A. V. Škiudaitė: Gyvenimas
protingesnis ir už Andrių Kubilių
Politikos asai Lietuvos radijuje nuolat kalba:
opozicija nieko neveikia, opozicija silpna, opozicija nekonstruktyvi,
nors kartais atrodo, kad viskas vyksta kaip tik pagal opozicijos
lyderio planą, o Tėvynės sąjunga susilaukia vis platesnio visuomenės
palaikymo. Kad ir kaip būtų keista, ir vis didesnio žiniasklaidos
puolimo. Štai ir gegužės 18 d. Tomo Dapkaus laidoje buvo pasakyta,
kad jau pusmetis kaip spauda opoziciją pliekia labiau negu valdančiąją
daugumą. Ir keisčiausia, kad pliekia daugiausia, galima sakyti,
saviškiai. Toks suaktyvėjimas suprantamas - artėja Tėvynės sąjungos
suvažiavimas, kuriame bus renkamas partijos pirmininkas. Yra dviejų
rūšių opozicija, kuri priešinasi, kad Andrius Kubilius būtų perrinktas
antrajai kadencijai: prorusiškos jėgos, nes jis tęsia Vytauto Landsbergio
pradėtą kietą Lietuvos ekonominės ir politinės nepriklausomybės
nuo Rusijos politiką, ir pastaruoju metu ypač suaktyvėjusi vidinė
opozicija.
A. Kubilius ar A. Paulauskas?
Prieš Seimo kanceliarijos privilegijų skandalą
sklandė gandeliai, kad A. Paulauskas su V. Uspaskichu nori užimti
Prezidentūrą. D. Kuolys, kuris pastaruoju metu savo vedamose radijo
laidose neslepia simpatijų A. Paulauskui, "Atodangose" tai lyg ir
patvirtino: interviu teisėsaugos tema daugiausia kliuvo būtent prezidentui.
Ne šventa karvė Lietuvoje prezidentas, bet šiaip ar taip D. Kuolys
buvo prezidento komandos narys ir ideologas, tad jo perėjimas į
priešingą stovyklą, švelniai tariant, yra tiesiog nemandagus. Kai
A. Paulauskas iškrito iš balno, išmintingas intelektualas D. Kuolys
savo laidose, atrodė, tiesiog plaukus raunasi nuo galvos.
Už A. Paulausko nuvertimą kaltinami konservatoriai,
paskelbę A. Paulauskui interpeliaciją dėl netvarkos jo vadovautame
Seime. O jeigu iš tiesų konservatoriai gelbėjo prezidentūrą nuo
perversmo? Ir kodėl toks skaudus A. Paulausko nuvertimas būtent
dešiniesiems? Štai "Drauge" KD pirmininkas V. Stundys tai vadina
"konservatorių provokacija", didinančia politinę krizę valstybėje.
Bet kiekviena diena paskelbia vis naujus nuosprendžius ir atmeta
vis naujus kaltinimus Tėvynės sąjungai, kuri pajudina vis kitus
papuvusios posovietinės nomenklatūros stulpelius.
Ir apskritai, kokia vertybė tas A. Paulauskas,
kuriuo pastaruoju metu taip žavisi dešinieji intelektualai, užmiršę,
kokiomis aplinkybėmis jis kūrė partiją? Visa laimė, kad autobusai,
kuriuos kažkada jis organizavo protestuoti prieš "Williams" atėjimą
į Mažeikius, buvo tušti ir akcija nepasisekė, todėl šiandien akcijos
organizatorius gali vaizduoti vakarietį. Verta priminti ir A. Paulausko
iniciatyvas mažinti krašto apsaugos biudžetą bei aplinkybes, kuriomis
veiklą pradėjo jo partija. Vienu metu su Naująja sąjunga kūrėsi
ir to paties pavadinimo Raimundo Paulo partija Latvijoje. Keistu
sutapimu tuo metu K. Prunskienė savo Moterų partiją pervadino Naująja
demokratija, o buvusios sovietinės Aukščiausios tarybos pirmininko
duktė sukūrė fondą su žodžiu "naujasis". Tas sinchroniškumas labai
panašėjo į kažkieno projektą. Tą mintį patvirtina ir faktas, kad
Raimundas Paulas, kaip ir Artūras Paulauskas, Latvijoje dalyvavo
prezidento rinkimuose. Dar keisčiau, kad jis, pirmajame rate surin
kęs daugiausiai balsų, į antrąjį ratą atsisakė eiti. Kas galėjo
atsitikti nepaprasta, kad žmogus atsisakė beveik rankoje turėtų
prezidento regalijų? Gal buvo iškelti per dideli reikalavimai, o
gal žmogui vis dėlto prabilo sąžinė.
