Apmąstymai prie išsivaikščiojančios Lietuvos slenksčio

Jūratė LAUČIŪTĖ

Jūratė LAUČIŪTĖ

Išgirdusi, jog prezidentūroje rengiamas pasitarimas emigracijos ir išeivijos klausimais, apsidžiaugiau, nes atrodė, jog nė vienas Lietuvos vadovas taip gerai nesupras išeivijos problemų ir tos žalos, kurią tautai daro emigracija, kaip Prezidentas Valdas Adamkus. Deja, išgirdus jo nuomonę, teko nusivilti.

Daug metų pati praleidusi ne Lietuvoje, buvau ir esu įsitikinusi, jog ilgalaikis išsiskyrimas su gimtine yra tragedija ir pačiam žmogui, ir jo šeimai, ir pagaliau tam kraštui, kuris paliekamas… Bet Prezidentas mano kitaip. Jo nuomone, emigracija nesanti tragedija, “dėl kurios mums visiems reikia pradėti žudytis”, nes ji, suprask, vyko visais laikais, tad vyks ir toliau. Žodžiu, liga nepagydoma, tad protingiausia būtų iš anksto tvarkingai, civilizuotai ruoštis tautos laidotuvėms, kartkartėmis pagirdant fiziniam ir moraliniam išsivaikščiojimui pakilusią tautą nuskausminančiomis tabletėmis, t. y. palaikant ryšį su emigravusiais išeiviais ir steigiant jų vaikams specialias mokyklėles.

Būtų juokinga, jei nebūtų liūdna. Teisus buvo tas ironiškas kaimyninės šalies pilietis, sakydamas, jog nauji laikai gimdo naujas klaidas. Su nostalgija lieka prisiminti “senus laikus”, kai šventai tikėjome, jog ir Baltijos kelias, ir Sausio 13-osios aukos, ir pirmųjų nepriklausomybės mėnesių nepritekliai, SSRS paskelbus ekonominę Lietuvos blokadą, ir po pirmųjų reformų pasirodžiusios moralinės ir ekonominės “mėlynės” – viskas buvo išgyventa ir ištverta vardan to, kad lietuvis laisvas ir laimingas gyventų savo žemėj Lietuvoj, puoštų ir saugotų ją, ugdydamas savo GIMTĄJĄ LIETUVIŲ kalbą bei kultūrą. Dar nespėjau užmiršti (tikiuosi, kad ne vien mano tokia nepatogiai gera atmintis?), kaip dainomis ir eiliuotais šūkiais buvo kviečiami, raginami grįžti į laisvą Lietuvą tie, kurie dar buvo pajėgūs savo kojomis įveikti šimtus ir tūkstančius kilometrų, skiriančių Lietuvą nuo jų emigracijos ar tremties buveinių, ir kaip gražiai, su apeigomis, maldomis ir nuoširdžiomis ašaromis būdavo pasitinkami pirmieji į Lietuvą perkeliami palaikai mūsų tėvynainių, atgulusių amžino poilsio svetimoje žemėje…

Nejaugi visa tai tebuvo europietiškai suremontuoto, bet vis vien niekur nevažiuojančio lokomotyvo švilpukas, kurio garsais iki apdujimo gerą pusšimtį metų “linksmino” lietuvius sovietų valdžia? Ne, tikrai – ne! Kaip tik tas Sąjūdžio ir pirmaisiais atgautos nepriklausomybės metais pratrūkęs veržimasis prie SAVO žemės, prie Lietuvos, prie lietuvių kalbos, noras surinkti visus lietuvius po Lietuvos dangumi ir išryškino tai, kuo gyva buvo lietuvio dvasia per ilgus gyvenimo svetimoje žemėje ar po svetimu padu dešimtmečius. O gyva ji buvo suvokimu, jog be Lietuvos nėra lietuvio, o be lietuvių nebus Lietuvos…

Tad kas įvyko per pastaruosius dešimt-dvylika metų, kad net mūsų visuomenės moralės garantas - ir tas pasidavė netikrų pranašų klaidinančioms idėjoms, jog lietuvių bėgimas iš Lietuvos yra normalus procesas, pagimdytas naujų geopolitinių sąlygų ir naujų “vertybių”?

Jei trumpai – tai įvyko tų ekonominių, socialinių ir kultūrinių programų, kurioms įgyvendinti ir buvo viliojama tauta į valdžią sulindusių neprofesionalų ar atvirai savanaudžių cinikų, bankrotas. Statistika kalba pati už save.

