Kodėl nei finansiniai, nei moraliniai politikų klystkeliai visuomenei nebedaro įspūdžio?

Valentinas Stundys

Lietuvos politinę padangę vis drumsčiant įvairiausiems skandalams, nenumaldomai artėja ir savivaldos rinkimai. Kaip juose žada dalyvauti dešinioji šalies partijų pusė, ar planuojama tartis – ir susitarti dėl bendradarbiavimo? Tėvynės sąjungos lyderio Andriaus Kubiliaus ir Liberalų sąjūdžio vadovo Petro Auštrevičiaus pavardės vėl vis dažniau minimos kartu. Apie tai, kokių planų ir idėjų prieš savivaldos rinkimus turi dar viena dešinioji – krikščionių demokratų – partija, kaip jos požiūriu atrodo šiandieninės Lietuvos politinės aktualijos, „Atodangos“ kalbino partijos pirmininką, ilgametį Molėtų merą Valentiną Stundį.

Neseniai krikščionys demokratai paskelbė, kad į savivaldybių rinkimus žada eiti savarankiškai. Ar bandėte prieš priimdami šį sprendimą tartis su kitomis partijomis?

Toks sprendimas buvo priimtas partijos tarybos, kurią, be kitų atstovų, sudaro ir skyrių pirmininkai, ir šis sprendimas rodo mūsų ryžtą eiti atvirai į visuomenę ir bandyti savo sėkmę. Manau, šiandieniniai mūsų pasiekimai savivaldoje leidžia tikėtis, kad turėtume pasiekti bent jau ne menkesnių rezultatų nei dabar turime.

Kaip apskritai vertinate šiandienines dešiniųjų jėgų perspektyvas tartis ir susitarti ne tik per rinkimus, bet ir dėl kasdienių politinių sprendimų?

Manau, mūsų dešiniosios jėgos vis dėlto yra pakankamai skirtingos ir demonstruojančios gan skirtingas pozicijas įvairiais klausimais, tad tas tarimasis turėtų būti sudėtingas ir ne vienkartinis veiksmas, o greičiau procesas, kuriam turi pasiryžti tos politinės jėgos, kurios nori stiprios dešiniosios partijos. O šiuo metu turime tai, ką turime.

Tėvynės sąjunga su Liberalų sąjūdžiu akivaizdžiai mėgina – ne visada sėkmingai, kaip parodė bendro kandidato į Seimo pirmininkus paieškos – veikti kartu bent jau Seime. Kaip vertinate šias pastangas?

Gal dėl to Liberalų sąjūdis ir atsirado, kad kažkam lengviau yra su jais susikalbėti... Bet čia tik mano spėlionės.

Praėjusiame „Atodangų“ numeryje Tėvynės sąjungos lyderis dėstė bendros dešiniųjų politinės jėgos – Europos Liaudies partijos pavyzdžiu - atsiradimo perspektyvas Lietuvoje. Ar konservatoriai iš tiesų ragina krikdemus galvoti apie vienijimąsi?

Perskaitęs minėtą interviu pagalvojau, kad keista, jei vienas iš dviejų, sakykime, galimų politinių žaidėjų pasišneka pats su savimi ir apkaltina kitus, kad jie nesikalba. Iš TS lyderio žodžių susidarė įspūdis, kad tai krikdemai yra tokie užsispyrėliai, visomis jėgomis vengiantys bet kokio dialogo. Bet tiesa kitokia: šiuo atveju A. Kubilius, deja, kalbasi tik pats su savimi, ir kol jis taip darys, dešinėje pusėje jokių integracijos požymių tikrai nebus. Bent jau su A. Kubiliumi tikrai nesame net kalbėję apie bendro veikimo galimybę. Anksčiau, tiesa, yra buvę šiokių tokių užuominų, bet tai buvo labai seniai.

Jei toks pokalbis vis dėlto užsimegztų, ar glaudūs konservatorių ryšiai su Liberalų sąjūdžiu krikščionims demokratams nekeltų problemų?

Manau, čia ir yra didžioji problema, kai Lietuvoje viešojoje erdvėje kartais sakoma, kad krikdemai niekuo nesiskiria nuo konservatorių arba kad konservatoriai - tai lyg ir tie patys krikdemai. Tai nėra tiesa, nes mūsų socialinės ekonominės doktrinos, deja, iš esmės skirtingos: konservatoriai labai ryškiai ir aiškiai savo nuostatas grindžia liberalizmo doktrina, o krikščionys demokratai – socialiosios rinkos. Mes tai aiškiai deklaruojame ir nuo to niekada neatsitraukiame. Mūsų konservatoriai yra pakankamai suliberalėję, tad visai natūralu, kad jiems lengviau kalbėtis su Petro Auštrevičiaus Liberalų sąjūdžiu.

Bet jei kalbėtume ne apie ekonomiką, o apie švietimą, ugdymą, galų gale saugumo politiką, tai konservatoriai su krikščionimis demokratais greičiausiai sutartų be vargo?

Žinoma, yra temų, kuriomis mes be jokių abejonių susikalbėtume, ir greičiausiai į kai kurias valstybės problemas mūsų požiūriai panašūs ar net visiškai tapatūs. Bet esminė ir šiuo metu labai ryški takoskyra ekonominiais klausimais. Be to, mes labai aiškiai deklaruojame, kad esame „mažųjų žmonių“ atstovai valstybėje, tų žmonių, kurie valstybės dabartinės politikos yra nepastebimi ir skriaudžiami. Tai pirmiausia mažai uždirbantys žmonės. Deja, turim pripažinti, kad nei dabartinė opozicija, nei valdančioji dauguma šito visuomenės sluoksnio visiškai nemato, taigi iš esmės nemato daugumos.

Jei krikščionys demokratai savo programinėse nuostatose linkę akcentuoti socialinį dėmesį, tai gal tuomet jiems pakeliui būtų su socialdemokratais?

Tai būtų įdomi provokacija. Žinoma, pasaulyje būta įvairiausių partijų bendradarbiavimo pavyzdžių. Iš tiesų socdemai taip pat lyg ir akcentuoja socialinį dėmenį, bet praktika visai kitokia: akivaizdu, kad Lietuvos socialdemokratų partija atstovauja stambiajam kapitalui ir yra nuo jo priklausoma. Taigi vienas dalykas šiuo atveju yra ideologija, ir visai kitas – politinė praktika. Pastaruoju metu šalyje kaip tik ir stebime milžinišką atotrūkį tarp klasikinių ideologijų ir toms ideologijoms turinčių atstovauti partijų veiklos.

Bet gal iš tiesų krikščionys demokratai, jei turėtų atstovų Seime, vis dėlto sutartų su dabartine opozicija dėl konkrečių politinių veiksmų? Sakykime, ar būtumėte palaikę opozicijos inicijuotą interpeliaciją Artūrui Paulauskui?

Klausimas sudėtingas. Manau, kad šautas ne tas šūvis ir ne į tą taikinį. Suprantu opozicijos paskirtį ir misiją – ji bet kuriuo atveju turi rodyti valdančiosios daugumos trūkumus ir ieškoti tam tikrų priekabių, bet šituo atveju kaltinimams pasirinktas ne tas valdančiosios daugumos atstovas.

Opozicija jau rinkosi kitus taikinius, bet iki šiol jai nelabai sekėsi...

Vadinasi, tinkamai neįvertino aplinkybių, nenumatė to, kuo jos veiksmai gali baigtis. Iš tiesų šiandien itin sunku prognozuoti, kas Lietuvos politikos elite artimiausiu metu gali atitikti, kokių konfigūracijų galime tikėtis, ar jos apskritai bus naudingos šaliai, vertinant šiandieninį kontekstą: „Mažeikių naftos“ likimą, euro įvedimą, struktūrinius fondus – tai klausimai, svarbūs visai Lietuvai, o ne tik partijoms, turinčioms vietų Seime, ne tik valdančiajai daugumai.

Bet Artūras Paulauskas dešiniųjų tradiciškai buvo vertinamas kaip populistas, kaip žmogus, atvedęs į politiką Viktorą Uspaskichą. Kodėl dabar turėtume liūdėti, jam netekus Seimo pirmininko posto?

