A. Navickas:
Ar A. Kubilius geriausias Tėvynės
sąjungos pirmininkas?
Pretekstu šiam tekstui tapo kelių dabartinės
Tėvynės sąjungos "grietinėlės" narių egzaltuoti pareiškimai, kad
vienintelis galimas konservatorių lyderis yra Andrius Kubilius.
Esą jį ne tik palaiko absoliuti dauguma Tėvynės sąjungos narių,
bet jis taip pat yra ir vienintelis šios partijos sėkmės garantas.
Ištikimybė lyderiui - pagirtinas bruožas. Kita
vertus, dar Aristotelis sakė: "Platonas mano draugas, bet tiesa
svarbiau". Taigi siūlau atidėti panegirikas ir keiksmus į šalį ir
iškelti klausimą - ar dabartinis Tėvynės sąjungos lyderis iš tiesų
yra Lietuvos dešiniųjų sėkmės kalvis?
Tiesa, vertindami Andrių Kubilių, turėtume svarstyti
galimybę, jog jis gali keistis. Pavyzdžiui, atsižvelgti į kritines
pastabas, mokytis iš praeities klaidų. Kita vertus, tie, kuriems
teko kiek ilgiau bendrauti su A. Kubiliumi, gali paliudyti, jog
tai įvairiomis prasmėmis stabiliausias politikas. Jo pomėgiai, interesai
ar idėjos, nors ir įvelkamos vis į naują rūbą, jau seniai nesikeičia.
Sakoma, kad A. Kubilius negali pakęsti kvailumo ir nemėgsta sentimentalumo.
Galbūt, nors lygiai taip pat galima pasakyti, jog, regis, tvirčiausiai
jis jaučiasi už rašomojo stalo ar televizijos studijoje, bet ne
betarpiškai bendraudamas su žmonėmis.
Esu tvirtai įsitikinęs, kad A.Kubilius yra geranoriškas
ir darbštus žmogus, tačiau, deja, turi griežtus akiračio rėmus,
kurių negali ar nenori praplėsti. Niekada nesutiksiu, jog jis konservatorių
duobkasys. Lygiai taip pat absurdiška tvirtinti, kad jis genialus
lyderis. Nekelia abejonių A. Kubiliaus patirtis, intelektualumas,
tačiau taip pat ryškūs ir charizmos trūkumas bei technokratinis
mąstymas.
A. Kubilius išlieka realus kandidatas vadovauti
Tėvynės sąjungai dar dvejus metus. Tačiau abejotina, ar dabartinio
pirmininko perrinkimas dar vienai kadencijai galėtų būti vadinamas
šios partijos sėkme. Taip, būtų išlaikytas dabartinis status quo,
tačiau ar tai savaime geras dalykas?
Galiu pateikti bent penkias abejones dėl to, ar
Tėvynės sąjunga sustiprėtų per dar vieną A. Kubiliaus pirmininkavimo
kadenciją.
Pirma. Dabartinis Tėvynės sąjungos pirmininkas
yra bene didžiausia kliūtis Tėvynės sąjungos ir Lietuvos krikščionių
demokratų bendram veikimui. Apie tai, kad krikščionys demokratai
yra ideologiškai artimiausia politinė jėga, TS Prezidiumas bei Taryba
yra pareiškusi ne kartą. Tačiau, nors pastaraisiais metais LKD partijoje
vyko didelių pokyčių, konservatorių ir krikščionių demokratų tarpusavio
santykiai negerėjo. Keisčiausia, jog A. Kubilius už tai kaltina
LKD pirmininką Valentiną Stundį, esą tas nereaguojąs į dažnus pakvietimus
tartis. Pastarasis tvirtina, jog nė vieno tokio oficialaus kvietimo
nėra buvę. Pasak V. Stundžio, A. Kubilių daug labiau domina draugystės
su Liberalų sąjūdžio pirmininku Petru Auštrevičiumi perspektyvos
nei bendras veikimas su krikščionimis demokratais.
Galima konstatuoti, jog A. Kubilius įsitikinęs,
kad krikščionys demokratai turėtų būti asimiliuoti, panašiai kaip
neseniai buvo "suvalgyta" Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga.
Krikščionių demokratų vertybės, regis, jam neatrodo svarbios. Jos
vertinamos kaip blizgučiai, kurie galėtų papuošti TS įvaizdį.
Kliūtimi TS ir LKD bendradarbiauti tampa ir Krikščioniškųjų
demokratų frakcija. Pirmiausia dėl to, jog, kitaip nei šios frakcijos
steigėjai bei pirmininkė, A. Kubilius ją suvokia kaip būdą prisivilioti
krikščionis demokratus, o ne kaip galimybę stiprinti krikščionišką
partijos tapatybę. Pirmininkas ne kartą pademonstravo, jog į šią
frakciją žvelgia kaip į savotišką opoziciją partijoje ir džiaugtųsi,
jei jam nebūtų kvaršinama galva dėl krikščioniškų vertybių įgyvendinimo.
Jei A. Kubilius išliks partijos pirmininku, tikėtina,
kad jo ir P. Auštrevičiaus politinė sąjunga taps dar glaudesnė,
o krikščionys demokratai bandys sustiprėti kaip krikščioniška dešinioji
atsvara tokiai sąjungai. TS ir LKD opozicija išliktų skaudžia žaizda
politinėje dešinėje.
Antra. A. Kubilius nesugeba užtikrinti
sklandžios partijos organizmo veiklos. Spėju, kad niekada anksčiau
partijos vadovybė nėra parengusi tiek įvairių dokumentų, skirtų
vidiniam partijos gyvenimui, kaip A. Kubiliaus laikais. Didžiausia
problema - daugelis dokumentų dubliuoja vienas kitą ir nėra realiai
įgyvendinami. Keista, bet nei partijos pirmininkui, nei artimiausiai
jo aplinkai neatrodo skandalinga, jog per visą A. Kubiliaus pirmininkavimo
laikotarpį TS neveikia specializuotos darbo grupės. Tad net neverta
kelti klausimo apie Tėvynės sąjungos nuoseklią kultūros ar švietimo
politiką. Jau ne pirmus metus partijos viduje, o neseniai ir viešumoje
iškeltas elementarus klausimas - ką TS galėtų pasiūlyti į ministrus,
jei įgytų realią vykdomąją valdžią?
Taip pat partijos pirmininkui tenka atsakomybė
ir už tai, jog labai ilgą laiką pro pirštus žvelgė į įtampas TS
frakcijoje Vilniaus miesto taryboje. Neveiklumas tapo viena iš frakcijos
skilimo priežasčių.
Aišku, galima būtų klausti - ar už visa tai atsakingas
tik A. Kubilius? Šioje vietoje noriu priminti jo žymiąją kalbą atstatydinant
Seimo pirmininką Artūrą Paulauską, kai jis tvirtino, jog vadovas
privalo prisiimti atsakomybę net ir už ūkinę netvarką Seime. O ar
pats A. Kubilius neturėtų prisiimti atsakomybės už vidines problemas
partijoje?
Trečia. Deja, A. Kubilius nesugeba dirbti
komandoje, jei tik jai priklauso kiek kitaip nei jis mąstantys žmonės.
Veikiausiai todėl jis reguliariai kuria įvairias patarėjų grupeles,
kurių narius parenka pats. Šios grupelės praktiškai užima Prezidiumo
ar net Tarybos vietą. Pastarosioms politinėms institucijoms paprastai
pateikiami jau ne klausimai, bet konkretūs atsakymai. Toks partijos
pirmininko veikimas turi ir pliusų. Niekas nepaneigs jo darbštumo
ir apsiskaitymo. Tačiau, kaip jau minėjau, A. Kubilius toli gražu
negali pasigirti charizma. Jo vadovavimo, kalbėjimo stilius susilaukia
daug kritikos tiek partijos viduje, tiek išorėje. Tikrai vertas
dėmesio unikalus faktas - kai praktiškai visas kitas partijas į
priekį veda jų lyderiai, Tėvynės sąjungos reitingai dvigubai didesni
nei jos pirmininko. Tai nebūtų labai blogai, jei A. Kubilius bei
artimiausi jo patarėjai darytų išvadas ir siektų, kad TS poziciją
viešumoje reikštų skirtingi, vienas kitą papildantys partijos nariai.
Deja, elgiamasi priešingai ir, kopijuojant Darbo partiją ar libdemus,
visi partijos viešieji ryšiai suvedami į A. Kubilių.
Liūdnai nuteikia ir tas faktas, kad, TS užsakymu
atlikus apklausą, kuris TS frakcijos Seime narys populiariausias
visuomenėje, rezultatai taip ir nebuvo paviešinti, nes pasirodė,
kad tai ne A. Kubilius...
Ketvirta. A. Kubilius atsakingas už didėjantį
atotrūkį tarp partijos elito ir likusių partiečių. Didele dalimi
tai susiję su jo pamėgta "kabinetine" ar "televizine" politika.
Galima šaipytis, jog R. Paksas ar V. Uspakichas populistiškai dažnai
lankosi savo partijų skyriuose, tačiau tikrai nemaža dalis TS narių
A. Kubilių yra matę tik per televizorių. Problemiška ir tai, kad,
net ir apsilankęs kuriame nors partijos skyriuje, A. Kubilius retai
sugeba empatiškai bendrauti su partiečiais, paprasčiausiai juos
išklausyti. Susidaro įspūdis, kad partiečius - ypač iš provincijos
- jis suvokia ne kaip pagrindinį partijos turtą, bet kaip paveldą,
kurį buvo priverstas perimti. Politinės "grietinėlės" vakarėliuose
A. Kubilius jaučiasi akivaizdžiai jaukiau nei kokio nors TS skyriaus
susirinkime.
Atotrūkį didina ir vidinės diskusijos TS stoka.
Įvairių asmenų kritinės pastabos, pastangos diskutuoti paprastai
sutinkamos labai priešiškai. Neretai partijos vadovybės kritika
prilyginama kone valstybės išdavimui.
O bene keisčiausiai atrodo pastaruoju metu sustiprėjęs
TS "grietinėlės" priešiškumas partijos Garbės pirmininkui. Tai liudija,
jog dabartinė vadovybė paniškai bijo Vytauto Landsbergio kritinių
pastabų, nepajėgia argumentuotai į jas atsakyti.
Penkta. Technokratinis mąstymas A. Kubiliaus
pirmininkavimo laikais tampa visos partijos etikete. Turiu galvoje
ne tik makabriškas formuluotes "2V" ar "2T", bet ir prioritetus.
Mokytojai, kultūrininkai, medikai - tradiciškai ištikimiausi Tėvynės
sąjungos rėmėjai. Deja, TS vadovybei daug svarbiau nei nuosekli
sveikatos, švietimo, kultūros ar aplinkos apsaugos politika yra
deklaracijos žinių ekonomikos tema. Sutinku, jog akylai stebėti
dabartinės valdžios ekonominę ir finansinę politiką būtina, tačiau
nesuprantu, kodėl kartu nesugebama dirbti taip pat ir humanitarinėse
srityse? Nepakanka specialistų ar joms neteikiama didelės reikšmės?
Specialistų rasti tikrai galima. Daug sunkiau, jei nėra noro.
Aišku, technokratizmas turi savo privalumų. Tačiau
taip pat turi ir griežtas ribas, kurių nesugeba peržengti. Tai gerokai
nuskurdina ir visą Tėvynės sąjungą.
Paradoksalu, jog dabartinio TS vadovo adorantai
tvirtina, kad A. Kubilius nepaprastai populiarus partijoje, ir kartu
paniškai bijo, kad bus iškelta kokia nors alternatyvi kandidatūra.
Tačiau ar realiai kuris nors Tėvynės sąjungos narys turi realias
galimybes nurungti A. Kubilių per birželį vykstančius rinkimus?
Mano įsitikinimu, galima rasti bent keturis rimtus
A. Kubiliaus varžovus. Pirmiausia, aišku, V. Landsbergis. Jei Garbės
pirmininkas nuspręstų bristi į tą pačią upę antrą kartą, tikėtina,
kad jį paremtų dauguma partiečių. Tačiau šiuo metu profesorius puikiai
dirba Europos parlamente ir jo įdirbio nesinori prarasti. Beje,
būtent darbas Europos parlamente labai sustiprino kitos Tėvynės
sąjungos europarlamentarės Laimos Andrikienės politinį kapitalą.
Ji įrodė esanti aktyvi, darbšti ir organizuota. L. Andrikienę galima
vadinti viena iš didžiausią žingsnį į priekį per pastaruosius metus
žengusių politikių.
Dar vienas galimas kandidatas į TS pirmininkus
- generolas Jonas Kronkaitis. Jis labai populiarus tarp Tėvynės
sąjungos narių. Nepaisant garbaus amžiaus, yra aktyvus ir ryžtingas,
turi autoritetą visuomenėje. Jis galėtų daug prisidėti prie Tėvynės
sąjungos kovos su nomenklatūra. Tiesa, nepaisant jo simpatijų TS,
regis, J. Kronkaitis kol kas dar nėra šios partijos narys.
Ketvirtoji politikė, kuri galėtų mesti rimtą iššūkį
A. Kubiliui - Irena Degutienė. Ji populiari visuomenėje ir atstovauja
visiškai kitokiam politiko tipui nei dabartinis pirmininkas. Gal
šiai politikei trūksta griežtumo, šalto racionalumo, tačiau ji sugeba
išklausyti, šiltai bendrauja su žmonėmis. Be to, ji ne kartą aiškiai
deklaravo savo simpatijas krikščioniškajai demokratijai ir, tikėtina,
daug geriau gebėtų susikalbėti su V. Stundžiu nei A. Kubilius. Kita
vertus, I. Degutienė yra pakankamai atsargi ir nekonfliktiška moteris,
tad tikrai neaišku, ar ji išdrįs mesti iššūkį dabartiniam pirmininkui.
Taigi ar keisis Tėvynės sąjunga per birželį vyksiančią
konferenciją? Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Nepaisant to,
kas bus šios partijos pirmininku artimiausius dvejus metus, svarbiausia,
kad visa partija veiktų kaip viena politinė bendruomenė. Jei Tėvynės
sąjungai nepavyks atrasti vienybės įvairovėje bei komandinio veikimo
receptų, dabar kylantys reitingai ištirps, papūtus stipresniems
politikos vėjams.
© 2006 XXI amžius
|