Kol mes rypavome dėl kelių šimtų tūkstančių lietuvių, kurių Lietuva neteko sovietinės okupacijos metais, per penkiolika nepriklausomybės metų mūsų šalį savo noru paliko apie tris šimtus tūkstančius darbingų, energingų jos piliečių (bent jau tokį skaičių paminėjo prezidentūroje H.Kobeckaitė, bet iš tiesų tas skaičius gali būti ir didesnis…).

Lietuva vis dar tebepirmauja Europoje pagal savižudžių skaičių, ypač – jaunų žmonių. Gyvenimas jiems, matyt, nemielas…

Ir tikrai, kaip parodė naujausi Europos Komisijos sociologinių tyrimų tarnybos “Eurobarometer” tyrimai, lietuviai mažiausiai patenkinti savo gyvenimu iš visų Europos Sąjungos šalių gyventojų: čia patenkinti gyvenimu tik 60 proc., kai net Latvijoje patenkintų yra 66 proc., Lenkijoje – 75 proc., o ES senbuvėje Olandijoje – net 97 proc. Tokius nelinksmus vertinimus lemia ne koks nors ypatingai niurgzlus lietuvių charakteris, o tos gyvenimo sąlygos, kurias susikūrė patys žmonės, lengvabūdiškai patikėję valstybės vairą tik savimi besirūpinantiems biurokratams.

Statistikos departamento duomenimis, Lietuvoje daugėja žmonių, gaunančių minimalią algą, o uždirbančių didžiausius atlyginimus skaičius sparčiausiai auga valstybės sektoriuje, kur atlyginimai du ir daugiau kartų lenkia vidutinį šalies darbo užmokestį. Štai kam Lietuvoje gyventi gera…

Europos darbuotojų federacijos (Fed EE) apskaičiavimais, Lietuvos gyventojų uždarbis sudaro 6 proc. to, ką uždirba Danijos gyventojai, tad Lietuva priskirta penktajai šalių grupei, kur atlyginimai mažiausi Europoje. Kartu su mumis į tą grupę pateko Latvija, Rusija, Albanija, Ukraina, Moldova, Baltarusija, Bulgarija, Rumunija, Serbija. Yra kuo džiaugtis, ar ne, premjere?

Kol valdžia giriasi augančia ekonomika, šalyje mažėja gimstamumas, mažėja vaikų, bet vyriausybė vis nesiryžta didinti pašalpų. Ypač “taupiai” ji remia šeimas, auginančias mažiau nei tris vaikus, tad nenuostabu, kad per 15 metų vaikų sumažėjo ketvirtadaliu. Per dešimtį metų (1990-2000 m.) vaikų skaičius sumažėjo 125,4 tūkstančio, o per pastaruosius penkerius metus – vos ne tiek pat: 125 tūkstančiais. Dinamika nedžiuginanti… Maža to, Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) atliktas tyrimas parodė, jog Lietuva priskirtina prie tų šalių, kur moksleiviai nesijaučia sveiki ir laimingi. Mokyklose visiškai nesaugūs jaučiasi 13 proc. moksleivių, o 40 proc. teigė, jog iš jų dažnai tyčiojamasi.

Nesaugu ne tik vaikams ir ne tik mokyklose, bet ir viešose vietose, keliuose, kur siautėja girti policijos pareigūnai. Žurnalas “Veidas” (2005-06-09) skelbia, jog lietuvių nepasitikėjimas policija yra didžiausias visoje Europoje. Mat, policija ne tik traiško neatsargius pėsčiuosius, bet nesugeba ar nenori išaiškinti daugumos nusikaltėlių, o nukentėjusiuosius skirsto į lygius ir lygesnius. Tokių nukentėjusių nuo nusikaltėlių kasmet susidaro daugiau nei 100 tūkstančių gyventojų.

