Ar mums reikalinga televizija?

Tomas Viluckas

Vos tik žmonės suprato, kad televizija turi didelį poveikį masėms, visi puolė kovoti dėl TV eterio. Totalitariniai režimai visaip palaikė ir palaiko televizijos plėtrą ir modernizaciją savo kontroliuojamose šalyse. Juk neįmanoma labiau tiesiogiai prievartauti savo piliečių sąžinių kaip per TV! Žinodami apie televizijos galybę, talibai Afganistane ją paprasčiausiai uždraudė.

Apie jos galią gerai žino ir mūsų valdantieji. Todėl, kad ir kokia valdžia buvo Lietuvoje, ji stengėsi LTV palenkti savo interesams. Suprantama, jog ilgai laukti atitinkamų žingsnių neteko ir iš dabartinio Seimo. Pirmas žingsnis LTV nacionalizavimo link buvo žengtas, kai Seimas nusprendė neįvesti abonentinio televizijos mokesčio. Paskui premjeras viešai pareiškė, jog pasigenda laidos „Vyriausybės valandėlė“. Tokio televizijos meno šedevro pavyzdžiu tapo Algirdo Brazausko pasiaiškinimas per LTV dėl „Draugystės“ viešbučio privatizavimo istorijos. Vienu metu nostalgiškai nusiteikusiam TV žiūrovui galėjo pasirodyti, kad iš skaistyklos buvo paleistos visos sovietinio laikotarpio šmėklos. Galiausiai ant LTV buvo užsiundytos visos įmanomos finansinės inspekcijos. Pastarasis būdas pažaboti neparankią žiniasklaidą yra gerai žinomas mūsų Rytų kaimynų praktikoje.

Nuoširdžiai suprantu politikus, tikrai nenorėčiau atsidurti jų vietoje, kai tenka „Panoramoje“ būti „išpraustam“ po Ritos Miliūtės klausimų dušu, o po to dar dalyvauti Audriaus Siaurusevičiaus ar Edmundo Jakilaičio forumuose ar klubuose. O jei juose, neduok Dieve, dar Rimvydas Valatka su kokiu „priplaukusiu“ politologu sėdi! Po tokio vakaro televizijoje naktiniai košmarai ir bloga nuotaika ryte garantuoti... Juk norėtųsi žiūrėti tokias naujienų laidas kaip „Vesti“ ar „Vremia“, kuriose kritikuojami tik kokį nors vamzdį užsukę buto ūkio valdininkėliai, ar dalyvauti laidoje, kurioje būtų analizuojamas sėkmingas valdančios koalicijos darbas.

Tuo tarpu LTV atliko didelį vaidmenį kuriant viešą opiniją, palankią Prezidento Rolando Pakso apkaltai, ji aktyviai nušviečia „Turniškių skandalo“ peripetijas, negaili kandžių pastabų valdančiosios koalicijos atžvilgiu. Nieko nuostabaus, kad Seime sklando revanšistinės nuotaikos šios televizijos atžvilgiu. Žinoma, kad užčiaupus burną žiniasklaidai Lietuvoje neliktų skandalų, nes politikai yra šventai įsitikinę, jog juos kuria žurnalistai. Jie tikriausiai nori, kad iš eterio dingtų debatų ir diskusijų laidos, kaip tai atsitiko komerciniuose TV kanaluose, o jiems pasipuikuoti užteks realybės šou ir gyvenimo būdo televizijos žurnalų.

Tad Lietuva yra tam tikroje kryžkelėje: ar mes norime turėti valstybinę, ar visuomeninę televiziją? Pastarosios funkcija yra atstovauti kuo platesniam nuomonių spektrui, nesižvalgant, ant kokios, dešinės ar kairės, kojos užlipsi, siekiant ginti visuomenės, įvairių jos grupių interesus. Iš esmės kalbama apie nepriklausomą televiziją, kurios vienintelė kontrolierė būtų pati visuomenė. Todėl ji pati, o ne verslo ar politikos struktūros turėtų ją išlaikyti, tad joje nebeliktų vietos reklamai ar PR laidoms, būtų dozuojamos pramoginės laidos, daugiau skiriama lėšų „neformatiniams“ darbams.

Tačiau Seimas, nusprendęs neįvesti abonentinio televizijos mokesčio, praktiškai sustabdė visuomeninės televizijos raidą Lietuvoje. Tikrintojų pulkai LTV yra natūralus veiksmas einant šios televizijos suvalstybinimo linkme. Valstybės biudžeto išlaikomas transliuotojas norom nenorom bus smarkiai kontroliuojamas valdžios ir tapęs jos ruporu nebegalės atstovauti „ketvirtajai valdžiai“. Tokioje televizijoje sunkiai įsivaizduojama asmeninė žurnalisto pozicija ir joje neišvengiamai iškyla klausimas dėl valdžios kritikos ribų. Ko gero, tokiu atveju atsidursime situacijoje, apie kurią pasakoja slovėnų mąstytojas Slavojus Žižekas. Jis perpasakoja seną anekdotą, kaip VDR darbninkas gauna darbą Sibire. Žinodamas, kad laiškus skaito slaptosios tarnybos, jis sako bičiuliams: „Susitarkime: jei mano laiškas bus parašytas mėlynu rašalu, tai jame tiesa, jei raudonu – melas“. Po mėnesio jo draugai gauna laišką parašytą mėlynu rašalu: „Gyvenimas čia gražus: parduotuvių lentynos lūžta nuo prekių, maisto – per akis, butai – erdvūs ir gerai šildomi, kino teatruose rodomi vakarietiški filmai, daug gražių merginų, kurios pačios siūlosi, tačiau trūksta vieno dalyko – nėra raudono rašalo“.

Jei tokia Ezopo šnekta teks kalbėti žurnalistams (o jie vis tiek kalbės), tai turėsime daug nemokamų „teatro“ seansų. Tad gal geriausia būtų pasielgti kaip talibams – visai tą televiziją uždaryti? Niekam kraujo negadins, o tautai užteks meksikietiškų serialų ir rusiškų pokalbių šou! Nes Algirdo Brazausko ir „darbiečių“ „valandėlių“ vis vien niekas nežiūrės... Tik visoje šioje istorijoje būtina iškelti vieną klausimą. Kur visuomenės, kuri kažkada gulė po tankais prie tos pačios televizijos, balsas? Dabar ji ramiai gurkšnodama alų stebi, kaip saviškiai daro tai, ko nepadarė svetimi.

Bernardinai.lt

© 2006 „XXI amžius“