Karo ir revoliucijų spindesys ir skurdas:

kas bendro tarp gegužės 9-osios ir spalvotų revoliucijų

Tomas MISIŪNAS

Pastarąjį pavasarį netrūko istorinių diskusijų, kurių retorika buvo kaip niekad emocinga. Daugiausia diskutuojama buvo apie Antrojo pasaulinio karo pabaigą. Šioje diskusijoje visas valstybes galima suskirstyti į tas, kurioms karas baigėsi prieš šešiasdešimt metų, tas, kurioms karas baidėsi prieš penkiolika metų, ir tas, kurioms karas dar nesibaigė.

Pirmajai grupei valstybių priklauso beveik visos Vakarų valstybės, kurios švenčia pergalę prieš fašizmą, mokosi to karo istorijos iš savo nesikeičiančių vadovėlių ir per daug nesistengia matuoti vienos ar kitos valstybės indėlio į visam pasauliui reikšmingą pergalę. Ne veltui Europos Sąjungoje ši data sutampa su kita švente – Europos diena, kuri žymi Europos vienybę. Kiek kitaip šią pergalę švenčia nebent Vokietija ir Austrija, kuriose ir pasikeitus trims kartoms dar vis jaučiamas kompleksas, nors atsakomybė už fašizmo nusikaltimus jau seniai prisiimta ir pripažinta.

Antrajai grupei valstybių priskirtinos Baltijos valstybės, kurios Antrojo pasaulinio karo pabaigą sieja su atgauta nepriklausomybe, t.y. šio karo pasekmių likvidavimu. Kad ir kur šių valstybių vadovai šventė penkioliktąsias pergalės metines, visos jos pateko į Rusijos propagandos pinkles. Viena po kitos išgyvenusios (ir išgyvenančios) politines krizes, kuriose ne paskutinį vaidmenį vaidina Rusija, jos tautinės mažumos ar jos remiami asmenys, Baltijos valstybės buvo išprovokuotos įsivelti į diskusiją dėl “istorinio teisingumo”, lyg galėtų tikėtis vienareikšmio atsakymo. Rusija visada buvo gera provokatorė, o gegužės 9-oji buvo tinkama proga: iš dalies atsitiktinai Rusijos aukščiausi valdžios pareigūnai prieššventiniuose susitikimuose su karo veteranais pabrėžė karo reikšmę, ignoruodami net tarptautiniu mastu pripažintus pokario sovietų valdžios vykdytus nusikaltimus. Veteranai – garbaus amžiaus žmonės, kurie bet kokią to laikotarpio kritiką priima kaip asmeninį įžeidimą, todėl Rusijos valdžia “pataikė į natą”. Gal prezidentas V. Putinas praleido gerą progą patylėti? Provokuojančios užuominos, susijusios su Antrojo pasaulinio karo pabaiga, NATO ir ES plėtra ir pan. - ne kas kita, kaip gerai apgalvotas būdas parodyti, kas vis dėlto šiame pasaulyje (t.y. postsovietinėje erdvėje) kontroliuoja (ar labai norėtų kontroliuoti) situaciją.

Ukrainoje, Moldavijoje, Vidurinės Azijos valstybėse gegužės 9-oji - didelė šventė. Tačiau kaimyninėse Rusijoje ir Baltarusijoje karas, deja, nepasibaigė. O šiais metais paaiškėjo, kad jis artimiausiu metu ir nesibaigs. Tai nesusiję su neišmokėtomis reparacijomis, istorinio teisingumo reikalavimu (reikalaujant pripažinti didžiausią šių tautų indėlį į pergalę). Karas Rusijoje ir Baltarusijoje tapo vidaus politikos priemone, tiksliau - priedanga neišspręstoms socialinėms problemoms Rusijoje (dėl aukštų naftos kainų biudžetas perteklinis, o pensininkai ir tolimiausi regionai ir toliau skursta) ir autoritariniam Baltarusijos režimui.

