Stasys Bačkaitis: Vokietija tampa Maskvos Trojos arkliu ES (II)

Tęsinys. Pradžia Nr. 31

Brangstant energetiniams ištekliams, proporcingai didėja ir Rusijos ekonominė galia bei įtaka pasaulio galingųjų sprendimams. Ką daryti Lietuvai, neturinčiai savo energijos šaltinių? Apie tai – pokalbis su KTU Garbės daktaru, JAV LB krašto valdybos vicepirmininku mokslo reikalams Stasiu Bačkaičiu.

Alternatyvūs energijos šaltiniai Lietuvoje – kokios jų galimybės ir perspektyvos? Ar ambicingiems Lietuvos politikų planams statyti nauja AE nesutrukdys ES?

Lietuva kaip valstybė išties negali pasigirti nei energijos šaltiniais, nei žemės turtais. Pagal JAV energijos išteklių prognozuotojus, atsinaujinantys energijos šaltiniai geriausiu atveju galės pakeisti tik nuo 15 iki 20 nuošimčių šiuo metu sunaudojamos energijos. Lietuvai net ir toks kiekis yra sunkiai pasiekiamas, nes dėl geografinės padėties ji turi labai ribotą galimybę pasinaudoti saulės, vėjo ir geoterminiais šaltiniais.

Lietuva iki šiol šį trūkumą tenkino turėdama Ignalinos atominę elektrinę, o dujų bei naftos atveju - palaikydama gerus bendradarbiavimo santykius su Rusija. Kadangi Lietuvos tolesnis vystiymasis priklausys nuo to, kiek ji bus pajėgi tenkinti augančius energijos poreikius, uždarius Ignalinos AE jos ekonominis gyvybingumas beveik išimtinai priklausys nuo Rusijos šaltinių. Tad šiuo požiūriu Lietuva atsidurs Rusijos politikos malonėje. Rusija neslepia savo tikslų naudoti energijos išteklius kaip įrankį iširusiai imperijai atstatyti. Greičiausiai neverta net aiškinti, ką tai reiškia Lietuvai ir kitiems Baltijos kraštams.

Lietuva be Ignalinos AE savo dabartinius elektros poreikius galėtų patenkinti tik iš dalies. Deja, didžiosios Lietuvos neatominės elektrinės šiuo metu elektros energijos gamybai naudoja iš Rusijos gaunamas dujas. Nutraukus dujų tiekimą arba labai pakėlus jų kainą, šios elektrinės būtų priverstos stabdyti arba riboti gamybą. Galima naudoti elektros jėgainėse ir mazutą, bet Lietuva jo turi labai ribotas atsargas, ir klausimas, ar Lietuva pajėgtų reikalui esant skubiai pereiti prie mazuto bei įsivežti reikiamą jo kiekį iš užsienio tiekėjų. Be to, staigus dujų tiekimo sutrikimas nieko nepadėtų nei gyventojams, kurie dujas naudoja buitinėms reikmėms, nei kitiems vartotojams.

Taip pat verta priminti, kad beveik visos Lietuvos elektrinės nenaujos ir kitame dešimtmetyje pareikalaus esminio atnaujinimo. Šiuo metu Lietuva šios problemos niekaip nesprendžia, nes paprasčiausiai Ignalina kol kas patenkina viso krašto elektros poreikius. Po 2009 metų nutraukus Ignalinoje elektros energijos gamybą, vieninteliai papildomi elektros energijos šaltiniai bus Rusija ir Latvija, nes nei su Lenkija, nei su kitais kraštais Lietuva neturi elektros energijos perdavimo tiltų. Laukti iš Latvijos ilgalaikės pagalbos yra nerealu, nes ji pati nepajėgia jos prisigaminti savo poreikiams. Čia Rusija Lietuvos energetikai vėl turi raktinį vaidmenį, nes su ribota elektros energijos gamyba ir be dujų visas valstybes komunalinis ir ekonominis gyvenimas taps paralyžiuotas. Šiuo atveju nei Europos Sąjunga, nei NATO nieko negalės padėti, nes energijos perdavimui iš Vakarų nėra infrastruktūros. Be to, Vakarų Europa, kaip matėme Ukrainos blokados atveju, neturi politinės drąsos pasipriešinti Rusijai, nes jie taip pat turi maitinti savo pačių energijos poreikius iš Rusijos saujos. O tai, kokį chaosą gali sukelti energijos tiekimo nutraukimas, neseniai patyrė Telšių miestas, susprogus tik porai karšto vandens vamzdžių. Pristigus energijos, nukentėtų visa Lietuva, visi jos buitiniai, pramonės ir verslo sektoriai.

Taigi didžiausia mūsų problema – tai ne spręsti, ar branduolinė, ar kokios kitokios rūšies energetika reikalinga Lietuvai, o Lietuvos, kaip suverenios valstybės, ir jos energetinės, ekonominės ir politinės nepriklausomybės užtikrinimas ne tik šiandien, rytoj, bet ir tolesnėje perspektyvoje.

Šių artėjančių pavojų akivaizdoje Lietuva turėtų kuo skubiau ieškoti alternatyvų. Veikti reikia greitai, nes laikas tikrai nedirba Lietuvos naudai. Lietuva jau netrukus turės pasirinkti iš šių alternatyvų:

1. nieko nedaryti ir tikėtis, kad energija tekės iš Rusijos ir toliau;

2. tikėtis ES pagalbos;

2. ieškoti būdų apsirūpinti dujomis bei elektros energija nepriklausomai nuo ES ir Rusijos;

3. vystyti reikiamą apsirūpinimo dujomis ir elektros energija savo jėgomis planą ir ji įgyvendinti.

Jeigu nieko nedarysime, po Ignalinos antrojo bloko uždarymo liks tik laiko klausimas, kada Rusijai bus patogu prispausti Lietuvą nutraukiant dujų tiekimą arba net dar paprasčiau - atjungiant elektros dažnio sinchronizaciją.

Siekis pačiai apsirūpinti energijos importu gali tapti neišsprendžiama problema. Nors techniškai įmanoma atsigabenti suskystintas dujas laivais, bet tam reikia pastatyti tinkamą dujų priėmimo terminalą. Net ir jį turint, didelis klausimas, ar suskystintų dujų atvežimas Baltijos jūra yra įmanomas dėl jūrinės grimzlės ribotumo bei pervežimo per sąsiaurius tarp Danijos ir Švedijos nesaugumo. Dujų sandėliavimas Latvijoje, jeigu jai ir būtų priimtinas, geriausiu atveju patenkintų Lietuvos poreikius tik kelias savaites. Bet kas po to? Lenkija elektros tilto tema, atrodo, nesileidžia į jokias kalbas, o perspektyvos jungtis į Švedijos elektros tinklą dar labai miglotos: neaišku, ar Švedija su tokiu planu sutiktų, ir dar neaiškiau, ar būtų praktiška perduoti kelis šimtus kilometrų jūros dugnu tokius energijos kiekius.

Vienintelė gana reali alternatyva yra savų, nuo nieko nepriklausomų energijos šaltinių užsitikrinimas. Kadangi Lietuva neturi net ir dešimtadalio jos poreikiams reikalingų atsinaujinančių energijos šaltinių, išeities reikėtų ieškoti:

1. Pasistatant naują atominę elektrinę ir sandėliuojant atominį kurą jėgainės veiklai užtikrinti nors porai arba net daugiau metų. Tai visai įmanoma ir tam nereikia didelių žemės plotų, be to, šis kuras nėra jautrus sprogimams, užsidegimams arba įvairioms gamtinėms sąlygoms.

2. Pasistatant kelias regionines dujofikacijos įmones, kuriose dujų gamybai būtų naudojamos įvairios organinės atliekos, tokios kaip pjuvenos, medžio atliekos, šiaudai ir gal net tam tikslui specialiai auginami aukšto kaloringumo augalai. Būtų galima taip pat pagalvoti apie dalinę dujų gamybą iš anglies, kurią būtų galima importuoti iš Lenkijos arba Ukrainos. Dujų gamyba būtų naudojama tik būtiniausiems pramonės poreikiams tenkinti.

3. Lietuvos buitinio ir pramoninio ūkio energijos poreikius reikia kuo greičiau pilnai elektrifikuoti, taip išlaisvinant Lietuvą nuo dujinės priklausomybės. Perėjus prie plataus el. energijos panaudojimo visuose paklausos sektoriuose, būtų sunaudojami visi galimi elektros energijos pertekliai, kuriais tam tikruose vyriausybės bei moksliniuose sluoksniuose taip baimingai rūpinamasi.

Lietuvos valdžia kalba apie didelę naujos atominės jėgainės statybos kainą bei studijas, kuriose tvirtinama, kad Lietuvai tiek elektros energijos nereikės iki 2020 metu. Tačiau į tuos skaičiavimus neįtraukta dujų tiekimo nutraukimo galimybė arba didelis (keturgubas ir daugiau) dujų kainų šuolis, koks buvo Ukrainoje.

Nors tam tikros, matyt, suinteresuotos grupės gąsdina žmones atomines energijos saugumu, turiu pastebėti, kad dar nė viena atominė elektrinė Vakaruose nesukėlė pavojaus žmonijai, nors tokių elektrinių ten priskaičiuojama šimtai. Be to, visi pripažįsta, kad tiek naftos, tiek dujų ištekliai bet kokiu atveju turi tendenciją mažėti, ir geriausiai tai liudija nuolatinis jų kainų kilimas. Ateitimi besirūpinanti Kinija per kitą dešimtmetį planuoja pasistatyti bent 30 atominių elektrinių. Net ir prezidentas G. W. Bushas savo metiniame pranešime kongresui pabrėžė būtinybę apsirūpinti energija spartinant JAV naujų atominių jėgainių statybą.

Nesu ES reikalų žinovas, tad negaliu tiksliai pasakyti, ar ES galėtų Lietuvai sutrukdyti statytis naują AE. Kiek suprantu apsirūpinimas energija yra daugiau ar mažiau kiekvienos narės vidaus reikalas. Be to, man atrodo, jog pakeisti vieno tipo atominę elektrinę kito tipo atomine elektrine yra kur kas paprasčiau, negu pradėti statyti naują ten, kur tokios nebuvę.

Kartu reikėtų paminėti, kad elektros tiltas su Lenkija, jeigu toks kada nors ir atsirastų, neturėtų tapti priežastimi nustumti į šoną Lietuvos apsirūpinimo savo elektros energija klausimo. Energija, ateinanti iš bet kur kitur, yra daugiau ar mažiau susijusi ir su tam tikromis sąlygomis, kainų šuoliais bei galimu spaudimu. Energijos tiltas gali būti patogus pagalbinis elementas, bet jis negali būti pagrindinis energetikos ramstis.

Dar neseniai pasaulis buvo gąsdinamas, kad kai nafta kainuos 50 dol. už barelį, pasaulio ekonomika žlugs. Naftos kainos pastaruoju metu nuolat kyla. Kokia būtų kita gąsdinanti riba? O gal scenarijus nėra toks juodas?

JAV energijos ekspertai prognozuoja, jog iki 2010 metu naftos kaina pakils iki 135 USD vienam bareliui. Kinijos ir Indijos didelio masto industrializacijos akivaizdoje bus reikalingi vis didėjantys naftos ir dujų kiekiai, tad tikėtis bent kokio nors naftos kainų augimo sulėtėjimo neverta. Be to, remiantis naujų naftos šaltinių atradimų duomenimis, teigiama, kad dabartiniu metu dviem sunaudotiems naftos vienetams atrandamas tiktai vienas naujas. Manau, išpūstas galimo vandenilio energijos panaudojimo burbulas yra ne kas kita kaip miražas, nes vandeniliui pagaminti reikia daug daugiau energijos negu jos gaunama jį naudojant elektros energijos gamybai. O laisvo vandenilio gamtoje nėra. Šalims, neturinčioms savo energijos šaltinių, naftos ir dujų kainų kilimas yra kur kas skausmingesnis negu toms, kurios šiais šaltiniais bent iš dalies apsirūpina.

Nemanau, kad yra kokia nors magiška naftos ar dujų kainų riba, kurią pasiekus prasidėtų košmaras. Kainos pakilimas kiekvienam kraštui turi skirtingą poveikį. Tai priklauso pirmiausia nuo to, kiek šalies ekonomika yra priklausoma nuo dujų ir naftos panaudojimo. Tuose kraštuose, kur priklausomybė nuo naftos ir dujų yra paremta tik keliais procentais, kainų kilimas neturi didelio poveikio. Kraštams, kur naftos ir dujų komponentai pagrindžia jų ekonominę veiklą dešimtimis procentų, kainų kilimas gali būti labai pavojingas.

Scenarijus aiškiai netaps juodas bent artimiausiu metu. Čia veikia keli riziką mažinantys faktoriai. Kylant energijos kainoms prasideda jos taupymo laikotarpis. Ieškoma našesnių, mažiau energijos reikalaujančių gamybos procesų, sukuriami energijos požiūriu skalsesni buitiniai ir pramonės mechanizmai. Gyventojai gerina savo būstų terminę izoliaciją, ieško būdų mažinti apšvietimo kaštus. Tad šiuo atžvilgiu energijos kainos kilimas yra taip pat ir didelis akstinas produktyvumui didėti. Jeigu jis proporcingai pralenkia naftos ir dujų kainų kilimą, poveikis iš tiesų būna nedidelis.

Ačiū už pokalbį.

Parengė L.L.

© 2006 „XXI amžius“