Kodėl pavojinga gyventi šalia baimės visuomenės?

Tomas Misiūnas

Baltarusijoje nėra ne tik humoro laidų - jų televizijoje nėra ir tiesioginio eterio.

„Gimusieji SSRS“, „Dvasinis karas“, „Sąmokslo teorija“, „Radikalai trumpomis kelnėmis“, „Ant konvejerio… arba kas ir kur ruošia provokatorius ir diversantus Baltarusijai užgrobti“ ir panašios antraštės galėtų nustebinti ne vieną televizijos žiūrovą ar laikraščio skaitytoją. Turint omenyje šiuolaikinį politikos kaip spektaklio konstravimo populiarumą, Lietuvoje dažnai ties tuo ir sustojama, atsikvepiama. Tiesa, kartais vis dėlto sureaguojama į tokias antraštės arba jų turinį, jeigu jos pasirodo Rusijos valstybinėse ar nevalstybinėse (tokių, deja, beveik neliko) žiniasklaidos priemonėse. Kitaip nei Latvijos ar Estijos atžvilgiu, Rusijos žiniasklaida tokių priemonių sistemiškai nenaudoja Lietuvos įvaizdžiui savo piliečių sąmonėje formuoti. Nėra pas mus didelių rusų tautinių mažumų, Palanga jau seniai nebekonkuruoja su Jūrmala.

Tačiau tai, ką šiais laikais madinga vadinti magišku terminu „psichologinis informacinis saugumas“, nėra taip jau tolima ir visiškai nepavojinga. Net jeigu įvairiausios propagandinės priemonės yra nukreiptos ne tiesiogiai prieš kitą valstybę, bet prieš savo šalies piliečius, tai gali turėti tam tikrų pasekmių jei ne pasauliui, tai bent regionui.

Prieš porą savaičių laikydamas rankoje šeimos valdžios simbolį – televizoriaus pultelį – ir peržiūrėdamas kanalus pataikiau įsijungti Baltarusijos nacionalinį kanalą (BT), kurį transliuoja tikriausiai visos Lietuvoje kabelinės televizijos. Dėmesį patraukė ypač išraiškingu balsu komentatoriaus perskaitytas pareiškimas, kad paukščių gripas – tai amerikiečių sąmokslas, kuriuo siekiama sužlugdyti Azijos, Afrikos ir kai kurių Europos valstybių ekonomikas. Neva dėl to teks sunaikinti visas naminių paukščių atsargas, o JAV paukštininkystė iš to turės naudos. Kad tos naudos turėtų vien tik JAV ūkininkai – dar menka bėda, bet daugiausiai, žinoma, iš to naudos turės JAV valdžia. Kaip supratau jau pasibaigus komentarui, jis buvo transliuojamas laidos „Žmogaus teisės. Žvilgsnis į pasaulį“ metu. Tačiau kokios žmogaus teisės pažeidžiamos sklindant epidemijai, deja, liko neaišku.

Tokios pirmadieninės laidelės privertė mane plačiau pasidomėti Baltarusijos žiniasklaida, o ypač įvairiausiais serialais bei žinių reportažais, kaip labiausiai formuojančiais eilinės šeimos pasaulėvaizdį. Pasirodo, kiek anksčiau autorinės laidos „Žmogaus teisės. Žvilgsnis į pasaulį“ metu buvo gvildenamos tokios temos kaip pavyzdinga žmogaus teisių apsauga Kinijoje, žmogaus teisių pažeidimai JAV, Prancūzijoje, Lenkijoje. Pastaruoju metu itin populiaru analizuoti „spalvotųjų revoliucijų“ pasekmes jas išgyvenusių šalių visuomenėms. Tikriausiai BT žiūrovai nė akimirkai nebeabejoja, kad tose buvusiose SSRS valstybėse didžioji dalis žmonių badauja, šąla, neturi jokių teisių, o vienintelė klestinti šalis – Baltarusija.

Kaip ir reikėtų tikėtis, Baltarusijoje beveik pusė, o kartais ir daugiau žinių laiko skiriama valstybės vadovui ir jo darbams paminėti. Prezidentas išvyko į regioną, susitiko su kažkokios gamyklos darbuotojais ir pažadėjo, kad niekas nebus nuskriaustas, o biurokratai nubausti, korupcija – nugalėta. Dvi tris savaites žiūrint baltarusiškas žinias galima drąsiai daryti išvadą, kad tai vieninga schema visiems reportažams. Gali skirtis tik tvarka, kokia šie trys elementai yra sudėliojami. Pavyzdžiui, pastarasis Baltarusijos prezidento susitikimas su premjeru: problema – auga maisto ir komunalinių paslaugų kainos, kaltas premjeras – jis nepasiruošęs rimtai atsakyti į jam užduotus klausimus, bus nubausti ministrai ar ministerijų darbuotojai, nes kainos neturi didėti.

