Liustracijos pagreičiai

Ingrida Vėgėlytė

Jau pusę metų Lietuvos visuomenė turi puikią progą stebėti ir stebėtis, kaip iki tol penkerius metus nieko neveikusi Liustracijos komisija iš dirbtinai sukurtos “užmaršties” traukia daugiau ar mažiau žinomas praeities veikėjų, kadaise bendradarbiavusių su sovietinio saugumo struktūromis, pavardes. Nors dabartinės sudėties penkių žmonių Liustracijos komisija dirba remdamasi tais pačiais įstatymais, jos veiklos rezultatai keliolika kartų didesni, nei ankstesniosios.

Ankstesnioji Vytauto Damulio vadovaujama komisija per penkerius metus išaiškino vos 2 bendradarbiavimo su KGB atvejus, o per septynis darbo mėnesius (iki spalio 10 d.) Dalios Kuodytės vadovaujama komisija išnagrinėjo 78 bylas. Iš jų 31 asmenį pripažino bendradarbiavus su KGB, 14 pavardžių jau paskelbtos, kaip reikalauja įstatymas, “Valstybės žiniose”. 12 asmenų su komisijos sprendimu nesutiko ir kreipėsi į teismus. 5 bylos teismuose jau išnagrinėtos ir tik vienu atveju žemesnės instancijos teismas Liustracijos komisijos sprendimą panaikino, tačiau šiuo metu minimą nutartį ji yra apskundusi aukštesnės instancijos teismui. Taigi kol kas visuomeniniais pagrindais, be jokio atlyginimo, vien tik pilietinio entuziazmo genama komisija nėra pralaimėjusi nė vienoje buvusių kagėbistų byloje.

Jai negalima primesti ir dažnokai išsakomos nuomonės esą ji imasi tik nereikšmingų bylų, viešina nebeįtakingus pensinio amžiaus žmones. Liustracijos komisijos akiratin buvo patekęs ir buvęs Prezidento A.Brazausko patarėjas, Sociologinių tyrimų instituto vadovas prof. Arvydas Matulionis, ir Vilniaus universiteto Anglų filologijos katedros docentas Lionginas Pažūsis

Turbūt ne tik sėkmingas komisijos darbas, bet ir komisijos narių ryžtas imtis įvairaus svarbumo bylų, nesibaiminant galimo aukštų pareigūnų spaudimo, išjudino užsigulėjusį akmenį. Pasak D.Kuodytės, praėjusią savaitę teikusios ataskaitą Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, išgąsdinti pajudėjusio Liustracijos proceso jai, kaip komisijos vadovei, pradėjo skambinti žmonės, norintys prisipažinti bendradarbiavę su KGB. Iki tol veikęs įstatymas prisipažinusiųjų neviešino ir pavardžių visuomenei neskelbė. Ši įstatymo nuostata pritaikyta 1500 per nustatytą laiką prisipažinusiems buvusiems sovietinio saugumo bendradarbiams. Tačiau dabar viešumo išgąsdinti “buvusieji” tikriausiai ir nežino, kad įstatymo nustatytas terminas yra pasibaigęs ir jų pavardes Liustracijos komisija privalo viešinti. Žinoma, niekas nenori užkirsti kelio tokiems prisipažinimams ir dabar Seime yra planuojama šį terminą pratęsti dar bent metams.

Nors yra skelbiama, kad paskutiniais sovietų valdžios metais Lietuvos teritorijoje veikė apie 4 500 įvairių kategorijų KGB agentų, istorikų duomenimis, Lietuvoje gali būti apie 25 tūkstančiai slaptųjų sovietinių specialiųjų tarnybų bendradarbių. Tad Liustracijos komisijai darbo tikrai netrūktų net ir prie dabartinės darbo spartos.

Nusikalstamas neveiklumas iki šiol klaidina visuomenę

Tačiau vertinant dabartinę liustracijos pažangą, sunku nepastebėti ir mūsų visuomenei padarytos žalos, tiek metų ją laikius patikimai užšaldytą. Net ir šiandien kai kurie V.Damulio komisijos neišspręsti, (o tiksliau - visai nespręsti) bendradarbiavimo su KGB atvejai jos neveiklumą daro tiesiog nusikalstamą. Atrodo, tokiu atveju gali tapti ir buvusio “kliugeriados” herojaus A.Klimaičio intensyvus teisybės ieškojimas teismuose, iš visų jėgų stengiantis prisiteisti kuo daugiau pinigų iš tų, kurie jį pavadino KGB agentu.

Turbūt dar daug kam pažįstama frazė “KGB voratinklis”. Po šia rubrika 1992 m. dienraštis “Lietuvos aidas” pradėjo spausdinti visą seriją išslaptintų dokumentų apie KGB veiklą, nukreiptą prieš atkurtos Lietuvos valstybingumą. Į dienraštį šie dokumentai tiesiogiai ar netiesiogiai pateko iš Sovietų sąjungos KGB veiklos Lietuvoje tyrimo komisijos, sudarytos dar 1991 m. Atkuriamojo Seimo. Viena iš šios komisijos užduočių buvo perimti buvusių Lietuvoje Sovietų sąjungos KGB padalinių archyvus ir kitą dokumentaciją, tad ji turėjo ką skelbti.

Iš to ir gimė minėtas serialas, kurio herojus “Kliugeris” buvo įvardintas kaip A.Klimaitis. Jam dėl sąsajų su KGB Generalinė prokuratūra dar 1993 m. buvo iškėlusi net dvi bylas. Tačiau dėl įrodymų stokos jos buvo nutrauktos, o šis sprendimas tada visuomenėje įvertintas itin prieštaringai.

Laikui bėgant KGB voratinkliai primiršti, tačiau A.Klimaitis, kaltintas veikęs prieš atkuriamą Lietuvos valstybę, šiandien patogiai naudojasi jos garantuojamomis teisėmis. Praėjus daugiau nei 10 metų nuo minimų įvykių, jis uoliai varsto Lietuvos teismų duris su ieškiniais dėl garbės ir orumo įžeidimo, pavadinus jį “KGB agentu”, ir reikalauja už tai tūkstantinių sumų neva žalai atlyginti ir išlaidoms padengti.

Dabar reikalų teismuose dėl A.Klimaičio “įžeidimo” turi platus laikraščių spektras: “Lietuvos rytas”, “Valstiečių laikraštis”, savaitraštis “Veidas”, kaip tretieji asmenys - naujienų agentūros ELTA ir BNS. Savo “dėmesiu” A.Klimaitis “pagerbė” ir “XXI amžių”. Maža to, jo akiratyje atsidūrė ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, kuri 1995 m. išleido knygą “Iš naujausios Lietuvos istorijos”. Neva tik praėjus dešimčiai metų iš jos jis sužinojęs, kad visuomenėje esąs žinomas kaip KGB agentas, ir labai įsižeidęs.

Be žiniasklaidos ir visuomeninių organizacijų šiais metais trečiaisiais asmenimis jis tuo pačiu yra apkaltinęs ir Sausio 13-ąją žuvusių Nepriklausomybės gynėjų artimuosius S.Asanavičienę, Krivickus, Gerbutavičius ir Juknevičius, disidentę Nijolę Sadūnaitę, legendinio partizano Daumanto brolį Antaną Lukšą, istoriką Arvydą Anušauską, signatarą Juozą Karvelį, Atkuriamojo Seimo narę Zitą Šličytę, LRT tarybos pirmininką Romą Pakalnį. Kažin, ar A.Klimaičio platieji užmojai būtų pasibaigę vien šiomis žinomų veikėjų pavardėmis.

Tačiau ir šioje istorijoje gali būti padėtas taškas: neseniai D.Kuodytės vadovaujama Liustracijos komisija priėmė sprendimą, “jog Algis Klimaitis slapta bendradarbiavo su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis - Valstybės saugumo komitetu prie Lietuvos SSRS Ministrų Tarybos”. Šis Liustracijos komisijos sprendimas dar nėra paskelbtas “Valstybės žiniose”, kadangi A.Klimaitis jį apskundė Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Šio Liustracijos komisijos sprendimo nesulaukė savaitraštis “Veidas”, jau atsiprašęs A.Klimaičio ir galimai suklaidinęs savo skaitytojus...