Niekaip nepasimiršta ir tai, kad 1997 m. Prezidento
rinkimų metu rinkimų apylinkėse A. Paulausko partijai atstovaujantys
brangaus kirpimo jauni vyrukai du kartus per dieną valgė "Makdonaldo"
pietus ir, kaip prisipažino vienas jų, per dieną gaudavo 200 Lt
bei dovanų po mobilųjį telefoną. Tokie pat sėkmingi buvo ir kandidato
į prezidentus A. Paulausko stebėtojai. Tuo tarpu pagyvenę Tėvynės
sąjungos rinkimų štabų nariai kaip kokie vargdieniai krimto (ir
tebekremta) kuklius iš namų atsineštus sumuštinius su pigia dešra.
Ar iš balos tas puikumas A. Paulausko rinkimų kampanijos, klausė
tada ne vienas. O šiandien jau niekas nebekelia klausimų, už kieno
pinigus A. Paulauskas ėjo į rinkimus. Jis pripažįstamas "valstybininku",
nors visi supranta, kad skolos ne ronos, neužgis. Dar daugiau -
A. Paulauskas tapo geresnis ir už A. Kubilių. Kažkelintas jausmas
sako, kad A. Paulauską siekiama padaryti opozicijos lyderiu.
Įrankiu galima tapti ir nenoromis
Visai suprantamas vidinės opozicijos A. Kubiliui
noras diskutuoti, kad paskatintų dešinėje procesą. Sakykim, kad
taip ir yra, nors paprasti žmonės viską vertina paprasčiau - kaip
norą Tėvynės sąjungą pakeisti kažkokia kita jėga. Persergėdama nuo
naujų klaidų noriu priminti, kaip buvo sužlugdyta Lietuvos krikščionių
demokratų partija. Kas apie ją šiandien prisimena?
Kai tik LKDP užaugo jaunoji karta ir ėmė laimėti
vidaus rinkimus, iš kanapių išlindo iki tol tyliai tūnojęs šustauskinio
tipo ekstremistas. Tuo metu partijos taryboje ir valdyboje nedidelę
persvarą turėjusi naujoji karta pastebėjo, kad skyriuose yra labai
daug "mirusių sielų". Buvo paskelbtas narių perskaičiavimas. Jis
vyko vangiai, nes skyrių pirmininkai turėjo aplankyti kiekvieną
narį, užpildyti asmens kortelę ir paimti partijos nario parašą.
Naudodamasis tuo, kad skyrių pirmininkams padaugėjo darbo, iki partijos
suvažiavimo likus pusmečiui perversmininkas taryboje surengė balsavimą,
stabdantį narių perskaičiavimą. Nulėmė skyrių pirmininkų balsai
ir procesas buvo sustabdytas. Todėl į suvažiavimą iš perversmininkui
palankių kelių skyrių buvo atsiųsta apie 30 papildomų balsuotojų,
kurių užteko nulemti rinkimų baigtį. Laimėjo perversmininko sudarytas
kandidatų į naują tarybą sąrašas.
Pralaimėjusioji grupė - būsimieji "modernieji"
- iš LKDP valdymo organų buvo visiškai išstumti. Tai buvo jauni,
karšti vyrai, kurie, kaip žinome, po perversmo pasitraukė iš partijos
ir sukūrė naują darinį - Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungą.
Iš to nieko neišėjo, negausi naujoji partija sunyko, bet sunyko
ir likęs darinys. O perversmininkas, tuo metu turtingas verslininkas,
pradėjęs savo verslą iš prekybos rusišku metalu, taip pat pasitraukė
iš LKDP. Iš tiesų, juk darbas buvo padarytas.
Koks iš to kyla moralas? Kartais ir nenorint galima
tapti perversmo įrankiu. Šiandien visi LKDP griūties kaltininku
laiko ne perversmo organizatorių, o modernistus, kurie neturėjo
kantrybės laukti. Buvo pasinaudota jų jaunatvišku karštumu, noru
laimėti ir turėti valdžią šiandien.
Kai nori mušti, pagalį visada rasi
Nejau A. Kubilius nepakeičiamas? Bent jau dabar
Tėvynės sąjungoje nėra kito tokio politiko: užauginto pačios partijos,
neapsivogusio, neapsimelavusio, darbštaus, komunikabilaus ir intelektualaus,
galinčio be padėjėjų pagalbos parašyti kalbą Europos liaudies partijos
konferencijai angliškai ir drįsti rašyti teorinius traktatus apie
konservatizmą. Nors, kai nori mušti, pagalį visada rasi. Štai A.
Kubiliui vis primenamas palankumas Petrui Auštrevičiui ir neva "sąsajos"
su Darbo partija. Akivaizdu, kad Darbo partija, remdama TS pasiūlytą
kandidatą į prezidentus P. Auštrevičių, tai darė sąmoningai, turėdama
tikslą kompromituoti Tėvynės sąjungą.
A. Kubiliui primetami uošvės "nuopelnai". Faktas
yra tas, kad Mokytojų katalikų sąjunga nepriklausomybės pradžioje
vieno iš tuometinių LKDP lyderių vadovaujamos Vilniaus savivaldybės
tarybos sprendimu gavo Bažnyčiai kažkada priklausiusį vienuolyno
ansamblį, kaip kompensaciją už Kaune prieš karą turėtus pastatus.
Taigi kas gali būti bendra tarp Mokytojų sąjungos, kuriai tuomet
vadovavo (o dabar nebevadovauja) A. Kubiliaus uošvė, ir A. Kubiliaus,
kuris tuo metu buvo viso labo Sąjūdžio atsakingasis sekretorius?
Sąsajų nėra, bet "uošvė" iš apyvartos neišeina.
A. Kubilius kaltinamas autoritariškumu. Tai skamba
anekdotiškai, ypač kai pagalvoji apie tai, kaip tie kritikai ankstesniais
metais pakentė tikrą autoritarizmą partijoje. Atvirkščiai - partijoje
girdėti burbėjimų, kad trūksta kietos rankos, kitaip kai kurios
galvos, nesilaikančios partinės drausmės, jau seniai turėjo nulėkti.
O kad A. Kubilius priima sprendimus, tai jam ir priklauso - jis
yra prieš dvejus metus TS suvažiavimo išrinktas partijos vadovas.
Jis renkasi ir savo bendradarbių komandą. Kai būsimame suvažiavime
bus išrinktas kitas vadovas, jis taip pat rinksis savo komandą ir
taip pat turės bėdų su tais, kurie nebus priimti į komandą. Toks
gyvenimas.
Ir vis dėlto esu už opoziciją partijos viduje ir
turiu tam net ir labai svarų argumentą. Kol LKD partijoje buvo vidinė
opozicija, partija buvo viena iš stipriausių dešiniųjų partijų,
nes abiem konkuruojančioms pusėms reikėjo atrodyti pranašesnėms
už oponentus. Nebeliko opozicijos, nebeliko ir partijos, nes nebeliko,
kas skatintų judėti į priekį. Tai labai gerai suprato partijos sunaikinimu
suinteresuotos jėgos. Neatmesčiau galimybės, kad ir dabar kažkieno
yra planuojamas toks veiksmas - išvesti dalį TS į kokį nors kitą
darinį. Rajonuose girdima šnekų, kad iš partijos už įstatų laužymą
pašalintųjų šalininkai, susiję abonentiniais ryšiais, buria nepatenkintųjų
bloką visoje Lietuvoje.
Nevyniosiu į vatą ir nesinaudosiu ezopine kalba,
sakysiu tiesiai šviesiai - šiandien, kaip buvo visus nepriklausomybės
metus, suskaldyti dešiniuosius suinteresuotų tebėra. Kaip sakė vienas
partijos kūrėjų Algirdas Katkus "Tėvynės sąjungos žiniose", šiandien
nė kiek nesusilpnėję, o dar labiau sustiprėję prorusiškų jėgų atraminiai
taškai Lietuvoje. Tą tam tikra prasme pripažįsta ir D. Kuolys interviu
"Atodangose", siūlydamas analogiją su Estija: "Estijos saugumo policija
per spaudą įspėjo savo šalies gyventojus apie rusų specialiųjų tarnybų
dažnėjančias pastangas užmegzti ryšius su estų valstybės tarnautojais,
verslininkais, studentais, šantažo ir net fizinio smurto priemonėmis
juos verbuoti agentūriniam darbui. Gal Rusijos specialiosios tarnybos
yra nusitaikiusios tik į estus? Mes, lietuviai, niekam nerūpime?"
- klausia D. Kuolys.
Neramu, kad ambicingais opozicionieriais nepasinaudotų
piktavaliai.
Iš tiesų, nelengva kelintą kadenciją sėdėti opozicijoje.
Ypač jauniems, karštiems vyrams. Bet ką daryti, kad į Tėvynės sąjungos
kasą nebyra dividendai už partijos auksą ir "atkatas" už europinių
fondų pinigus. O čia dar lipa ant kulnų ketvirtoji valdžia, - matyt,
Tėvynės sąjunga, priėmusi sąžiningos politikos paktą, atsisakė mokėti
duoklę reketuotojams. Bet gyvenimas protingesnis už mus, - kaip
sakė Andrius Kubilius vienoje spaudos konferencijoje. Svarbiausia,
kad Lietuva valosi - ir ne be opozicijos priežiūros.
© 2006 XXI amžius
|