Žinoma, kasdienės Baltarusijos žinios Lietuvos žiūrovui - tik pramoga. Jeigu pabodo žiūrėti saviškę „Panoramą“, kaip kažkoks Seimo narys susiginčijo su kitu, o tas dar su trečiu ir nesupranti, kuris iš jų yra teisus, visada galima įsijungti kaimyninės šalies „Panoramą“. Čia visada viskas aišku. Šalis klesti, ekonomika stabili, čia nėra karo, epidemijos negresia. Ypač puikus tokios klestinčios šalies žiniasklaidos darbo pavyzdys - kiekvieną sekmadienį BT transliuojama laida „Dėmesio centre“. Tai kažkas panašaus į lietuvišką „Savaitės panoramą“, jos metu apžvelgiami savaitės įvykiai Baltarusijoje ir visame pasaulyje. Daugiausiai dėmesio skiriama vadinamiesiems „karštiesiems taškams“, nepamirštama išvardinti, kiek ir kokioje šalyje nuo sprogimų, teroristų ar stichinių nelaimių žuvo žmonių. Tiesa, niekas nežino realaus nusikalstamumo lygio pačioje Baltarusijoje. Tačiau žiūrovui tai neturėtų būti svarbu, nors patogiai sėdint fotelyje Lietuvoje gal ir vertėtų sunerimti - juk kaimyninė valstybė…

Vis dėlto patraukliausia ši laida tikriausiai yra Baltarusijoje reziduojantiems Vakarų ir „porevoliucinių“ šalių diplomatams. Per trejetą savaičių pavyko pamatyti gana “išsamių” reportažų apie JAV diplomatinės misijos veiklą. Labai populiarūs ir lenkai. Jiems vis dar primenamas politinis skandalas dėl lenkų tautinės mažumos Baltarusijoje organizacijos bei trijų lenkų diplomatų išsiuntimas „dėl šnipinėjimo“. Atrodo, pirmąją vasario savaitę BT parodė ir filmą apie Baltarusijoje dirbusių lenkų diplomatų veiklą, paaiškėjo; kad jie ne tik šnipinėjo, bet tai darė būdami neblaivūs. Čekai taip pat tikriausiai niekada negalės pamiršti, kad vienas jų diplomatas buvo išsiųstas apkaltinus jį pedofilija (reportažą rodė išsiuntimo metinių proga!) Be to, diplomatai kaltinami neužsiimą savo tiesiogine veikla, tik visaip remią opoziciją. Profilaktiškai kliūna Vokietijos, Prancūzijos ir Lietuvos diplomatinėms atstovybėms už eiles dėl vizų, už jų veiklą, kuri tiesiogiai nesusijusi su diplomatijos misijos veikla. Suprask, tik vizų išdavimu jos ir turėtų apsiriboti. Ukrainos, Gruzijos ir Kirgizijos atstovai turėtų kuo skubiau susirūpinti praktiškai „žlugusiomis savo valstybėmis“, ir geriausia tą rūpestį būtų išreikšti imant pavyzdį iš Baltarusijos. Nežinia, ar reikėtų verkti ar juoktis, tačiau per trejetą savaičių pavyko išsiaiškinti, kad šioje šalyje nėra ne tik humoro laidų, bet ir tiesioginio eterio.

Tikrieji BT čedevrai yra meniniai – dokumentiniai filmai apie buvusias SSRS respublikas, apie Vakarų (ypač NATO ar JAV) sąmokslo dėka įvykusias revoliucijas Jugoslavijoje, Gruzijoje, Ukrainoje ir Kirgizijoje. Šiuose filmuose tikrai galima rasti dokumentinių kadrų: kokios, kaip ir kur vyko eitynės, kaip jų metu ar po jų atrodė viena ar kita valstybė, ką tuo metu kalbėjo pasaulio šalių vadovai ar analitikai. Bet įdomūs filmai būtent meninių elementų dėka: montažas ir komentarai – tai jau tikras menas, žinoma, siekiantis tam tikro rezultato. Kartais girdėti, kad anglų kalba kalbantis pašnekovas kalba viena, o į rusų kalbą verčiama visai kitaip. Kartais tam tikri žodžiai išimami iš žinomo konteksto, o su atitinkamai parinktu vaizdo kadru jie skamba visiškai priešingai. Svarbiausia, kad žiūrovas suprastų taip, kaip reikia. Didžioji dalis BT žiūrovų Baltarusijoje neturi alternatyvių informacijos šaltinių ir mielai patiki bet kokiu gerai paruoštu vaizdu, t.y. sukonstruotu politiniu spektakliu. Reikia, kad baltarusis patikėtų, jog Jugoslavija buvo stabili šalis, atsispyrusi tiek JAV, tiek SSRS įtakai nuo pat Antrojo pasaulinio karo, o Slabodanas Miloševičius buvo teisingas vadovas – taip ir bus. Apie šio vadovo įsakymu vykdytus etninius naikinimus net neužsimenama. Reikia parodyti, kad po „spalvotos revoliucijos“ Gruzijoje pensijos vos 30 JAV dolerių, - taip ir parodys, tik neprimins, kad iki revoliucijos jos tikrai nebuvo didesnės, o ekonominis nuosmukis per vieną dieną neįvyksta. Reikia, kad Ukraina būtų nusivylusi „oranžine valdžia“, ji tokia ir bus televizijos ekrane, nes tų, kurie mano, kad radikalių permainų reikėjo, tiesiog nerodys. Viens du - ir pasaulis persiūtas pagal Baltarusijos valdžios kurpalį.

Dar vienas išskirtinis projektas rodomas pačiu geriausiu eterio laiku – šeštadienį 20 ar 21 val. – visiškai nepolitiniu pavadinimu „Dvasinis karas“. Deja, kol kas teko matyti tik porą serijų, bet jos buvo išties intriguojančios. Pasirodo, Vakarai, pasirinkdami, kokį Ukrainos, Gruzijos ar Baltarusijos opozicijos kandidatą remti, naudojasi Taro kortomis, o M. Saakašvilis tapo priimtinu kandidatu JAV, nes besimokydamas viename iš šios valstybės universitetų tapo iliuminatų ordino nariu. Eteryje skamba komentaras: „matyt, todėl į Vakarus taip dažnai važinėja ir vieningas nepriklausomas kandidatas A. Milinkevičius“... Taip nekaltai žiūrovams primetama mintis, kad ir jis tikriausiai nori įstoti į kokį masonų ordiną. O sėdint fotelyje Lietuvoje prieš kaimyninės šalies TV ekraną kyla klausimas: ar iš tiesų tai tik nekaltas žaidimas sąmokslo teorijomis, atsiradęs tiesiog dėl to, kad projekto autorius pernelyg pažodžiui perskaitė „Da Vinčio kodą“, ar tai yra visiškai sąmoningas ir labai nuoseklus žmonių nuomonės formavimas ir tiksliau šį procesą būtų vadinti smegenų plovimu arba tokia meniška valstybine propaganda (juk valstybinis kanalas visa tai rodo).

Tikėtina, jog net Lietuvoje dalis mūsų bendrapiliečių, kurie buvo įsijungę šį BT kanalą, kurią nors iš jo rodomų informacijų - interpretacijų suprato tiesiogiai ir net rado jai pakankamai pagrindo. Ką jau tuomet reikėtų kalbėti apie jokio kito informacijos šaltinio neturintį Baltarusijos žiūrovą? Galų gale visais minėtais reportažais, komentarais bei filmais apeliuojama į didžiausias žmonių baimes: nežinomybę, chaosą, minimalios socialinės gerovės praradimą.

Visa nacionalinės propagandos mašina Baltarusijoje veikia pagal blogiausio pavyzdžio principą: žiūrėk, kaip pas juos dabar blogai - nesvarbu, ar po „revoliucijos“, ar po įstojimo į ES - todėl esamoje situacijoje geriausia nieko nedaryti. Suprantama, kiekviena valdžia turi savo ideologiją ir tikisi jai kuo didesnės paramos, kartais net panaudodama propagandines priemones. Tačiau Lietuvoje (atmetant nebent kai kuriuos pavyzdžius R. Pakso rinkimų kampanijos metu) ar kitose Vakarų valstybėse naudojamas geriausio pavyzdžio principas – dabar pas mus blogiau nei kitur, bet po tam tikrų pasikeitimų – valdžios kaitos ar įstojimo į tarptautinę organizaciją - gali būti geriau, jeigu esamoje situacijoje bus imtasi konkrečių veiksmų. Pirmuoju atveju apeliuojama į pačius elementariausius žmonių pojūčius: kūniškus patogumus, nesąmoningą kito baimę. Antruoju atveju skatinama veikti ar bent jau ieškoma pritarimo vienokiam ar kitokiam žingsniui.

Baltarusijoje tampa patogu gyventi esama situacija su visomis jos negandomis, nes bet kokie pokyčiai atrodo pavojingi, o jų pasekmės miglotos ar net grėsmingos. Todėl noras ką nors keisti iki rinkimų, po jų ar šiaip paprastą dieną visiškai dingsta. Būtent tokio tikslo siekia, žinoma, perdėm propagandinė Baltarusijos televizija. Sudėtingesnis klausimas - ar ši propaganda ir tokios baimės visuomenės Baltarusijoje kūrimas yra nepavojingas kaimyninėms valstybėms. Ar Lietuvos nacionaliniam saugumui ir šalies gyvybiniams interesams nekelia grėsmės tai, kad turime bendrą sieną su baimės sukaustyta visuomene, visiškai nežinančia, kas yra pilietinė iniciatyva, išmokyta nesipriešinti net ir neteisėtiems įsakymams ir nekvestionuoti jokių valdžios sprendimų, valdoma neprognozuojamo visagalio prezidento? Atsakymas, matyt, nebus paprastas. Ar tik nebus tai tas pats mistifikuotas „psichologinis informacinis saugumas“, kuriuo mūsų valdžia, bent kartą per savaitę įsijungusi BT, turėtų susirūpinti?

© 2006 „XXI amžius“