Garantijų nėra

“Atodangų” kalbintas buvusius politinius kalinius ir tremtinius vienijančių kelių organizacijų pirmininkas, Seimo narys Antanas Stasiškis sakė dabartinės Liustracijos komisijos darbą vertinąs gerai: “Šiaip ar taip, geriau negu buvo”. Tačiau paklaustas, ar jį, kaip buvusį politinį kalinį, tenkina jos darbo spartumas, atsakė manąs, kad tai tėra “tam tikro entuziazmo antplūdis iškilus KGB rezervo karininkų skandalams, susijusiems su itin aukštais valstybės pareigūnais”.

“Jaučiu, kad tas spartus darbo tempas yra laikinas. Dirbdama saviveiklos principais komisija ilgai nedirbs. Valstybinės reikšmės, nacionalinio saugumo klausimai patikėti visuomenininkams, kurie gali ateiti į komisijos posėdžius kada panorėję: kai išsimiegos, kai neturės ko veikti... Tai vaikiška,” - sakė A.Stasiškis.

Panašią problematiką Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui dėstė ir D.Kuodytė. Ji sakė, kad darbas komisijoje atima 50-60 nuošimčių jos laiko. O juk visi komisijos nariai be šios neatlygintinos veiklos turi savo darbus. Daug laiko tenka praleisti ir teismuose, bylinėjantis su nesutinkančiais dėl komisijos sprendimų, ar rašant atsiliepimus teismams. Kalbinti kiti komisijos nariai neslėpė, kad per septynerius šios įtemptos veiklos mėnesius yra gerokai pavargę ir dalį entuziazmo praradę. Komisijai bylas pateikianti Valstybės saugumo departamento tarnautojų darbo grupė taip pat turi savo darbų ir prie liustracijos bylų prišoka tik laisvu nuo tiesioginių pareigų laiku. Be to, komisija neturi nė cento išlaidoms. O juk reikia daryti dokumentų vertimus į valstybinę kalbą, reikėtų ir savo teisininkų, kurie atstovautų komisijai teismuose.

Tiesa, ši komisija yra įgaliota dirbti laikinai, kol Seime bus priimtas naujas įstatymas, reglamentuojantis jos darbą. Dabar čia kaip tik diskutuojama, ar ji turi būti visuomeninė, ar biudžetinė, kas ir kaip, kokiam laikui skirs komisijos narius. Dabartiniai komisijos nariai neslėpė maną, kad tikriausiai priėmus naujos redakcijos įstatymą jie į komisiją nebebus išrinkti. Tiesa, būtų keista, jei taip atsitiktų ir su jos vadove istorike D.Kuodyte, kuri ilgus metus vadovaudama Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui yra viena geriausių naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos žinovių. Be to, apie KGB veiklos vingrybes nieko neišmanantis žmogus Liustracijos komisijoje tiesiog neturėtų ką veikti.

Pasak A.Stasiškio, minimas naujos redakcijos įstatymas Seimui svarstyti turėtų būti pateiktas jau lapkričio mėnesį. Nuo to, koks jis bus priimtas, ar visuomenė parodys reikiamą susidomėjimą      , priklausys ir tolesnė liustracinė veikla. Nereikia daug mąstyti, kad suprastum, jog kairioji valdančioji Seimo dauguma nebus itin susirūpinusi skatinti Liustracijos komisiją. Dar daugiau, užsimiršus KGB rezervo skandalui, nebeliks ir patikimų garantijų, kad jai ir toliau bus leista gerai dirbti. Tad kai kuriems senų archyvinių istorijų “herojams” dar gali atsirasti šansų pasipelnyti iš garbingiausių visuomenės narių vien už jų principingumą.

© 2005 "XXI amžius"