|
|
Partizanų kovų ir disidentų darbų atspindžiai
literatūroje
Dramatiška pokario
odisėja: partizano Benedikto Trakimo-Genelio liudijimas ateičiai
Nijolė KRASNIAUSKIENĖ
|
|
Benedikto Trakimo knygos
Noriu džiaugtis laisve viršelis
|
Emilija ir Jurgis Trakimai Naujažerio kaime Žaslių
valsčiuje augino aštuonis vaikus. Juos auklėjo patriotiškai, todėl
net keturios dukros tapo ryšininkėmis, o vienintelis sūnus Benediktas
partizanu. Prieš karą šeima persikėlė gyventi į Vilnių.
Lietuvą okupavus vokiečiams, 1942 metų balandį
Benediktas įstojo į Reicho darbo tarnybą ir išvyko į Vokietiją,
Riugeno salą Baltijos jūroje. 1943 metų sausį sugrįžęs į Lietuvą
netrukus vėl gavo mobilizacinį šaukimą. Tarnavo prie Gatčinos, netoli
Leningrado (dabar Sankt Peterburgas). 1943 metų rugpjūtį iš kariuomenės
dezertyravo ir grįžo į Lietuvą. Sugrįžtant Raudonajai armijai ir
prasidėjus mobilizacijai į sovietų kariuomenę pradėjo slapstytis.
1944 metų gruodį davė partizano priesaiką, gavo Genelio slapyvardį.
Nuo 1945 metų kovo rinktinės štabo apsaugos būrio, vėliau 1-ojo
bataliono 5-os kuopos vadas, 1945 metų gruodį Didžiosios Kovos
apygardos štabo žvalgybos ir ryšių skyriaus, 1946 metų kovą apygardos
štabo viršininkas.
|
|
|
Laikas ir žmonės
Laisvės kovai paaukota
jaunystė ir meilė
Nijolė Krasniauskienė
|
|
Stasė Voverytė (kairėje) su drauge
Genute Baltušyte, su kuria likimas
suvedė Archangelske. Pas ją dzūkaitė
ras prieglobstį grįžusi be leidimo
gyventi Lietuvoje
|
Mano motina niekada neturėjo sesers. Bet
aš vis dėlto turiu tetą Stasę Voverytę-Bubelienę. Nors kraujo
ryšį liudija tik prieš keletą kartų jas siejusi Zagorskų pavardė,
bet šiuo atveju tai visai nesvarbu. Jos yra dvasios seserys, tad
ji mano motinos sesuo. Teta Stasė vaikystėje man pynė kasas, šaukšteliu
pylė ramunėlių arbatą į mano išopėjusią burną, pirmoji man, kaimiečių
vaikui, parodė Baltijos jūrą ir kantriai aiškino, kad jos nagų lako
lašinimas ant pirštų gali pakenkti vaikų sveikatai. Jos namuose
visada rasdavau saugų prieglobstį studijų metais, iš čia išvažiuodavau
puikuodamasi nauju drabužėliu. Paskui čia atsiveždavau jau savo
dukrą. Tai vieninteliai namai, išskyrus mano motinos, kuriuose
aš bet kokiomis aplinkybėmis galėjau tikėtis būti priglausta ir
išklausyta.
|
| |
|