Dorą pilietį iš Lietuvos guja ir nežabojamai auganti korupcija. Labiausiai korumpuotas piliečiai laiko Kelių policiją ir sveikatos priežiūros sistemą. Kadaise net Prezidentas V.Adamkus stebėjosi, kad medikamentai Lietuvoje dvigubai ar net daugiau brangesni nei kitose šalyse, kur ir atlyginimai, ir pensijos daug didesnės, tačiau padėtis nepagerėjo. Priešingai, ir sveikatos sargai, ir komunalininkai tik ir žiūri, kaip čia atėmus iš pensininkų ir ligonių tas paskutines lengvatas, kurias iki šiol jiems atseikėdavo virpanti iš godumo valstybės tvarkytojų ranka. Jau nuimtos priemokos diabetikams, skaičiuojami milijonai, kuriuos valstybė “sutaupys”, sumažinus socialinės piniginės paramos gavėjų skaičių (finansų ministras tikisi, kad tai būsianti 180 milijonus litų suma…). Ir padaryti tai bus kur kas lengviau negu įvesti progresyvinius mokesčius ar bent jau perskirstyti “sutaupytas” ubago lazdas pensijoms ir pašalpoms didinti. Nesulauksim: juk tiek daug vadinamojo “elito” draugų ir atžalėlių laukia, kuomet vyriausybė įsteigs dar šimtelį – kitą naujų etatų Lietuvos ar Europos struktūrų biurokratams.

Rašau visa tai ne tam, kad naujiesiems išeiviams akis badyčiau: matote, kiek Lietuvoje problemų, o dar čia jūs su savo norais ir pageidavimais. Priešingai – užjaučiu juos ir jų vaikus, kurių vieni yra palikti Lietuvoj be tėvų meilės ir globos, o kiti kartu su tėveliais raško emigracijos “rojaus sodų” obuoliukus, dar svetimi naujajai tėvynei ir jau toldami nuo tėvų gimtinės, nuo protėvių kalbos… O tuo tarpu Lietuvoj lengvų pinigų užsimanę valdininkai tik ir žiūri, kaip mokesčių pavidalu išsunkti pinigėlius iš užsieniuose prakutusių ir tėvynėn norinčių sugrįžti mūsų piliečių kišenių. Rašau visa tai todėl, kad skaudu ir kad gėda, jog mano valstybė, Lietuvos valstybė taip nemyli, nebrangina savo vaikų ir elgiasi su jais lyg su ta boba, kuriai iškritus iš ratų, ratams tik lengviau. Taip ir matau netolimoje ateityje Lietuva vadinamos valstybės vadovus, kurie važnyčioja į Briuselį ratus be lietuvių…

Tautos išlikimo problemos – anaiptol ne šių laikų padaras ir anaiptol ne vien mažų tautų skausmas. Dar prieš 250 metų Rusijos didikas Petras Šuvalovas ragino imperatorienę Jelizavetą pagrindiniu paskelbti tokį įstatymą: “Išsaugoti tautą”. Išsaugoti ne kur nors emigracijoje, o toje žemėje, kur tauta užgimė ir subrendo. Šiandien šį raginimą Rusijos prezidentui V. Putinui priminė rašytojas Aleksandras Solženycinas. Gal prezidentas Putinas ir neišgirs šio raginimo, bet argi mes būtinai turime sekti tik blogais pavyzdžiais? Tuo labiau, kad ir nykstame greičiau už rusų tautą…

Žinau, kad nesu balsas tyruose. Daug kam skauda širdį dėl moraliai ir fiziškai nykstančios lietuvių tautos, dėl smunkančios kultūros, dėl niokojamos gamtos. Įtaigiai savo skausmą išsakė aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis: “Ar galėčiau šiandien, sulaukęs tam tikro amžiaus, perduoti jaunam žmogui: “Kaip radom, taip paliksim”? Supratau, jog ne. Tas miškas, kurį radau atėjęs į šią žemę, jau iškirstas. Tas upelis – užtvenktas ir pasukta jo vaga. Tas miesto medis, kuris galėjo gyventi šimtmečius, nupjautas ir jo vietoje pastatyta žmogaus sukurta metalo skulptūra, primenanti medžio formas… Kultūroje radau Mozartą ir Shakespear’ą, o palieku pasityčiojimą, ironizavimą ir paveikslą “Jėzus myžaluose”. Radau tėvų perduotą jausmų pasaulį su dekalogu, sakančiu, kas yra geras, kas yra blogas. O palieku pasaulį, kuriame siekiama malonumo ir patogumo”. Ir kuriame, pridurčiau aš, nebelieka vietos Lietuvą mylinčiam lietuviui…

Tik kad šaukiam kiekvienas sau, pavieniui, o vieniši balsai lieka neišgirsti.

© 2005 "XXI amžius"