Liberalcentristų keliai ir klystkeliai

Algis Kašėta Eltos foto.

Palyginti ne taip jau seniai susijungusi Liberalų ir centro sąjunga, atrodo, netrukus žada skilti. Seime atsirado dvi frakcijos, kurių pavadinime yra žodis “liberalų”. Pasidalijimas, tiesą sakant, vyko gana keistu pagrindu: už partijos pirmininką ar prieš jį, už partijos pirmininko laimintą frakcijos seniūną ar prieš jį.

“Antizuokinių” frakcijoje - 10 žmonių, “zuokinėje” - 8, viena buvusi LiCS frakcijos narė pasitraukė į nepriklausomą frakciją. Kaip vystosi įvykiai Liberalų ir centro sąjungoje toliau, paprašėme papasakoti buvusios Liberalų ir centro frakcijos seniūną Algį Kašėtą.

Žiniasklaida pranešė, kad Jūsų frakcijos narys Petras Auštrevičius kuria partiją. Kaip yra iš tikrųjų?

Ne Auštrevičius kuria partiją, o bendraminčiai, kurie arba buvo išmesti iš LiCS dėl savo principų, arba patys išėjo, arba sustabdė narystę solidarizuodamiesi su pašalintaisiais ir protestuodami prieš vykdomą partijos vadovybės, o pirmiausia -pirmininko Artūro Zuoko veiklą. Jie iš tiesų svarsto, ar dar galima ką nors nuveikti šitoje partijoje ir su šia partija, ar ji dar turi savyje jėgų atsinaujinti. Artimiausios savaitės tai parodys. Skyriuose vyksta susirinkimai, mes - opozicija partijos vadovui - siūlome skyriams aiškiai išreikšti savo nuomonę, ar jie mato savo ateitį su tokiu pirmininku. Kai kurie skyriai jau pasiūlė Zuokui atsistatydinti, pvz., labai aiškią ir griežtą poziciją yra išdėstęs Varėnos skyrius, taip pat klaipėdiškiai, tauragiškiai, rietaviškiai ir kt. (Iš partijos jau pasitraukė dalis Pasvalio skyriaus, skilo liberalcentristų frakcija Kauno savivaldybės taryboje. - aut.) Tačiau svarbu nustatyti, ar tokių bus kritinė masė. Jeigu vis dėlto dauguma partijos narių išliks pasyvūs arba pritars esamai situacijai, tuomet bus sprendžiamas klausimas, ar dar galime tos partijos rėmuose įgyvendinti savo programines nuostatas, su kuriomis ėjome į Seimą, ar reikia galvoti apie naują būvį politinėje erdvėje.

Kaip praktiškai vyksta Liberalų ir centro frakcijos žmonių darbas?

Šiuo metu veikia dvi atskiros frakcijos: antroji atsirado partijos valdybai priėmus sprendimą kurti naują - Liberalų ir centro sąjungos frakciją. Toks sprendimas yra akivaizdus vadovybės noras skaldyti partiją ir procesus padaryti negrįžtamus. Iš partijos išmesta didesnė frakcijos narių grupė arba sustabdyta jų narystė partijoje. Galima sakyti, kad partijos elitas metamas už borto. Priėmėme sprendimą neklaidinti žmonių, nes dvi identiškais pavadinimais frakcijos Seime yra nelogiška. Seimo valdybai pateikėme frakcijos sprendimą pasivadinti Liberalų frakcija. Taigi dabar Seime veikia Liberalų frakcija ir Liberalų ir centro sąjungos frakcija, kuriai vadovauja A. Čaplikas.

Tai, kas vyksta partijoje, yra pirmininko Artūro Zuoko asmenybės problema ar liberalių idėjų krizė?

Manau, kad didele dalimi tai partijos pirmininko politika arba partijai primestas modelis. Yra dalis žmonių, kurie į politiką žiūri perdėm pragmatiškai ir buvo susaistyti materialiniais interesais, postais ir t.t., o tuo Zuokas moka naudotis. Ir yra žmonių, kurie mano, kad Zuokas nepakeičiamas, kad šiuo metu kitų lyderių mes neturime, ir su Zuoko vardu sieja geresnę partijos ateitį.

Dar vienas dalykas - reikia pripažinti, kad partijų susijungimas buvo didele dalimi dirbtinis. Liberalų sąjunga, Centro sąjunga ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjunga netapo monolitiniu liberaliosios politikos dariniu ir labai greitai išryškėjo dvi didelės grupės, kurios skirtingai įsivaizduoja politiką. Vieniems tiko primestas Zuoko “komunalinis liberalizmas”, o kitiems atrodė, kad labai svarbu yra įsipareigojimai rinkėjams ir liberaliosios ideologijos laikymasis. Be kita ko, ideologiniu požiūriu A. Zuokas spėjo prišnekėti tikrai įdomių dalykų, pvz., kad politikams neturėtų būti taikomi aukščiausi moraliniai kriterijai.

Ar tos dvi naujosios frakcijos derina savo sprendimus?

Ne, tai neįmanoma, nes mūsų frakcijos nariai nebėra partijos nariai - jie arba išmesti, arba patys pasitraukę. Kai prasidėjo partijos valymai, veikiančių partijos narių mūsų frakcijoje nebeliko.

Kas keisis, jeigu didesnioji partijos dalis nuspręs, kad toje partijoje nebegalima dirbti?

Jeigu didžioji partijos dalis pareikš, kad partijos pirmininkas turi atsistatydinti ir tokiu būdu privers A. Zuoką taip padaryti, tada yra prasmingas grįžimas į partiją. Nors ir dabar yra skyrių siūlymų sugrįžti, pvz., man Varėnos skyrius jau kitą dieną po pašalinimo siūlė priimti atgal, tačiau aš nemačiau prasmės grįžti į tos pačios kokybės partiją arba į tą pačią situaciją partijoje. Juk po savaitės ar daugiau už kokį nors nuomonės pareiškimą vėl būsiu pašalintas. Negalima juokinti žmonių. Norėtųsi išlaikyti savigarbą. Mūsų požiūris yra toks - jeigu partijos nariai nepritaria esamai situacijai, kuomet gniaužiama bet kokia saviraiška, net ir Seimo narių, tuomet turi prasmės tolesnis darbas. Nors partijos gerą vardą atgauti ir išplauti tas tamsias dėmes, kurios atsirado prieš porą metų prasidėjus skandalams, susijusiems su pirmininku Zuoku, bus labai sunku. Partijai stiprumo ir populiarumo nepridėjo ir vidinė kova. Partijos pirmininkas laiku nesuprato, kad jis turėjo pasitraukti, ir tuo kenkė partijai.

Iš naujausios istorijos jau žinome, kad Lietuvos krikščionių demokratų partija, kuriai kažkada priklausėte ir Jūs, sunyko po to, kai suskilo. Ar nebijote, kad taip atsitiks ir su liberalais?

Ciniška partijos vadovybės politika, kai paminamos elementarios partinio gyvenimo normos, kai visiškai nepaisoma viešosios nuomonės, kai galų gale ignoruojamas prezidento kvietimas skandalų fone A. Zuokui atsistatydinti, - kas dar labiau gali partijai pakenkti? Bet koks sprendimas dėl liberalios politinės jėgos ateities nebus lengvas. Šimtai žmonių laukia mūsų apsisprendimo, bet mes nenorime daryti skubotų žingsnių.

Kaip reaguoja visuomenė, ką sako, pvz., Jūsų rinkėjai apie padėtį LiCS?

Yra daug palaikančių, skatinančių elgtis principingai. Artūras Zuokas visuomenėje šiandien nėra populiarus, ypač rajonuose, kur žmonėms nebe taip įdomu, kaip teismas nuspręs, jie jau yra nusivylę žmogum, kuris įsikibęs į savo postą laikosi ir po to, kai buvo paskelbti “iškalbingi” telefoniniai įrašai su “Rubicon” vadais, liudijantys negražų jo moralinį veidą. Žmonės nenori su tuo taikstytis. Daugelį pribloškė masiniai žmonių šalinimai iš partijos - tai pirmas toks atvejis naujausių laikų politikoje, kai atsikratoma ne skandalingai pagarsėjusių, susikompromitavusių žmonių, o dirbančių, išrinktų į Seimą vienmandatėse apygardose ir turinčių rinkėjų pasitikėjimą.

