„XXI amžiaus“ priedas. Visuomenės gyvenimo analizė ir komentarai.

2006 m. gegužės 26 d., Nr. 5 (33)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


XXI amzius


ARCHYVAS
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

A. V. Škiudaitė: Gyvenimas
protingesnis ir už Andrių Kubilių

Politikos asai Lietuvos radijuje nuolat kalba: opozicija nieko neveikia, opozicija silpna, opozicija nekonstruktyvi, nors kartais atrodo, kad viskas vyksta kaip tik pagal opozicijos lyderio planą, o Tėvynės sąjunga susilaukia vis platesnio visuomenės palaikymo. Kad ir kaip būtų keista, ir vis didesnio žiniasklaidos puolimo. Štai ir gegužės 18 d. Tomo Dapkaus laidoje buvo pasakyta, kad jau pusmetis kaip spauda opoziciją pliekia labiau negu valdančiąją daugumą. Ir keisčiausia, kad pliekia daugiausia, galima sakyti, saviškiai. Toks suaktyvėjimas suprantamas - artėja Tėvynės sąjungos suvažiavimas, kuriame bus renkamas partijos pirmininkas. Yra dviejų rūšių opozicija, kuri priešinasi, kad Andrius Kubilius būtų perrinktas antrajai kadencijai: prorusiškos jėgos, nes jis tęsia Vytauto Landsbergio pradėtą kietą Lietuvos ekonominės ir politinės nepriklausomybės nuo Rusijos politiką, ir pastaruoju metu ypač suaktyvėjusi vidinė opozicija.

A. Kubilius ar A. Paulauskas?

Prieš Seimo kanceliarijos privilegijų skandalą sklandė gandeliai, kad A. Paulauskas su V. Uspaskichu nori užimti Prezidentūrą. D. Kuolys, kuris pastaruoju metu savo vedamose radijo laidose neslepia simpatijų A. Paulauskui, "Atodangose" tai lyg ir patvirtino: interviu teisėsaugos tema daugiausia kliuvo būtent prezidentui. Ne šventa karvė Lietuvoje prezidentas, bet šiaip ar taip D. Kuolys buvo prezidento komandos narys ir ideologas, tad jo perėjimas į priešingą stovyklą, švelniai tariant, yra tiesiog nemandagus. Kai A. Paulauskas iškrito iš balno, išmintingas intelektualas D. Kuolys savo laidose, atrodė, tiesiog plaukus raunasi nuo galvos.

Už A. Paulausko nuvertimą kaltinami konservatoriai, paskelbę A. Paulauskui interpeliaciją dėl netvarkos jo vadovautame Seime. O jeigu iš tiesų konservatoriai gelbėjo prezidentūrą nuo perversmo? Ir kodėl toks skaudus A. Paulausko nuvertimas būtent dešiniesiems? Štai "Drauge" KD pirmininkas V. Stundys tai vadina "konservatorių provokacija", didinančia politinę krizę valstybėje. Bet kiekviena diena paskelbia vis naujus nuosprendžius ir atmeta vis naujus kaltinimus Tėvynės sąjungai, kuri pajudina vis kitus papuvusios posovietinės nomenklatūros stulpelius.

Ir apskritai, kokia vertybė tas A. Paulauskas, kuriuo pastaruoju metu taip žavisi dešinieji intelektualai, užmiršę, kokiomis aplinkybėmis jis kūrė partiją? Visa laimė, kad autobusai, kuriuos kažkada jis organizavo protestuoti prieš "Williams" atėjimą į Mažeikius, buvo tušti ir akcija nepasisekė, todėl šiandien akcijos organizatorius gali vaizduoti vakarietį. Verta priminti ir A. Paulausko iniciatyvas mažinti krašto apsaugos biudžetą bei aplinkybes, kuriomis veiklą pradėjo jo partija. Vienu metu su Naująja sąjunga kūrėsi ir to paties pavadinimo Raimundo Paulo partija Latvijoje. Keistu sutapimu tuo metu K. Prunskienė savo Moterų partiją pervadino Naująja demokratija, o buvusios sovietinės Aukščiausios tarybos pirmininko duktė sukūrė fondą su žodžiu "naujasis". Tas sinchroniškumas labai panašėjo į kažkieno projektą. Tą mintį patvirtina ir faktas, kad Raimundas Paulas, kaip ir Artūras Paulauskas, Latvijoje dalyvavo prezidento rinkimuose. Dar keisčiau, kad jis, pirmajame rate surin kęs daugiausiai balsų, į antrąjį ratą atsisakė eiti. Kas galėjo atsitikti nepaprasta, kad žmogus atsisakė beveik rankoje turėtų prezidento regalijų? Gal buvo iškelti per dideli reikalavimai, o gal žmogui vis dėlto prabilo sąžinė.

Niekaip nepasimiršta ir tai, kad 1997 m. Prezidento rinkimų metu rinkimų apylinkėse A. Paulausko partijai atstovaujantys brangaus kirpimo jauni vyrukai du kartus per dieną valgė "Makdonaldo" pietus ir, kaip prisipažino vienas jų, per dieną gaudavo 200 Lt bei dovanų po mobilųjį telefoną. Tokie pat sėkmingi buvo ir kandidato į prezidentus A. Paulausko stebėtojai. Tuo tarpu pagyvenę Tėvynės sąjungos rinkimų štabų nariai kaip kokie vargdieniai krimto (ir tebekremta) kuklius iš namų atsineštus sumuštinius su pigia dešra. Ar iš balos tas puikumas A. Paulausko rinkimų kampanijos, klausė tada ne vienas. O šiandien jau niekas nebekelia klausimų, už kieno pinigus A. Paulauskas ėjo į rinkimus. Jis pripažįstamas "valstybininku", nors visi supranta, kad skolos ne ronos, neužgis. Dar daugiau - A. Paulauskas tapo geresnis ir už A. Kubilių. Kažkelintas jausmas sako, kad A. Paulauską siekiama padaryti opozicijos lyderiu.

Įrankiu galima tapti ir nenoromis

Visai suprantamas vidinės opozicijos A. Kubiliui noras diskutuoti, kad paskatintų dešinėje procesą. Sakykim, kad taip ir yra, nors paprasti žmonės viską vertina paprasčiau - kaip norą Tėvynės sąjungą pakeisti kažkokia kita jėga. Persergėdama nuo naujų klaidų noriu priminti, kaip buvo sužlugdyta Lietuvos krikščionių demokratų partija. Kas apie ją šiandien prisimena?

Kai tik LKDP užaugo jaunoji karta ir ėmė laimėti vidaus rinkimus, iš kanapių išlindo iki tol tyliai tūnojęs šustauskinio tipo ekstremistas. Tuo metu partijos taryboje ir valdyboje nedidelę persvarą turėjusi naujoji karta pastebėjo, kad skyriuose yra labai daug "mirusių sielų". Buvo paskelbtas narių perskaičiavimas. Jis vyko vangiai, nes skyrių pirmininkai turėjo aplankyti kiekvieną narį, užpildyti asmens kortelę ir paimti partijos nario parašą. Naudodamasis tuo, kad skyrių pirmininkams padaugėjo darbo, iki partijos suvažiavimo likus pusmečiui perversmininkas taryboje surengė balsavimą, stabdantį narių perskaičiavimą. Nulėmė skyrių pirmininkų balsai ir procesas buvo sustabdytas. Todėl į suvažiavimą iš perversmininkui palankių kelių skyrių buvo atsiųsta apie 30 papildomų balsuotojų, kurių užteko nulemti rinkimų baigtį. Laimėjo perversmininko sudarytas kandidatų į naują tarybą sąrašas.

Pralaimėjusioji grupė - būsimieji "modernieji" - iš LKDP valdymo organų buvo visiškai išstumti. Tai buvo jauni, karšti vyrai, kurie, kaip žinome, po perversmo pasitraukė iš partijos ir sukūrė naują darinį - Moderniųjų krikščionių demokratų sąjungą. Iš to nieko neišėjo, negausi naujoji partija sunyko, bet sunyko ir likęs darinys. O perversmininkas, tuo metu turtingas verslininkas, pradėjęs savo verslą iš prekybos rusišku metalu, taip pat pasitraukė iš LKDP. Iš tiesų, juk darbas buvo padarytas.

Koks iš to kyla moralas? Kartais ir nenorint galima tapti perversmo įrankiu. Šiandien visi LKDP griūties kaltininku laiko ne perversmo organizatorių, o modernistus, kurie neturėjo kantrybės laukti. Buvo pasinaudota jų jaunatvišku karštumu, noru laimėti ir turėti valdžią šiandien.

Kai nori mušti, pagalį visada rasi

Nejau A. Kubilius nepakeičiamas? Bent jau dabar Tėvynės sąjungoje nėra kito tokio politiko: užauginto pačios partijos, neapsivogusio, neapsimelavusio, darbštaus, komunikabilaus ir intelektualaus, galinčio be padėjėjų pagalbos parašyti kalbą Europos liaudies partijos konferencijai angliškai ir drįsti rašyti teorinius traktatus apie konservatizmą. Nors, kai nori mušti, pagalį visada rasi. Štai A. Kubiliui vis primenamas palankumas Petrui Auštrevičiui ir neva "sąsajos" su Darbo partija. Akivaizdu, kad Darbo partija, remdama TS pasiūlytą kandidatą į prezidentus P. Auštrevičių, tai darė sąmoningai, turėdama tikslą kompromituoti Tėvynės sąjungą.

A. Kubiliui primetami uošvės "nuopelnai". Faktas yra tas, kad Mokytojų katalikų sąjunga nepriklausomybės pradžioje vieno iš tuometinių LKDP lyderių vadovaujamos Vilniaus savivaldybės tarybos sprendimu gavo Bažnyčiai kažkada priklausiusį vienuolyno ansamblį, kaip kompensaciją už Kaune prieš karą turėtus pastatus. Taigi kas gali būti bendra tarp Mokytojų sąjungos, kuriai tuomet vadovavo (o dabar nebevadovauja) A. Kubiliaus uošvė, ir A. Kubiliaus, kuris tuo metu buvo viso labo Sąjūdžio atsakingasis sekretorius? Sąsajų nėra, bet "uošvė" iš apyvartos neišeina.

A. Kubilius kaltinamas autoritariškumu. Tai skamba anekdotiškai, ypač kai pagalvoji apie tai, kaip tie kritikai ankstesniais metais pakentė tikrą autoritarizmą partijoje. Atvirkščiai - partijoje girdėti burbėjimų, kad trūksta kietos rankos, kitaip kai kurios galvos, nesilaikančios partinės drausmės, jau seniai turėjo nulėkti. O kad A. Kubilius priima sprendimus, tai jam ir priklauso - jis yra prieš dvejus metus TS suvažiavimo išrinktas partijos vadovas. Jis renkasi ir savo bendradarbių komandą. Kai būsimame suvažiavime bus išrinktas kitas vadovas, jis taip pat rinksis savo komandą ir taip pat turės bėdų su tais, kurie nebus priimti į komandą. Toks gyvenimas.

Ir vis dėlto esu už opoziciją partijos viduje ir turiu tam net ir labai svarų argumentą. Kol LKD partijoje buvo vidinė opozicija, partija buvo viena iš stipriausių dešiniųjų partijų, nes abiem konkuruojančioms pusėms reikėjo atrodyti pranašesnėms už oponentus. Nebeliko opozicijos, nebeliko ir partijos, nes nebeliko, kas skatintų judėti į priekį. Tai labai gerai suprato partijos sunaikinimu suinteresuotos jėgos. Neatmesčiau galimybės, kad ir dabar kažkieno yra planuojamas toks veiksmas - išvesti dalį TS į kokį nors kitą darinį. Rajonuose girdima šnekų, kad iš partijos už įstatų laužymą pašalintųjų šalininkai, susiję abonentiniais ryšiais, buria nepatenkintųjų bloką visoje Lietuvoje.

Nevyniosiu į vatą ir nesinaudosiu ezopine kalba, sakysiu tiesiai šviesiai - šiandien, kaip buvo visus nepriklausomybės metus, suskaldyti dešiniuosius suinteresuotų tebėra. Kaip sakė vienas partijos kūrėjų Algirdas Katkus "Tėvynės sąjungos žiniose", šiandien nė kiek nesusilpnėję, o dar labiau sustiprėję prorusiškų jėgų atraminiai taškai Lietuvoje. Tą tam tikra prasme pripažįsta ir D. Kuolys interviu "Atodangose", siūlydamas analogiją su Estija: "Estijos saugumo policija per spaudą įspėjo savo šalies gyventojus apie rusų specialiųjų tarnybų dažnėjančias pastangas užmegzti ryšius su estų valstybės tarnautojais, verslininkais, studentais, šantažo ir net fizinio smurto priemonėmis juos verbuoti agentūriniam darbui. Gal Rusijos specialiosios tarnybos yra nusitaikiusios tik į estus? Mes, lietuviai, niekam nerūpime?" - klausia D. Kuolys.

Neramu, kad ambicingais opozicionieriais nepasinaudotų piktavaliai.

Iš tiesų, nelengva kelintą kadenciją sėdėti opozicijoje. Ypač jauniems, karštiems vyrams. Bet ką daryti, kad į Tėvynės sąjungos kasą nebyra dividendai už partijos auksą ir "atkatas" už europinių fondų pinigus. O čia dar lipa ant kulnų ketvirtoji valdžia, - matyt, Tėvynės sąjunga, priėmusi sąžiningos politikos paktą, atsisakė mokėti duoklę reketuotojams. Bet gyvenimas protingesnis už mus, - kaip sakė Andrius Kubilius vienoje spaudos konferencijoje. Svarbiausia, kad Lietuva valosi - ir ne be opozicijos priežiūros.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija