Valdžia, prarandanti pasitikėjimą, praranda ir
demokratinį pobūdį
Pokalbis su Pilietinės visuomenės instituto direktoriumi
Dariumi Kuoliu
|
Darius Kuolys, Eltos foto.
|
Lietuvoje per pastarąjį mėnesį bene labiausiai
nuvalkiota diskusija tapo svarstymai, ar moralė politikoje egzistuoja.
Ar tokios diskusijos šiandien iš principo yra prasmingos, ar jos
dar turi atidžių klausytojų?
Aš manau, kad tam tikrus principus politikoje,
viešajame gyvenime reikia ginti. Šiuo atveju, manau, vaidmenys skiriasi:
politikos apžvalgininkai, analitikai, viešojo gyvenimo kritikai
šioje situacijoje turi pareigą komentuoti, vertinti situaciją, bet
paradoksalus dalykas, kai politinės scenos aktoriai ima kalbėti
moralizuojančiais monologais ar skelbti moralinio pobūdžio traktatus.
Tai jau yra žanrų painiojimas. Politinės scenos aktoriai turi laikytis
tam tikrų taisyklių, tam tikro moralumo scenarijaus, o ne komentuoti.
Stebėdamas viešuosius tekstus matau daug įdomių
dalykų. Pavyzdžiui, Veido žurnale ne per seniausiai buvęs Vilniaus
mero tekstas apie moralios politikos būtinumą. Tai moralizuojantis
tekstas. Po to sekė visai kiti to paties žmogaus vieši tekstai,
kuriuose teigiama, kad politikoje labai svarbu gyvenimiškoji išmintis,
kuri su morale nesuderinama, arba per aukšti moralės reikalavimai
yra grėsmė valstybės stabilumui. Šiuo atveju kalbėjimai tušti, dviveidystė
akivaizdi net retorikoje.
Galbūt mes per daug žinome apie politikus, gauname
per daug nefiltruotos informacijos? Juk kitose valstybėse panašūs
skandalai taip pat yra neišvengiami, tačiau apie juos - ir beveik
vien apie juos - nėra nuolat diskutuojama.
Kitose šalyse tokie išaiškėję skandalai sulaukia
aiškios atomazgos. Lietuvoje jie tęsiasi, kol yra užmirštami, paskui
vėl reikalui esant atgaivinami, reanimuojami, ir vėl tęsiasi. Tai
permanentiniai skandalai, kurie neužbaigiami, nes pristinga politinių
valios sprendimų. Pavyzdžiui, garsioji istorija apie Turto fondo
direktorių, šaudžiusį stirnas iš valstybinio džipo ir dar prisiteisusį,
kad aplinkosaugininkai jam grąžintų medžioklinį šautuvą. Ši istorija
nesibaigė tai permanentinis skandalas; kol tas pareigūnas liks
neatstatydintas, tol kitų pareigūnų kalbėjimas apie moralią politiką
yra blefas.
Tikrai nemanau, kad Lietuvos visuomenė turi pakankamai
informacijos apie Lietuvos pareigūnus, klausimas tik, kiek tos informacijos
yra prieinama ir kokia jos kokybė. Jeigu dabar prisėstumėte prie
interneto ir ieškotumėte duomenų apie aukščiausius Lietuvos pareigūnus,
jų biografijose rastumėte nemažai pilkų, baltų vietų, daug klaustukų.
Apie JAV politiką ir politikus gali sužinoti daug daugiau nei apie
Lietuvos pareigūnus. Kur politikas dirbo tada ir tada, kokia buvo
jo darbovietė? Tokių dalykų Lietuvos politikų ir pareigūnų biografijose
labai dažnai pristinga, jie yra nutylimi, nors yra gana svarbūs.
Dėl viešumo stygiaus tampa įmanomas magistrinio darbo gynimas išsikviečiant
visą universiteto vadovybę į provincijos miestą, įmanoma net gintis
tokį darbą prieš tai negavus aukštojo mokslo diplomo.
Tačiau V. Uspaskichas atsistatydino iš savo
pareigų. Viena iš tokio pasitraukimo priežasčių melas apie įgytą
išsilavinimą. Kaip reikėtų vertinti tokį V. Uspaskicho elgesį
ar jis turėtų tapti pavyzdžiu kitiems, ar tai tiesiog galimos atsakomybės
vengimas?
Galbūt aš kalbėsiu ir per daug tiesmukai, bet
drįstu spėti, kad V. Uspaskicho sprendimas nieko bendra su asmenine
garbe neturi.
Kai kurios žiniasklaidos priemonės šį sprendimą
pavadino garbingu. Tačiau tai, kad jis priimtas ne Lietuvoje, ne
Vilniuje, bet Rusijoje, man sako, kad tai nebuvo savarankiškas V.
Uspaskicho sprendimas. Aš apskritai abejoju, kad V. Uspaskicho politika
buvo savarankiška savarankiško politiko politika.
Kaip šiame kontekste reikėtų vertinti kito į
skandalus įsivėlusio politiko Vilniaus mero A. Zuoko veiklą? Jis
sustabdė savo partinę veiklą, tačiau iš mero pareigų trauktis neketina.
Elgesio modeliai yra, deja, panašūs. A. Zuoko
atveju aš įžvelgčiau ir pačios partijos problemas. Kaip minėjau,
V. Uspaskichas neturėjo savarankiškos politikos, dėl to sakyti,
kad jo problema yra ir Darbo partijos problema, būtų nelabai sąžininga.
Tačiau liberalcentristai yra palyginti senas tradicijas turinčių
partijų sąjunga, todėl partijos vadovo problema yra ir labai didelė
partijos problema. Jeigu partija nesiima jos spręsti, tai pradeda
veikti jos savižudiškas instinktas.
Ar nemanote, kad ir kitos Lietuvos partijos
susiduria su panašiomis problemomis? Pasitikėjimas Seimu ir parlamentinėmis
partijomis nuolat mažėja, Seimas vis dažniau įvardijamas kaip greičiau
imituojantis savo darbą nei realiai priiminėjantis politinius sprendimus,
dažniau užsiimantis mėgėjiška savianalize, o ne atstovavimu tautai.
Tų problemų esama, ir man atrodo, kad Seimui kol
kas nelabai rūpi atramos visuomenėje. Ir pozicija, ir opozicija
apsiriboja veikla uždaroje politinėje scenoje. Labai įsimintinas
man pasirodė Politika.lt svetainėje publikuotas buvusio Vilniaus
mero liberalcentristo A. Štaro komentaras, kad iš esmės politikai
šiandien elgiasi kur kas išmintingiau nei jiems pataria politologai,
nes jie klauso verslo. Ir verslas kur kas geriau žino, į ką reikia
investuoti, kokią vykdyti politiką, kad būtų pasiektas rezultatas.
Šis komentaras pasako vieną tiesą: Lietuvoje yra partijų, kurios
oficialiai deklaruoja, kad jų galios ir valdžios šaltinis yra ne
tauta, ne Lietuvos visuomenė, bet verslo grupės, kurios ir diktuoja
visą politinį scenarijų, visą veiksmą politinėje scenoje. Ir į tai
politikai sąmoningai orientuojasi.
Iš kur tokio ciniško požiūrio į politiką šaknys?
Gal lemia tai, kad šiuo metu aukščiausius postus užima komjaunimo,
CK lyderiai ir suvirintojai?
Nebūtinai. Man atrodo, kad norint suprasti, kas
šiandien vyksta Lietuvoje, reikia orientuotis į klasikus. Platonas
kalbėjo, kad oligarchinė santvarka atmeta vertybes ir dorybes, o
pagrindiniu visuomenės gyvenimo principu paverčia turto siekimą.
Tai yra turto geismo valdoma visuomenė. Mes matome tą patį šiandien.
Mūsų pokomunistinė visuomenė su visais nomenklatūrinės galios šaltiniais,
kurie nebuvo iki galo suardyti, iš karto pasidavė vartotojiškai
logikai, visuotiniam kapitalo diktatui. Tokia mūsų piliečių kuriama
respublika, jos pokomunistinė visuomenė nėra atspari oligarchinei
santvarkai. Tai, kad iš akademinės bendruomenės, ją paniekindamas,
pažemindamas, išprievartaudamas, turtingas žmogus gali išgauti,
nusipirkti diplomą, daktaro, magistro laipsnį, gauti architektūros
paminklą savo gimtadieniui švęsti, - tokie dalykai rodo, kad visuomenė
yra jau prisitaikiusi prie oligarchinės santvarkos.
Ar liko nors vienas politikas Lietuvoje, kuris
nenorėtų ir negalėtų prisitaikyti prie tokios santvarkos? Juk net
švarių rankų politiką propaguojantį Tėvynės sąjungos pirmininką
A. Kubilių buvo bandoma apkaltinti neteisėtais ryšiais su Rubikon
grupe.
Man atrodo, kad ta istorija verta dėmesio ir analizės.
Iš tikrųjų tai buvo šmeižtas A. Kubiliaus asmens atžvilgiu. Bet
jeigu mes perskaitytume Tėvynės sąjungos Sąžiningos politikos paktą,
mes ten pamatytume išpažintį, kad Tėvynės sąjunga kaip partija neišvengė
kitų partijų nuodėmių: pinigų gavimo iš verslo, jų sąžiningos apskaitos
neturėjimo. Šiuo metu yra labai svarbu tas klaidas taisyti ir eiti
truputį švaresniu keliu. Kitos partijos tokio pasiryžimo kol kas
nerodo, ir neaišku, ar Tėvynės sąjunga yra tikrai pasiruošusi nuosekliai
tuo keliu eiti. Tai nėra lengvas kelias, tai yra ilgalaikės perspektyvos
brėžimas Lietuvoje. Vargu, ar tai tikrai padėtų laimėti savivaldos
ar Seimo rinkimus, bet tai būtų tam tikra alternatyva dabartinei
politikai, dabartinei politinei elgsenai, kuri jau jokių moralinių
skrupulų nebepripažįsta.
