Viktoro Uspaskicho problema Lietuvoje išspręsta?

Virgis Valentinavičius

Apie politines aktualijas - "Atodangų" pokalbis su politikos apžvalgininku dr. Virgiu Valentinavičiumi.

Ar mums verta džiaugtis naujos Viktoro Muntiano Pilietinės demokratijos partijos atsiradimu Lietuvos politinėje padangėje? Ar iš tiesų užgimė nauja valstybininkų partija?

Nei džiaugtis verta, nei nesidžiaugti. Šios partijos atsiradimas tiesiog rodo, kad Darbo partijos viduje prasidėjo sausesnės vietos didelėje pelkėje paieškos, - gudriausi politikai jau sumetė, kad su Viktoru Uspaskichu toli nenuvažiuosi. Iš esmės susikūrusi partija nieko naujo neįneša, tik tiek, kad nominaliai silpnina ir taip jau silpną Uspaskichą ir jo partiją, kurią galutinai pribaigia prokuratūros ir VSD veiksmai.

Praėjusiame savo interviu "Atodangoms" minėjote, kad Lietuvos politika pribrendo naujam "gelbėtojui". Ar iš Viktoro Muntiano nebus bandoma tokio gelbėtojo nulipdyti?

Manyčiau, kad galima galvoti apie tokį badymą, bet jo sėkmė priklausytų nuo dviejų dalykų: nuo lyderio asmenybės ir nuo finansavimo. Finansavimas gal ir atsirastų, bet lyderio asmenybė tokiai plačiai griebiančiai, populistinei ir daug balsų pritraukiančiai partijai nebūtų labai tinkama. Muntianas yra užsirekomendavęs kaip geras savivaldybės lygio politikas Kėdainiuose, ir čia mes jo gebėjimais neabejojame, bet ar jis pajėgtų vadovauti nacionalinei partijai, kuri galėtų pritraukti tiek balsų, kaip dar neseniai Uspaskichas arba dar anksčiau - savo "žydėjimo" laikais - Rolandas Paksas, tai didelis klausimas.

Turbūt abejotini atrodo ir V. Muntiano pasirinkti bendražygiai?

Išties ši partija pradeda nuo politinių turistų, kurie ieško saugesnės vietos Lietuvos politikoje, ir tas gėlynas, kuris ten yra sužydėjęs (jau vien Henrikas Žukauskas ką reiškia, o ten yra bent kelių panašių veikėjų pavardės) jau puošė ne vienos partijos sąrašą, ir tai publikai nėra labai patrauklus dalykas.

Taigi trijų buvusių politinių bendražygių - Artūro Paulausko, Uspaskicho ir Muntiano keliai išsiskyrė. Kas laukia Paulausko, ar jis tikrai galėtų dabar pretenduoti į opozicijos lyderius?

Aišku, labai daug kas priklauso nuo paties Paulausko veiksmų, bet aš manau, kad bent artimiausiu metu Paulauskas nebus opozicijos lyderiu dėl tos paprastos priežasties, kad jis vis dar labiau tapatinamas su valdančiąja koalicija, nors jau ir yra ją palikęs, nei su opozicija. Realybė yra tokia, kad dabar valdžioje yra kairiosios partijos: socdemai, Darbo partija ir jų prielipai, o opozicija yra dešinieji, visų pirma konservatoriai ir naujai sukurtas Liberalų sąjūdis. Turėdamas omenyje šį išsidėstymą aš nelabai įsivaizduoju, kaip Paulauskas gali tapti dešiniosios opozicijos lyderiu, būdamas kairysis politikas.

Bet kairumas niekada nebuvo skiriamasis socialliberalų bruožas. Jie juk šiuo požiūriu nei žuvis, nei mėsa: nei kairieji, nei dešinieji, ką ir liudija jų pavadinimo dvilypumas. Bet ar Paulausko pastaruosius trejetą metų noriai vartota valstybininko retorika ir jo atstatydinimo aplinkybės nesukūrė jam tokios kankinio aureolės, kokią kažkada turėjo Paksas?