Tačiau minėti karo ne-pabaigą šios dvi valstybės rengėsi kiek skirtingai. Rusijoje, kurioje valdžios vertikalė stiprinama įvairiausiomis priemonėmis, bent jau paliekama minimali galimybė reikšti skirtingas nuomones, suprantama, iš to išgaunant maksimaliai valdžiai palankų rezultatą. Pavyzdžiui, Rusijoje prieš gegužės 9-ąją per visus nacionalinius, regioninius, komercinius šalies televizijos kanalus buvo transliuoti reportažai, filmai apie Antrąjį pasaulinį karą, jo eigos ir pabaigos interpretacijas. Tačiau pačios įdomiausios ir itin žiūrimos buvo diskusijos apie karą, jo reikšmę, pabaigą, kitų šalių indėlį. Tokiose pokalbių laidose stebėtinai triuškinančiu rezultatu laimėdavo tie, kurie palaikė itin nacionalistiškai angažuotas nuomones, visiškai atitinkančias “valdiškas” interpretacijas. Taip tokios laidos formavo “teisingą, nes daugumos nubalsuotą” visos auditorijos požiūrį.

Baltarusijoje niekas tokių subtilių žaidimų nežaidė. Beveik tris mėnesius bent trečdalis iš valandą ar pusantros trunkančių pagrindinių šalies žinių laiko buvo skiriama Antrojo pasaulinio karo, šio karo veteranų ir jų socialinio aprūpinimo temoms. Buvo rodomi dokumentiniai filmai, pavienių žmonių didvyriškos ir žemiškos karo istorijos, įvairios medalių teikimo ceremonijos, veteranų susitikimai. Įdomiausia tai, kad beveik visais atvejais tie reportažai buvo filmuojami itin skurdžioje aplinkoje, nuoširdžiai to nepastebint ir nuolat pabrėžiant, kad “dabar jau surašyti visi veteranai”. Suprask, per tą šešiasdešimt metų jie buvo kažkur išnykę, todėl jų negalima buvo “surašyti”. O gal jų Baltarusijoje ne mažėjo, bet daugėjo? Nenuostabu, kad daugelis iš tų garbaus amžiaus žmonių, patyrusių tiek nepavydėtinų išgyvenimų, buvo nesunkiai papirkti dovanojant televizorių, pionierių eilėraštį ar užlopant stogą. Pokalbiuose karo ir veteranų tema, žinoma, buvo vengiama minėti, kad per karą trečdalis tautos žuvo, neminima, kiek baltarusių nukentėjo nuo Stalino represijų. Karo temos eskalavimas leido valdžiai kurti neigiamą kaimyninių valstybių, kurios neva abejoja baltarusių indėliu į pergalę ir pralietu krauju, įvaizdį. Lygiai taip pat karo tema užgožė visus kitus vidaus politikos klausimus: jėga išvaikytą taikią demonstraciją Černobylio aukoms atminti, didėjančias komunalinių paslaugų ir degalų kainas, sparčiai krentančią nacionalinės valiutos vertę rublio ir dolerio atžvilgiu, privačių įmonių, nevyriausybinių organizacijų priverstinį uždarymą. Juk svarbu užpildyti eterį naujienomis, tegul josir sukuriamos studijose, kad tik nesijaustų “informacijos bado”.

Kaip istorinis karo pabaigos interpretavimas susijęs su spalvotomis pastarųjų metų revoliucijomis? Atsakymas labai paprastas – iš dalies jis skirtas diskredituoti jau įvykusias ir užkirsti kelią visoms galimoms.