Galima būtų sakyti, kad krikščionys demokratai
demonstruoja analogišką elgesį, bet problema ta, kad ši partija
turi labai daug marginalinių bruožų, nes kol kas tai tik Bernardinai.lt
svetainės partija. Toje svetainėje gali rasti daug informacijos
apie krikščionis demokratus, jeigu ta partija domiesi, tačiau į
platesnę viešąją erdvę ji neišeina, nepaisant labai puikaus, sąžiningo
Molėtų mero.
Taigi šios partijos - Tėvynės sąjunga ir krikščionys
demokratai turi labai rimtą iššūkį gindamos principus, vertybes
ar apsivalydamos, kaip Tėvynės sąjunga; jos turi galvoti apie didesnę
įtaką, apie aktyvesnį dialogą su visuomene, taip bandydamos sukurti
pasitikėjimo erdvę.
Dabartinis valdymo būdas pasižymi tuo, kad nesukuria
solidarumo erdvės. Kai Vilniaus meras ar kiti pradeda aiškinti,
kad įmanoma politika be moralės, tai galima sutikti: taip, įmanoma,
bet toji valdžia jau praranda demokratinį pobūdį, nes ji praranda
pasitikėjimą. Pasitikėjimas gali rastis tik iš moralinių sutarčių,
moralinių įsipareigojimų tarp valdžios ir visuomenės. Jeigu politikai
pradeda deklaruoti, kad jie į moralines sutartis žiūri lengvabūdiškai,
kad jos neįmanomos, kad jos negali saistyti politikos, tai griaunamas
demokratinės valstybės pamatas. Be pasitikėjimo, moralinių įsipareigojimų
ir visuomenės solidarumo valstybėje tėra tik kova dėl valdžios,
ir tai nebėra demokratinė politika. Šitą ribą Lietuvoje labai svarbu
jausti. Kai kalbama apie oligarchiją, tai nekalbama apie vieną kitą
turtingą žmogų, kuris nori "daryti politiką". Turtingo žmogaus įtaka
gali būti ir pozityvi, jeigu jis laikosi demokratinės politikos
principų, jeigu jam svarbios tam tikros vertybės ir jis remia demokratinį
procesą. Bet jeigu turtingas žmogus remiasi oligarchinę santvarką
palaikančiomis vertybėmis, kad turtas lemia viską, kad aš galiu
tvirkinti savo visuomenę, remdamasis savo galia be jokių apribojimų,
- toks žmogus griauna respubliką.
Atsakius į klausimą kas vyksta, reikia užduoti
klausimą ką daryti. Ką turėtų daryti politikai, kaip turėtų į
šiuos procesus reaguoti visuomenė? Ar politikų elgesio kodeksai
galėtų išspręsti šias problemas?
Šie dalykai dabar yra svarstomi Seime. Yra daug
projektų: ir valstybės tarnautojų etikos kodeksas, ir politikų elgesio
kodeksas. Visa tai yra svarbu. Tačiau kitas dalykas - autentiška
politikų ir visuomenės laikysena. Sužaisti spektaklį mes galime,
to lietuviai jau išmoko ir gali vartoti įvairias retorikas, kurios
puikiai kaip savos atpažįstamos ir Vakaruose, bet klausimas, kiek
tie kodeksai bus priimami įsipareigojant, kiek žaidžiant retorinį
žaidimą. Išeitis būtų rimtas galvojimas apie savo valstybę, ilgalaikes
jos perspektyvas: kokioje Lietuvoje politikai, verslininkai, eiliniai
visuomenės nariai, mokytojai, įvairių sričių žurnalistai norėtų,
kad gyventų jų vaikai. Ar jie apskritai nori, kad jų vaikai gyventų
Lietuvoje, kaip padorioje teritorijoje ir padorioje žemėje, ar galvoja,
kad gali gyventi šia diena, elgtis pagal įvairių grupuočių primestas
taisykles. Tokioje klaninėje Lietuvoje gali nelikti erdvės padoriai
gyventi jų vaikams ir vaikaičiams. Pagrindinis klausimas: ar mes
norime padoresnės Lietuvos. Jeigu norime, tuomet turime nustatyti
taisykles, kurioms įsipareigotume ir kurių laikytumės. Nuo to šiandien
ir reikėtų pradėti.
Kalbino Tomas Misiūnas
© 2005 "XXI amžius"
|