Tikiu jaunimu, jis pastatys Lietuvą
Audronė V. Škiudaitė
|
Juozas Giedraitis
|
Lietuvoje vieši Tautos fondo garbės pirmininkas
Juozas Giedraitis iš Niujorko, teisininkas, Vytauto Didžiojo universiteto
auklėtinis, Lietuvos ūkininkų sąjungai atstovavęs Visos Lietuvos
išlaisvinimo komiteto (VLIKo) taryboje, geriausius gyvenimo metus
atidavęs Tautos fondui 14 metų buvęs Tautos fondo, telkusio lėšas
Lietuvos laisvinimui, valdybos pirmininkas ir 20 metų - tarybos
narys. Jam pirmininkaujant TF sukaupta per 5 mln. dol. aukų. Ne
vieną kartą aplankė lietuviškus telkinius JAV ir kituose kraštuose
Pietų Amerikoje, Anglijoje, Australijoje, Kanadoje.
Juozas Giedraitis ir ateitininkų veikėjas, Vytauto
klubo narys, nuolat palaikantis ryšius su Lietuva, besirūpinantis
krikščionių demokratų dabartimi, skatinantis aplinkinius veikti,
judėti ir pats visada gero ūpo žmogus. Už nuopelnus Lietuvai Juozas
Giedraitis yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino
4-ojo laipsnio ordinu.
Šį kartą Juozas Giedraitis atvyko į Lietuvą, jo
žodžiais tariant, asmeniniais reikalais, ir atvažiavo ne vienas,
o atsivežė sūnų Rimantą ir tris sūnaus bei dukters Aldonos vaikus
parodyti Lietuvos. Savo pokalbį su Juozu Giedraičiu ir pradėjome
nuo klausimo, kaip anūkams patiko Lietuva ir ką jie pamatė. Žinoma,
patiko. Važiavom pro Kernavę, Šiaulius, Klaipėdą. Pabuvojom Palangoj,
dalyvavom giminių susibėgime.
Bet Giedraitis nebūtų Giedraitis, jeigu paliktų
ramybėj visuomeninius reikalus. Jam svarbiausia, kad reikalai nestovėtų
vietoje. O kai judės išsiplaus, tokia jo optimistinė pažiūra į
viską, kas vyksta Lietuvoje. Jis pasakoja, kad Tautos fondas, kuris
Lietuvos okupacijos laikais buvo vadinamas VLIKo kasa, Lietuvai
išsilaisvinus per penkiasdešimt metų sukauptas lėšas skiria Lietuvos
demokratijos plėtrai remdamas konferencijų organizavimą, spaudą,
mokyklų programas ir kt. TF garbės pirmininkas sako:
Pastaruoju metu Tautos fondas yra bėdoj, kadangi
JAV labai sumažėjo palūkanos. O TF leidžia tik palūkanas. Buvo laikai,
kai mes per metus Lietuvos demokratijos plėtrai galėdavom išleisti
iki 200 tūkst. dol. Dabar mūsų skirstomų pinigų suma kur kas mažesnė.
Šiuo metu keičiasi Tautos fondo valdžia. Pasitraukus kelias kadencijas
buvusiam pirmininkui Jurgiui Valaičiui, šias pareigas užėmė Algis
Vedeckas. Tautos fondo uždaviniai nesikeičia remti Lietuvos demokratizavimą,
Vilnijos kraštą, mokyklas. Stebime Lietuvą, ir ne viskas mus labai
džiugina, sako J. Giedraitis.
Kadangi Tautos fondo didžioji dalis aukotojų yra
katalikai, toji dalis, tarp kurių ir Juozas Giedraitis, daug vilčių
dėjo į Lietuvos krikščionių demokratų partiją. Jai suskilus į keletą
dalių ir praradus pozicijas aukščiausiame valstybės lygmenyje, Juozas
Giedraitis nuolat rūpinasi atgaivinti krikščioniškąją demokratiją,
judina atskirus veikėjus, ragindamas veikti kartu ir vėl bandyti
lipdyti šią politinę jėgą. Kažkur kažkas ne taip buvo, sako
J. Giedraitis ir džiaugiasi, kad krikščionys demokratai augina veiklų
jaunimą. Jis su pasitenkinimu prisimena Jaunųjų krikščionių demokratų
akciją, vykusią žiemą, kai aikštėje prie Seimo buvo pastatyti seniai
besmegeniai iš sniego, simbolizuojantys neišmintingą Lietuvos valdžią,
ir geru žodžiu mini jaunimo dviračių žygį per Lietuvą.
Žiemą rašiau laišką visiems, siūliau sušaukti
visų krikščionių demokratų grupių suvažiavimą, užsidarius tris dienas
diskutuoti, išsirinkti naują valdybą ir kad nekandidatuotų nė vienas
buvęs valdybos ir tarybos pirmininkas. Viską reiktų pradėti iš naujo.
Džiaugiuosi jaunomis jėgomis ir LKD valdyboje, dabartiniu pirmininku
Valentinu Stundžiu. Svarbiausia išjudinti apačias. Pavažinėjus
po Lietuvą ir pamačius ją iš vidaus, įspūdis lieka liūdnokas. Mat
vežiau į Utenos rajoną anūkus, norėjau parodyti žmonos tėviškę.
Tos tėviškės jau nebėra, sudegė 1944 m. Lankėmės aplinkiniuose kaimuose.
