Opozicijos darbas yra toks pat atsakingas, kaip ir pozicijos

Petras Auštrevičius.

Į „Atodangų“ klausimus atsako neseniai nuo Liberalų ir centro sąjungos atsiskyrusio ir savarankiškai besikuriančio opozicinio Liberalų sąjūdžio pirmininkas Petras Auštrevičius.

Ar per pirmuosius gyvavimo mėnesius Liberalų sąjūdžiui jau teko patirti išbandymų?

Politinė veikla pati savaime jau yra išbandymas ir, kurdami Lietuvos liberalų sąjūdį, mes žinojome, kad gyvenimas nebus lengvas. Darydami šį sąmoningą žingsnį mes buvome pasiruošę politinei ir organizacinei veiklai, kuri yra neišvengiama naujos politinės partijos veiklos priešaušriu. Pirmieji mėnesiai mūsų tikrai nenuvylė, atvirkščiai, mes ir toliau jaučiame Lietuvos piliečių paramą: turiu omenyje ir aktyvumą stojant į partiją, ir atsiliepimus apie tuos dalykus, apie kuriuos mes kalbame ir kuriuos skleidžiame. Pradžia yra nelengva, nes mums dar reikia kurtis visoje Lietuvoje – kurti skyrius, kurti organizacinę struktūrą. Artėjame prie pirmojo Tarybos posėdžio, todėl gal kiek mažiau yra politinio viešumo, daugiau organizacinių reikalų, kurie, deja, viešumoje mažiau suprantami ir juntami, bet aš neabejoju, kad pačiu artimiausiu metu partijos pozicija politiniais klausimais bus labiau matoma.

Ar be antikorupcinio – sąžiningumo kriterijaus Liberalų sąjūdis kuo nors dar skirsis nuo kitos partijos – Liberalų ir centro sąjungos?

Yra keletas dalykų, kurie turėtų mus padėti mus skirti ne tik nuo jūsų minėtos, bet ir nuo kitų politinių partijų. Mes apskritai kalbame ir stengiamės veikti tokiu būdu, kuris žmonėms yra suprantamas ir atitinka jų realaus gyvenimo poreikius, t. y. – mažiau žodžių ir šiek tiek daugiau darbų, kurie rodytų judėjimą problemų sprendimo link. Praktiškasis veikimas – štai ką aš noriu pabrėžti.

Mūsų giliu įsitikinimu, politinių partijų diskusija su visuomene dažnai baigiasi pareiškimais. Tai žmones nuvilia. Sukeliami tam tikri lūkesčiai, tačiau nebūna jų išpildymo. Mes iškėlėme vadinamojo nomenklatūrinio feodalizmo reiškinį – santykius, susiklosčiusius didelėse valdžios institucijose, santykių “kanceliarizaciją”, žmonių pavertimą priklausomais, stumdomais. Tai nepriimtina ir kovą su tokiu reiškiniu mes tęsime. Kitas dalykas – mes norime pažvelgti ir į lyg jau užbaigtus darbus: švietimą, sveikatos apsaugą. Artimiausiu metu paskelbsime ir šių sričių detalesnę ir praktiškesnę veiksmų programą, kviesime galimus partnerius. Viena partija nedaug ką gali, reikalingas politinių partijų sutarimas, kad subrendusios bėdos būtų greičiau sprendžiamos. Jų atidėliojimas yra tolesnis Lietuvos stūmimas į nežinią.

Galima numanyti, kad vienas iš didžiųjų artimiausių darbų bus savivaldos rinkimai. Kaip sekasi telkti jėgas?

Mūsų pirmaeilis tikslas – turėti stiprius, darbingus skyrius visose savivaldybėse. Pagrindiniuose miestuose jau turime pakankamai gausius skyrius. Stengsimės, kad mūsų programa pateiktų aktualaus ir praktinio veiksmo sintezę, kad žmonės ne tiktai pritartų iškeltiems prioritetams, bet ir matytų, kad juos galima įgyvendinti (pradedant nuo smulkmenų, nuo mažų darbų).

Kokias savivaldoje matote spręstinas problemas?

Reikia pripažinti, kad daugeliu atvejų savivalda yra palikta be dviejų pagrindinių dalykų. Pirmiausia – be žmonių dalyvavimo. Jau pavadinimas įpareigoja, kad patys save turime valdyti, kad turi vykti bendruomeniškas veiksmas. Turi būti atsiklausiama žmonių nuomonės, pradedant seniūnų skyrimais.

Antras dalykas – finansai ir teisės, kuriomis turi disponuoti savivalda, kad nereikėtų žiūrėti į Vilnių, į centrinių institucijų pusę, kad galima būtų patiems spręsti iškylančias problemas. Jeigu mes per rinkimų ir savivaldos įstatymų pataisas sugebėtume finansavimą ir kitus dalykus sutvarkyti, galėtume realiai priartinti mūsų savivaldą prie mechanizmo, kuris normalioje visuomenėje padeda spręsti tam tikros vietovės gyvenimo kokybės ir valdžios santykį. Nes būtent nuo savivaldos prasideda žmonių supratimas, kas yra valdžia.

Ar Liberalų sąjūdis jau yra apsisprendęs dėl mero rinkimų?

Mes esame už tiesioginius mero rinkimus, nors, žinoma, ši viena pataisa negalės išspręsti visų problemų. Galbūt tiesiogiai išrinktas meras turėtų didesnę paramą ir jaustų didesnę atsakomybę už savo veiksmus. Reikia pagalvoti ir apie kitų tarybos narių atsakomybę, kuri būtų oficialiai įtvirtinta per rinkimų pataisas, pasisakant, pvz., už mišrią rinkimų sistemą. Visame pasaulyje jau yra įtvirtinta, kad konkretus tarybos narys renkamas konkrečioje teritorijoje. Mano nuomone, tai yra labai gerai. Taip renkamas Seimas, o savivaldybių tarybos renkamos tik pagal partinius sąrašus. Todėl savivaldoje atsiranda tam tikra distancija tarp rinkėjo ir valdžios ir todėl tarybos sprendimai žmonėms ne visada suprantami. Seimo nariai organizuoja susitikimus su gyventojais, rinkėjais, o savivaldoje tarybos nariai jaučiasi laisvi, jie nėra įpareigoti. Jie veikia partiniu, frakciniu pagrindu. Jie taip pat turėtų atsiskaityti savo rinkėjams. Šios pataisos tikrai yra pribrendusios ir nesukeltų didelės sumaišties politinėje sistemoje. Kiti dalykai – kaip išviešinti pačių tarybų darbą. Reikia pripažinti, kad situacija yra toli nuo norimos. Tarybos darbe turi būti daug daugiau viešumo ir tarimosi su vietos bendruomene.

Jūsų žvilgsnis į pastarųjų mėnesių politinius įvykius (“Draugystės”, Turniškių kotedžų, Seimo kanceliarijos istorijos ir kt.): vieniems atrodo, kad tai buvo besitęsiantis apsišvarinimo valstybėje procesas, prasidėjęs prezidento Rolando Pakso apkalta, kitiems – kad tai tiesiog tarppartinės rietenos, skandalai.

Lietuva yra savotiškame lūžio taške, nuo to proceso baigties priklauso jos ateitis. Mes siekėme permainų ir išdidžiai, daug žadančiai kalbėjome žmonėms apie artėjančią narystę įvairiose vakarietiškose struktūrose, apie galimybę pakeisti savo gyvenimą, apie daugiau pinigų. Mes siekėme narystės, tikėdamiesi, kad ir mūsų visuomenė taps pilietiškesnė. Štai jums ir rezultatas: žmonės nebenori būti baudžiauninkais. Jie girdi apie deklaruojamą demokratiją, bet nemato jos šalia savęs, savo darbo vietoje, savo santykiuose su politikais. Viena vertus, tai, kas vyksta, yra logiška baigtis. Kita vertus, Lietuvos valdžia neišmoko gyventi su dideliais pinigais. Mes visada siekėme būti turtingesni, bet pasirodė, kad mes nemokame gyventi su užgriūnančia didesnių finansinių galimybių našta, kuri virsta, deja, neskaidriais sandoriais ir niekaip nepaaiškinamais sprendimais. Turiu galvoje ES pinigus, biudžeto pinigus ir pan. Išmokti gyventi su padidėjusia pinigine, pasirodo, kartais yra daug didesnis iššūkis negu išgyventi su mažesne. O atsiradusi sumaištis yra tam tikrų politinių partijų bandymas greičiau užimti placdarmus savo ekonominiams interesams ir savo proteguojamoms interesų grupėms pastūmėti į priekį. Partijos tampa jėga, kurią stumdo interesai. Tad skandalai nėra atsitiktiniai, man tik kyla klausimas, kokią išvadą mes iš to padarysim. Ar padarysime viską, kad tokiems dalykams ateityje būtų užkirstas kelias?

Ar šiandien opozicija yra pakankamai stipri ir ar valstybės žingsniuose matyti opozicijos įtakos? Konstruktyvia opozicija žada būti ir iš Seimo pirmininko pareigų atleisto Artūro Paulausko partija. Ar įsivaizduojate opoziciją su A. Paulausku?

Opozicija tampa esmingesnė. Juk jau praėjo 2 metai nuo kadencijos pradžios, – per tą laiką buvo subręsta, išsiaiškinti santykiai viduje ir išorėje. Opozicija žmonių yra suprantama kaip konstruktyviai oponuojanti alternatyva. Negaliu tik palankiai vertinti opozicijos veiksmų, nes pats jai priklausau. Mes stengiamės tai daryti. Bet teisūs politologai, sakydami, kad valstybę valdo valdininkai, valstybės tarnautojai ir tos struktūros, kurios yra uzurpavusios informaciją ir kurių sprendimų logika ne visuomet yra suprantama ar nuspėjama.

O pačios opozicijos tvirtėjimo požymių mes matome, tai ypač rodo mūsų koordinuoti ir pagrįsti veiksmai, sugebėjimas veikti konstruktyviai ir rasti geriausią sprendimą, nors pradinės pozicijos kartais ir skiriasi. Aš tikrai tai labai vertinu ir sveikinu. Kas dar taps opozicijos dalimi ir su kokiais lūkesčiais ateis į opoziciją? Nėra lengva iš labai aukšto posto pereiti į opoziciją. Prisipažinkime, kad tai yra labai skirtingos vietos ir galimybės veikti. Naujosios sąjungos kalbas, įvardinant save kaip opoziciją, kol kas vertinčiau kaip sumaištį partijos viduje. Palaukime, pamatysime. Koordinuoti opozicijos veiksmus yra toks pat atsakingas darbas, kaip ir pozicijos.

Ačiū už pokalbį.

© 2006 „XXI amžius“