirbom dėl Lietuvos laisvinimo išeivijoj, jau baigiamės. Dabar veiksmas turi persikelti čia, į Lietuvą. Aš tikiu Lietuvos jaunimu. Štai yra tūkstantis registruotų ateitininkų, jie paskleis savo ideologiją. Išsilaižys Lietuva.

Ir nebereikia bijoti Rusijos. Lietuvos aplinka jau ne ta, kokia buvo prieš 10 metų. Lietuva jau NATO ir ES narė. Žiūrėkit, Ukrainos rinkimuose buvo 500 stebėtojų vien iš Kanados. Gudijos opozicija demokratizavimo procesui sustiprinti gauna daug paramos iš Vakarų. Gaila tik, kad Irako reikalai užtruko dėl pilietinio karo. Kai susitvarkys reikalai Irake, atpigs naftą, tada Rusijos dabartinei laikinai stiprybei galas, o silpna Rusija nebegalės diktuoti ir grasinti kaimynams.

– Ar su naujaisiais lietuviais Amerikoje turite ryšio, kaip jie ten elgiasi? – klausiu.

-Visokių yra. Yra labai dorų žmonių. Pvz., pas mane gyveno puiki šeima. Jis elektrikas, pradžioje dirbo už 6 dol. per valandą, paskui jam po savaitės savininkas pakėlė atlyginimą iki 8 dol., o dar po savaitės – iki 9 dol. ir 10 dol. Pamatė, kad geras darbininkas, bijojo, kad nepabėgtų. O kai savininkas išėjo į pensiją, tas mano žmogus perėmė savininko verslą, nusipirko namą. Kai parduos, gaus pusę milijono dolerių. Už dvejų metų grįš į Lietuvą ir parsiveš tą pusę milijono. Vaikai Brooklyne lanko šeštadieninę lietuvišką mokyklą. Tokių šeimų yra ir daugiau. Jos renkasi, vaikus į lietuvišką mokyklą veža net 70 km. Dalis jų grįš į Lietuvą. Aš į tai, kad jie išvažiavo, nežiūriu pesimistiškai. 1922-1923 m., kai Lietuvoje darbų ir galimybių nebuvo, buvo tas pats – į Pietų Ameriką važiavo tūkstančiai. Taigi Brazilijoje mes turėjom 6 mokyklas. Daug tuomet grįžo, grįš ir dabar. O jeigu ir negrįš, nostalgiją tėvynei daugelis vis tiek jaus.

– Na, o kaip Jūsų tėviškė, Vadžgirys?

– Mano tėviškė gyvuoja. Brolio anūkas ten ūkininkauja jau 10 metų, augina vaikus. Tėvelio buvo 63 ha žemės, o jis dar išsinuomojo ir dirba apie 200 ha. Aš šiek tiek ūkį parėmiau. Anūkas yra Jurbarko rajono tarybos narys. Pasistatė ūkinį pastatą, nusipirko kombainą, dabar stato gyvenamą namą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija