J.Kronkaitis: žmonės patys kuria valstybę, nepagrįstą teisingumu

Jonas Kronkaitis

Ne vienas Lietuvos politikas, siekdamas politinių aukštumų, sekė žmonėms pasakas apie tai, kaip, atėjęs į valdžią, ketina vykdyti švietimo ir ugdymo reformas, kuriomis dar mažiems vaikams būtų diegiamas patriotiškumas. Tačiau jokių reformų nematyti, o apie patriotizmo laipsnį Lietuvoje aiškiausiai kalba vis didėjantys emigracijos mastai. Kodėl mūsų šalies piliečiai linkę nusisukti nuo savo valstybės ir ar galima dėl to kaltinti patriotizmo stoką – apie tai, pokalbis su buvusiu Lietuvos kariuomenės vadu, generolu Jonu Kronkaičiu.

Kaip Jūs apibrėžtumėte patriotizmą? Ar tai, Jūsų nuomone, įgimta, ar įgyta vertybė?

Patriotizmas yra išugdoma vertybė, kuri išsivysto žmogaus jaunystėje ir labai priklauso nuo jo šeimos, mokyklos ir apskritai - bendros aplinkos. Aš skiriu dvi patriotizmo rūšis: tautinį ir pilietinį patriotizmą. Kalbėdami apie pilietiškumą, kalbame ir apie lietuviškumą. Pilietiškumas yra pilietinis patriotizmas, o lietuviškumas - tautinis. Lietuvos piliečiai tautinį patriotizmą sieja su istorija, su valstybės kultūra, su viskuo, kuo jie didžiuojasi, žvelgdami retrospektyviai. Pilietinis patriotizmas yra tai, kuo šalies piliečiai didžiuojasi dabartyje, t.y. - kas vyksta jų aplinkoje, kokios yra jų valstybės institucijos, kokia yra pati valstybė, valdžia ir t.t.

JAV, kuri, mano manymu, nėra tautinė valstybė, pasižymi didžiuliu savo piliečių patriotiškumu. Toks patriotizmas labai daug duoda pačiai valstybei – jis suburia žmones. Kalbu būtent apie pilietinį patriotizmą. Lietuvoje tuo tarpu yra atvirkščiai – tautinis mūsų šalies patriotiškumas akivaizdžiai pasireiškė Sąjūdžio laikotarpiu. Tuomet pilietiškumo sąvokos net nebuvo. Lietuva buvo okupuota, tautiškumas buvo naikinamas. Bet vis tiek žmonės staiga pabudo, sakydami: „Mes esame lietuviai, čia yra mūsų žemė, mes būsime jos valdovai, nes čia gyveno mūsų protėviai ir mes norime, kad jūs, okupantai, iš šio krašto išeitumėte“.

Tai buvo spontaniškas tautinio patriotizmo išsiliejimas. Tačiau dabar tautinio patriotizmo, atrodo, reikšmė nebe tokia didelė, nes nebeliko vidinės grėsmės, siekiančios sunaikinti mūsų tautą. Taigi dabar turime remtis pilietiniu patriotizmu. Bet pasižiūrėjus į visas mūsų institucijas, į Vyriausybę, į darbus ir įvykius, kurie vyksta šiandien, - neatmetant to, jog buvo iš tikrųjų nemažai pasiekta, -susidaro liūdnas vaizdas.

Nuo išorinių karinių grėsmių esame apsaugoti labiau nei bet kada anksčiau. Tačiau stebime, kas vyksta šalies viduje, ir nesididžiuojame, nes mūsų Vyriausybė, mūsų valdžia veikia labai nevykusiai. Negalima atmesti ir fakto, jog iš esmės tai yra ir piliečių kaltė, jog turime tokią valdžią. Kad ir kaip būtų, žmonės nepatenkinti tokia valdžia, jie nesididžiuoja savo valstybe.

Mūsų šalies piliečiai politiką laiko nešvaria profesija ir patys nenori joje dalyvauti ir tokiu būdu kažką keisti. Todėl ir turime tokią valdžią, kokią sukūrėme. Neturime ir pilietinio patriotizmo, o tai šiandien yra didelė problema.

JAV laikomos patriotiškumo etalonu. Kuo yra ypatingas patriotizmas šioje valstybėje ir kaip jis yra ugdomas?

Didelį patriotiškumą JAV visų pirma lemia tai, kad šioje šalyje yra itin akcentuojami įvairūs su valstybe susiję simboliai. Patriotizmas yra ugdomas ir šeimose, ir - ypatingai - mokyklose, kuriose labai akcentuojama pagarba valstybės institucijoms, šalies Konstitucijai ir pan.

Ir nors JAV taip pat egzistuoja korupcija, ne visos institucijos veikia efektyviai ir t.t., vis dėlto už įvykdytus nusikaltimus nusikaltėliai yra nubaudžiami. Tuo tarpu Lietuvoje įvykdomi nusikaltimai, bet dažniausiai jie nėra išaiškinami. Noras ar įprotis laikytis įstatymų, juos gerbti nėra įgimtas, jis labai anksti pradedamas vystyti, ugdyti jaunimo savimonėje. Tuo tarpu pas mus to nėra.

O kur įžvelgtumėte Lietuvos spragas ugdant patriotiškumą? Ir kaip siūlytumėte šias spragas šalinti?

Švietimas yra ta sritis, kuria remdamiesi galime pasiekti didžiausių rezultatų. Nes šeimose patriotizmas buvo sunaikintas sovietmečiu. Juk nemaža dalis tėvų, dabar auklėjančių savo vaikus, patys buvo auklėjami priešintis tautiškumui. Jie sovietinės sistemos buvo pratinami gerbti melą ir nusisukti nuo savo valstybės praeities, visos tikrosios vertybės šeimoje buvo naikinamos.

Daugelis žmonių tiesiog nekenčia valdžios. Teko išgirsti vieną vyriškį klausiant: „Kodėl aš turėčiau ką nors duoti valstybei? Ką ji man davė?“. Aš jam tąkart atsakiau: „Užsimerk ir įsivaizduok, jog esi lauke, plyname lauke, kur auga tik medžiai ir krūmai. O dabar atsimerk ir pasižiūrėk, kur esi. Viskas, ką matai – visi pastatai, gatvės, automobiliai –tau yra duoti valstybės. Galbūt ne šiandien, galbūt tai buvo sukurta prieš šimtą metų ir daugiau, tačiau visa tai egzistuoja valstybės dėka“.

Viską, ką turime, mums davė valstybė. Todėl negalima teigti, kad valstybė nieko nedavė. Ji duoda galimybę ruošti savo gyvenimą pagal tavo intelektą. Valstybė negali duoti intelekto. Taigi švietimas šiandien yra geriausias būdas pasiekti jaunimą mokyklose. Kitas svarbus instrumentas, galintis padėti vystyti patriotiškumą - televizija.

JAV beveik nesiliauja informacijos srautas, remiantis patriotizmą. Patriotiškumas akcentuojamas ir diegiamas įvairiausiuose filmuose, laidose ir pan. Spauda nevengia pristatyti ir korupcinių skandalų bei kitų blogybių, tačiau jie niekada nesiejami su patriotizmo stoka. Tik su individualių žmonių silpnybėmis.

Mūsų televizija, mūsų spauda šiandien nevysto patriotizmo, nors, kitaip nei JAV, turime valstybinę televiziją. Mūsų Lietuvos radijas ir televizija šioje srityje dar yra silpna. Žinoma, jai, greičiausiai, trūksta finansų, kad galėtų ruošti filmus apie Lietuvos istoriją, Lietuvos padėtį okupaciniu laikotarpiu ir juos rodyti, kad visuomenei ir mūsų jaunimui būtų primenama, kodėl mes esame tokioje padėtyje.

O mes esame tokioje padėtyje todėl, jog buvome okupuoti ir ta okupacija sąmoningai ugdė mus tokius, kokiais mes esame šiandien. Todėl turime tai pakeisti, o tai padaryti greičiausiai galima per švietimą.

Emigracija – vienas didžiausių mūsų valdžios galvos skausmų. Kaip manote, kiek šią neigiamą tendenciją sąlygoja patriotiškumo stoka ir kiek – kitos priežastys? Kaip, manote, būtų įmanoma įtikinti mūsų šalies piliečius likti savo tėvynėje?

Emigraciją iš dalies galbūt ir lemia žmogaus patriotizmo stoka. Vis dėlto tai susiję su žmogaus mentalitetu, jei jis vadovaujasi principu: „Aš neturiu jokios pagarbos savo valstybei“. Yra nemažai piliečių, manančių, kad valstybė jiems iš tiesų nieko nedavė. Taip yra todėl, kad jiems niekas nepaaiškino, kiek daug ta valstybė davė ir dar duoda.

Galbūt, pavyzdžiui, Airija Lietuvos piliečiui tam tikru momentu duoda truputį daugiau, negu jis gautų tėvynėje, tačiau aš tuo abejoju. Manau, jog tas pilietis tik jaučiasi truputį vertingesnis žmogus sunkiai dirbdamas Airijoje, nes Lietuvoje jis tikėjosi daug daugiau, bet jo lūkesčiai neišsipildė. Taigi žmogus persipildo neapykanta dėl to, kad esą jo valstybė negali jam duoti to, ką jam duoda Airija. Vis dėlto jis nesupranta, kad Airija nebuvo okupuota sovietų, o Lietuva buvo. Jis nesuvokia, kad tai yra ne jo valstybės veikimo pasekmė, bet okupacijos rezultatas, okupacijos, sunaikinusios ne tik Lietuvos ekonomiką, bet lietuvio savigarbą.

Lietuvis geriau labai sunkiai, daug valandų dirbs indų plovėju svetur, nors taip sunkiai dirbdamas jis ir Lietuvoje greičiausiai uždirbtų tiek pat. O jeigu ne, tai vis tiek geriau gyventų draugiškesnėje aplinkoje. Bet jis to nesupranta.

Manau, kad emigracija yra nevienaprasmis reiškinys. Žmonės išvažiuoja dėl įvairių priežasčių. Didžiausia problema yra tai, jog ir patriotiškai nusiteikę asmenys negrįš. Nors jie išvažiuoja ir sako: „Aš išvažiuoju ir grįšiu, aš tik noriu užsidirbti“. Tačiau laikui bėgant susiklosto tokios aplinkybės, kad grįžti tampa labai sunku.

Be to, turime tokią valdžią, kuri iki šiol į emigraciją nežiūrėjo kaip į svarbią problemą. Nežiūrėjo, nes pati valdžia stokoja patriotizmo ir lietuviškumo. Mūsų valstybės vyrai mąsto: „Tie išvažiuos, grįš atgal kiti. Be to, atvažiuos iš kitų valstybių“. Bet juk čia ir yra problema: atvažiuos žmonės iš kitų valstybių, o juk mes esame mažas kraštas. Labai greitai Lietuva bus be lietuvių. Pažiūrėkime į Latviją ir Estiją. Kita vertus, Latvijoje ir Estijoje galėtume įžvelgti daugiau tautiškumo apraiškų galbūt būtent todėl, kad yra didesnė grėsmė. Pas mus tokios grėsmės kol kas nėra.

Prisiminkime Vokietiją: tai jau visiškai kita Vokietija. Ji tapo veik netautine valstybe. Tai jeigu mes norime, kad Lietuva būtų netautinė valstybė, taip ir bus. Tačiau aš manau, jog tautines valstybes yra verta turėti.

Aplinkybės išvykusiems grįžti atgal į tėvynę yra nepalankios: pirmiausiai, valdžia tam nesudaro tinkamų sąlygų, o antra – pagyvenus svečioje šalyje, pasikeičia aplinkybės: susikuria šeimos, nusiperkami namai, pradedamas verslas. Ir tuomet emigravę žmonės sako: „Aš grįšiu į Lietuvą - ir ką? Mano tėvai jau mirę, tai kur aš turiu grįžti? Aš jau nukirtau ryšį su Lietuva, mano vaikai čia turi draugus, jie jau kuria savo šeimas, mes turime namus, turime verslą, mes negrįšime“. Taigi Lietuvoje jų vietas užims svetimtaučiai ir, laikui bėgant, globalizacijos dėka Lietuva liks kitokia valstybė, nelietuviška. Nežinau, kaip žmonės gali tai vertinti. Aš tai vertinu neigiamai.

Sakoma, piliečiai nusisuka nuo savo valstybės, pajutę teisingumo trūkumą joje. Kas, Jūsų manymu, turėtų užtikrinti teisingumą valstybėje?

Iš tiesų labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog mūsų posovietinė sistema išsiskiria dideliu teisingumo trūkumu. Žmonės nori teisingumo, tačiau problema ta, jog jie patys kuria valstybę, nepagrįstą teisingumu, ir dalyvauja tame teisingumo žlugdymo procese.

Situaciją pakeisti galėtų pati valdžia, įskaitant Prezidentą. Viena iš svarbiausių valstybės funkcijų – sudaryti veiklos nuostatas, taisykles. Tai yra mūsų įstatymai. Šalyje privalo egzistuoti geros taisyklės, kad visiems žmonėms teisingumas būtų vienodai pasiekiamas, kad visi turėtų lygias galimybes.

Tik dabar pradedama suvokti, jog iš tiesų yra didelė problema, jei gerai žinomas teisėjas atsistatydina, jei kyla įtampa tarp Prezidento ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko ir t.t. Bet ta problema buvo matoma seniai. Mes matome daug nusikaltimų, kuriuos atskleidžia spauda, bet tie nusikaltimai nėra išaiškinami. Esant tam tikriems politiniams sumetimams, tokie tyrimai žlunga. Tai ir yra pagrindinė problema, kurią išsprendus labai daug kas pasikeistų.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino Lina Balsytė

© 2006 „XXI amžius“