Jo politinės karjeros pradžia iš tiesų tapatinama su populistinės politikos pradžia Lietuvoje, kai į politinį elitą ateinama skelbiant labai patrauklius visuomenei lozungus, kurių po to lengva ranka atsisakoma. A. Paulauskas labai ryškiai po to keitėsi, gal suvokė, kad anaiptol ne kiekvienas populistinis šūkis gali būti realizuotas, kad su valstybės reikalais verta elgtis atsargiau. Gal žmogus tiesiog subrendo kaip politikas, supratęs, kad negali taip paprastai, sakykime, imti ir karpyti krašto apsaugos išlaidų ir skirti jų švietimui, kad esama nacionalinių interesų. Ir kai kuriais atvejais jis, kaip politikas, elgėsi labai oriai – prisiminkime Rolando Pakso skandalą.

Manau, opozicija, jei jau ką pradeda, turėtų tai pabaigti iki galo. Bet iš visų opozicijos veiksmų iki galo pavyko tik interpeliacija A. Paulauskui – ne be valdančiosios daugumos pagalbos. Visi kiti opozicijos veiksmai buvo panašūs į pabandymus – ir atsitraukimus. Sistemingos, nuoseklios veiklos kaip ir nematyti. Kai kurie jų žingsniai yra panašūs į paprasčiausią viešųjų ryšių akciją, skirtą pritraukti žiniasklaidos dėmesiui ir diktuoti vienos ar kitos politinės savaitės motyvus, skverbtis į visuomenės sąmonę, atmintį. Bet iš tiesų dabartinė opozicija daugelio pradėtų darbų taip ir nepabaigė iki galo.

Kita vertus, žinoma, kritikuoti iš šalies lengviau. Būdamas opozicijoje, turi atlikti sarginio šuns vaidmenį, ir suprantu, kad ne visada keliama problema gali baigtis kokiu nors teisiniu rezultatu ar kieno nors atstatydinimu, bet veikimas turi būti bent jau nuoseklus.

Tad kokius šūkius, tikslus ir uždavinius žada sau kelti krikščionys demokratai, bandydami grįžti į didžiąją politiką, t.y. atgauti parlamentinės partijos statusą?

Manau, politikoje tebeesame ir vis dar randame būdų pakliūti į viešąjį diskursą, kukliai, bes aktualiausiais klausimais savo poziciją vis dar reiškiame.

Esminis, ko gero, trūkumas, kamuojantis šiandien Lietuvą – tai sąžiningos, doros politikos stygius. Ši problema kyla pirmiausia dėl politikoje dalyvaujančių personalijų ir tam tikrų mentaliteto dalykų. Manau, neturi politikoje būti tokių, kuriuos savaitgalį matėme morališkai nokautuotus kai kurių dienraščių puslapiuose. Kol tokių herojų bus mūsų politikoje, apie moralę ir sąžinę galime nė nekalbėti.

Kita vertus, kartais pagalvoju: visuomenei apie dabartinę valdančiąją daugumą pateikta labai daug duomenų, daug faktų: „draugysčių“ privatizavimai, naftos bizniai, struktūrinių fondų dalybos, dujų reikalai, galų gale, kaip minėjau, moraliniai jos veikėjų klystkeliai. Bet visuomenei tų faktų kažkodėl atrodo per maža tam, kad ji darytų kitokius sprendimus nei darė pastaruoju metu, stebėdama skandalingą mūsų šalies politiką. Tad, ko gero, ne tik mūsų politika yra patyrusi vertybių krizę, bet dar gilesnėje krizėje yra pati visuomenė: vertybinėje ar net egzistencinėje. Ar turėtume kaltinti visuomenę? Manau, žiniasklaidos misija čia ne menkesnė.

Antras iššūkis – korupcija, kuri kaip vėžys yra apsėdusi mūsų valstybės biurokratijos kūną. Su ja vis dar nesugebama efektyviai kovoti. Politinio spaudimo metodai šiandien šioje srityje yra aiškiai nepakankami.

Trečioji mums labai svarbi idėja – socialinė sanglauda, kaimo, miestelių, miestų teritorijose. Šiandien Lietuva, deja, yra net ne dviejų, bet trijų greičių valstybė; socialinė regionų atskirtis jau bado akis ir glumina: nejau centrinė valdžia nemato, kas Lietuvoje vyksta?

O ką, Jūsų nuomone, valdžia turėtų daryti?

Tiesiog sąžiningai tvarkytis. Nes „nematyti“ socialinių disproporcijų Lietuvoje – tai nėra sąžininga ir teisinga politika.

Ačiū už pokalbį.

Kalbino T.M.

© 2006 „XXI amžius“