Tėvynės sąjunga aktyviai deklaruoja remianti Jūsų frakciją, bet faktas, kad dešinysis flangas yra susilpnėjęs.

Be abejo, LiCS vidinės problemos labai susilpnino dešiniųjų perspektyvas ir galimybes oponuoti valdančiajai daugumai. Dar neaišku, ar neliks tuščia niša naujiems populistams. Todėl ir svarstome galimybę atsirasti naujai liberaliai partijai, jeigu senoji nebus pajėgi atsinaujinti.

Jūs į LiCS atėjote partijoms susijungus ir Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungai įsiliejus į LiCS. Ar nesijaučiate nutolęs nuo savo krikščioniškai demokratinių principų?

Kai skilo Lietuvos krikščionių demokratų partija, mūsų - būsimųjų moderniųjų krikščionių demokratų - sparnas buvo vadinamas liberaliuoju sparnu. Kad ir nebūdama didelė, sąjunga porą metų išsilaikė politiniame lauke, turėjome net šiokias tokias pozicijas Seime. Po to liberalūs krikščionys demokratai susijungė su dviem liberaliomis partijomis. Deja, ir čia teko būti pašalintam dėl to, kad laikiausi savo nuostatų, bet nemanau, kad tai būtų pagrindas nusivilti politika arba nuleisti rankas. Svarbiausia vertybė politikoje išlieka ne pataikauti miniai, ne pataikauti stipriesiems, bet išlaikyti savo principus, kurie negali būti atsieti nuo visuomenės lūkesčių. Turėdamas rinkėjų pasitikėjimą turi ir tam tikrą atramos tašką.

Liberalizmas ir krikščioniškoji demokratija - gana tolimos ideologijos, kaip Jūs tai suderinote?

Toks liberalizmas, kaip jį suprato A. Zuokas, man iš tiesų buvo nepriimtinas. Bet liberalizmas yra labai plati sąvoka. Tarp liberalų sutikau labai daug žmonių, su kuriais nuostatos ekonominiais, socialiniais klausimais sutapo ir su kuriais tikrai buvo malonu dirbti. O esant Krikščionių demokratų partijoje teko patirti, kaip kai kurie žmonės dangstėsi pavadinimu, deklaravo krikščioniškas vertybes, tačiau jų nesilaikė. Buvo sakoma, kad mes savo liberaliomis pažiūromis trukdėme partijai įgauti didesnį svorį, bet kai pasitraukėme, vadinamieji “tikrieji” krikščionys rado dar “blogesnių” ir toliau valė partiją. Ir pagaliau partija atėjo iki dabartinės situacijos. Dabar, kad ir nukraujavusi ir nepajėgi turėti įtakos valstybės politikai, ji atsinaujino ir yra jau kur kas simpatiškesnė, negu buvo prieš šešetą metų.

O kokį matote bendrąjį Lietuvos politinį klimatą?

Nėra valstybės vystymosi vizijos, politikai, esantys valdžioje, neturi ką pasiūlyti ir konkuruoja daugiau lozungais negu realiomis koncepcijomis. Nėra idėjos, kuri uždegtų visuomenę. Nusivylimas politikais yra labai didelis ir žmonės balsuoja vis už naujus “gelbėtojus”, ir dėl to labiausiai kalti patys politikai. O gelbėtojai pasirodo esantys tie patys apsukrūs vyrukai, kurie labai greitai susikompromituoja ES fondų dalybose ar kituose korupciniuose skandaluose. Ir mūsų, dešiniųjų, pozicija silpna, nes mes nesam savęs pateikę kaip alternatyvos valdančiajai daugumai. Vienadienė kritika negali duoti dividendų tiek, kiek norėtume gauti iš rinkėjų.

Kalbėjosi Audronė V. Škiudaitė

© 2005 "XXI amžius"