Gruzijos užsienio politika nuolat dreifavo tarp Rytų ir Vakarų, todėl, turėdamas gerus strategus, Rusijos elitas galėjo prognozuoti, kad bet kokia nauja valdžia šioje valstybėje gali lemti radikalius pasikeitimus. Tai, kad tauta nenorės pripažinti “eilinio valdžios sukčiavimo” per rinkimus, prognozuoti buvo sunkiau, tačiau tai, kad naujoji valdžia imsis aktyviai spręsti teritorinio vientisumo problemas Padnestrėje ir pareikalaus Rusijos kariuomenės išvedimo – tai jau pirštinės metimas į veidą. Ukrainoje Rusijos pralaimėjimas buvo daug greitesnis ir skausmingesnis – tiek pastatyta ant V. Janukovičiaus kortos ir viskas prarasta įsikišus “nežinia kur esančiai” Europos Sąjungai, Lenkijai ir net mažylei Lietuvai. Rusija tikriausiai dar būtų galėjusi susitaikyti su praradimais Europoje – čia Vakarų įtaka intensyvesnė, tačiau įvykiai Kirgizijoje, Akajevo atsistatydinimas, kuris dar visi neseniai buvo pareiškęs, kad “revoliucijų šioje šalyje nebus”, turėjo galutinai pakirsti pasitikėjimą didžiosios valstybės įtaka. Uzbekistanas dar vienas pavyzdys, kai net ir autoritariškoje valstybėje piliečiai gali nepaklusti.

Taip, šioje valstybėje JAV turi teisę mokyti karius ir policininkus, taip, turi teisę naudotis oro erdve kovai prieš terorizmą, tačiau net ir JAV vargu ar tikėjosi čia revoliucijos. Neramumai gali prasidėti ir Tadžikistane, nes būtent tarp šių trijų valstybių sovietiniais metais buvo padalintas revoliucijomis garsus Ferganos slėnis (1989-1991 m. čia itin aktyvus buvo nacionalinis ir religinis šių valstybių atgimimas). Tačiau vargu ar galima būtų tvirtinti, kad tame slėnyje gyvena labai politiškai susipratę žmonės. Jų nepasitenkinimo valdžia priežastys yra labai žemiškos – absoliutus materialinis nepriteklius.

Todėl nereikia stebėtis, kad Rusijos, Baltarusijos, tikriausiai ir Kazachstano, Armėnijos eteris artimiausiu metu bus vis dar prikištas naujienų iš Antrojo pasaulinio karo, gausių kultūrinių įvykių, dvišalių santykių plėtros tarp šių valstybių ir nuolat kylančios gerovės akcentavimo, tikintis, kad alternatyvios informacijos stygių patiriantys piliečiai tuo patikės. Tai viena iš Rusijoje artimiausiu metu išliksiančių priemonių, kurios turėtų užkirsti kelią įtakos zonos byrėjimui. Kita priemonė – aktyvus siekis išbandyti autoritarinio valdymo metodus kaimyninėse dar revoliucijų neapimtose valstybėse: susidorojimas su opozicija šiuo metu sėkmingai išbandomas Baltarusijoje, kur gaudomi buvę ir esami opozicijos aktyvistai, iškeliant jiems bylas dėl kriminalinių nusikaltimų (taip rengiamasi prezidento rinkimams 2006 m.) arba verslo, ypač naftos gavybos ir prekybos, kaip tai yra Kazachstane, atstovai. Taigi ne veltui praėjusią savaitę susitiko šių šalių lyderiai – tikriausiai apsitars ir nuspręs, kad netoleruotinų veiksmų jau nebėra, nes po spalvotų revoliucijų ar jų užuomazgų Gruzijoje, Ukrainoje, Kirgizijoje ir net Uzbekistane Maskva jiems atrišo rankas.

O kuo čia dėta Lietuva? Atsakymas į šį klausimą yra paprastas – Lietuva aktyviai rėmė spalvotąsias revoliucijas, viena vertus, save pristatydama kaip tų kraštų ekspertę, kita vertus, kaip penkiolikos metų senumo sėkmingos revoliucijos pavyzdys. Todėl Rusija, norėdama išlaikyti aižėjančią savo įtakos erdvę, siekia visomis įmanomomis priemonėmis diskredituoti Lietuvą ir kitas panašaus likimo valstybes, įtraukdama jas į “istorinės reikšmės” diskusijas, kurios turėtų pabrėžti, kad nesame jokie buvusios Sovietų Sąjungos respublikų ekspertai, ir sukurtų emocinius barjerus tiek bendraujant su Rytų Europos valstybėmis, tiek su Vakarais, kurie nemėgsta “ekstremistų”.

© 2005 "XXI amžius"