Užėjom į vieną namelį sėdi viena pati 90 metų senutė, sūnūs gyvena
vienas Kaune, kitas Vilniuje, duonos jai parūpina kaimynai. Pasidėjusi
obuolį ir saujelę riešutų, pasakoja savo nelinksmus įspūdžius
svečias, bet apibendrina Lietuvos vaizdą vis tiek optimistiškai:
Aš vis vien tikiu, kad viskas išsilygins, Rusija
grįš prie religijos ir, savaime aišku, tai Lietuvai išeis į naudą.
Demokratija išsivystys. Kada tai bus, sunku pasakyti, gal mano karta
nebesulauks to, bet Lietuva gyvuos. Tik blogai, kad Lietuvoje daug
rūkančių ir geriančių, kad mažai idealistų. Prisimenu savo jaunystę
Lietuvoje, Kaune, vėliau pasitraukus į Vakarus, į Ameriką darėm
viską be atlyginimo, viską atidavėm Lietuvos reikalams. Juk visi
fondai susikūrė praktiškai iš nieko kėdes patys sustumdydavom
ir surengdavom suvažiavimus, centus sumesdavom... O dabar pabandyk
paprašyti ką nors Lietuvoje padaryti be atlyginimo.
Okupacija Lietuvą sugadino. Praeis daug laiko,
kol atsigaus žmogaus dvasia. Tiesa, tais laikais, apie kuriuos kalbu,
daug kas buvo kitaip reikėjo Lietuvą laisvinti. Tai kėlė žmonių
dvasią ir didino entuziazmą. Mano uždavinys buvo čia, Lietuvoje,
susipažinti su padėtimi, išklausyti įvairias nuomones. Lietuvoje
paskutinį kartą buvau prieš penkerius metus. Per tą laiką Lietuva
labai pasikeitė. Kad ir kaip tenbūtų, statybos vyksta, autobusai
važinėja, gyvenimas vis tiek eina į priekį. Padėtis nelengva, bet
noriu tikėti, kad gerės. Politiškai aktyvus jaunimas dviračiais
turėtų važiuoti per kaimus ir pasakoti senutėms tiesą, kad joms
galvos nesuktų vien Uspaskicho žmonės, kurie prižada nebūtų dalykų
ir susirenka jų balsus.
Mano nuomone, turėtų būti uždraustas per rinkimus
balsavimas paštu. Tai suteikia sąlygas sukčiauti. Mes, kurie dirbom
dėl Lietuvos laisvinimo išeivijoj, jau baigiamės. Dabar veiksmas
turi persikelti čia, į Lietuvą. Aš tikiu Lietuvos jaunimu. Štai
yra tūkstantis registruotų ateitininkų, jie paskleis savo ideologiją.
Išsilaižys Lietuva.
Ir nebereikia bijoti Rusijos. Lietuvos aplinka
jau ne ta, kokia buvo prieš 10 metų. Lietuva jau NATO ir ES narė.
Žiūrėkit, Ukrainos rinkimuose buvo 500 stebėtojų vien iš Kanados.
Gudijos opozicija demokratizavimo procesui sustiprinti gauna daug
paramos iš Vakarų. Gaila tik, kad Irako reikalai užtruko dėl pilietinio
karo. Kai susitvarkys reikalai Irake, atpigs naftą, tada Rusijos
dabartinei laikinai stiprybei galas, o silpna Rusija nebegalės diktuoti
ir grasinti kaimynams.
Ar su naujaisiais lietuviais Amerikoje turite
ryšio, kaip jie ten elgiasi? klausiu.
-Visokių yra. Yra labai dorų žmonių. Pvz., pas
mane gyveno puiki šeima. Jis elektrikas, pradžioje dirbo už 6 dol.
per valandą, paskui jam po savaitės savininkas pakėlė atlyginimą
iki 8 dol., o dar po savaitės iki 9 dol. ir 10 dol. Pamatė, kad
geras darbininkas, bijojo, kad nepabėgtų. O kai savininkas išėjo
į pensiją, tas mano žmogus perėmė savininko verslą, nusipirko namą.
Kai parduos, gaus pusę milijono dolerių. Už dvejų metų grįš į Lietuvą
ir parsiveš tą pusę milijono. Vaikai Brooklyne lanko šeštadieninę
lietuvišką mokyklą. Tokių šeimų yra ir daugiau. Jos renkasi, vaikus
į lietuvišką mokyklą veža net 70 km. Dalis jų grįš į Lietuvą. Aš
į tai, kad jie išvažiavo, nežiūriu pesimistiškai. 1922-1923 m.,
kai Lietuvoje darbų ir galimybių nebuvo, buvo tas pats į Pietų
Ameriką važiavo tūkstančiai. Taigi Brazilijoje mes turėjom 6 mokyklas.
Daug tuomet grįžo, grįš ir dabar. O jeigu ir negrįš, nostalgiją
tėvynei daugelis vis tiek jaus.
Na, o kaip Jūsų tėviškė, Vadžgirys?
Mano tėviškė gyvuoja. Brolio anūkas ten ūkininkauja
jau 10 metų, augina vaikus. Tėvelio buvo 63 ha žemės, o jis dar
išsinuomojo ir dirba apie 200 ha. Aš šiek tiek ūkį parėmiau. Anūkas
yra Jurbarko rajono tarybos narys. Pasistatė ūkinį pastatą, nusipirko
kombainą, dabar stato gyvenamą namą.
© 2005 "XXI amžius"
|