Ne, nemanau, kad tokia aureolė būtų sukurta, bet jei ir būtų, tai vis vien su jos pagalba jis galėtų ieškoti balsų tik tarp kairiųjų rinkėjų. Nors iš tiesų Paulausko pažiūras apibrėžti yra labai sunku, bet jis jau yra įėjęs į istoriją kaip antinatinių referendumų, ganėtinai populistinių programų "nusipelnėme gyventi geriau" ir pan. autorius. Po visų šitų dalykų jam tapti konservatoriumi neįmanoma nei fiziškai, nei dvasiškai. Taigi jis bet kuriuo atveju su savo neapibrėžtomis pažiūromis lieka politikos kairėje. Vadinasi, ir jo politinė ateitis priklauso nuo to, kiek ryžtingai arba neryžtingai jis kovos už balsus rinkėjų, balsavusių už socialdemokratus ir "darbiečius".

Atrodo, kaip tik šių partijų reitingai labiausiai ir krenta...

Išties silpstant Darbo partijai kyla klausimas, kas užims šią tuštėjančią nišą: ar Muntiano "pilietininkai", ar Darbo partijos likučiai, vadovaujami kito pirmininko, pav., Žilvino Padaigos, ar Artūras Paulauskas.

Tai Uspaskicho kaip politiko galimybės, Jūsų nuomone, niekinės?

Galima spėlioti, ar socdemai ryšis priešlaikiniams rinkimams ir leis sugriūti šitai koalicijai, ar jie vis dėlto bandys pratęsti jos gyvastį ir gyvens su šita beveik pribaigta Darbo partija. Jeigu bus pasirinktas antrasis variantas, tai jiems būtų parankiau atsikratyti Uspaskicho kaip partijos lyderio ir vietoje jo turėti, sakysime, tą patį Padaigą. Bet kuriuo iš šių atvejų tiek "darbiečiai", tiek "pilietininkai" būtų visiškai silpnos politinės jėgos, ir socialdemokratai darytų vyriausybėje, ką norėtų. Tiesą sakant, jie jau seniai tą ir daro, bet dabartinė situacija šiuo požiūriu jiems užtikrina visišką komfortą.

O kalbant apie Uspaskicho perspektyvas, manau, išties galima lengviau atsidusti, kad šio politiko problema Lietuvos padangėje jau išspręsta, kaip kad prieš dvejus metus per apkaltą buvo išspręsta Rolando Pakso problema.

Vadinasi, Jūsų nuomone, socialdemokratams nevertėtų palaikyti pirmalaikių rinkimų idėjos?

Čia yra didelis klausimas. Iš principo jiems pirmalaikiai rinkimai turėtų kelti baimę, nes gresia pralaimėjimu: po "Draugystės" skandalo, po ilgo buvimo valdžioje su susikompromitavusia Darbo partija ir dėl to, kad būtent socdemai ją atvedė į valdžią, garbės jiems susikrovė mažai. Ir dar lieka neaišku, kokių dividendų duos "Mažeikių naftos" pardavimas. Gretimoje Lenkijoje kairieji neseniai žiauriai pralaimėjo, ir manau, kad Lietuvos socialdemokratai atkreipė dėmesį, kas kaimynystėje atsitiko su labai panašia partija, kuri irgi buvo ilgai valdžioje, kuri kaltinama didele korupcija ir nesugebėjimu su ja kovoti. Jei Lietuvoje įvyktų priešlaikiniai rinkimai, neabejotinai viena iš svarbiausių jų temų būtų korupcija. Čia socdemai visiškai neturi kuo pasigirti.

Tačiau vienas motyvas gali skatinti juos rengti rinkimus kuo greičiau: galimybė dalyvauti rinkimuose dar su Algirdu Brazausku ir pakeisti savo lyderį jau po rinkimų. O jeigu jie su rinkimais temps, tikėtina, kad lyderį iki rinkimų jiems teks pakeisti.

Galimas ir dar vienas variantas: kad socdemai priešlaikinių rinkimų nenorės ir bandys išlaikyti dabartinę koaliciją, bet padėtis taps tiesiog nebevaldoma ir opozicijos veiksmai gali išprovokuoti jos griūtį. Paprasčiausiai šiuo metu koalicija yra tokia trapi, kad opozicijai, norint išsaugoti dabartinę vyriausybę, reikia nuleisti rankas ir net nekvėpuoti į jos pusę. Bet opozicija yra labai marga, ją sudaro ne tik konservatoriai ir Liberalų sąjūdis, bet ir abonentiniai liberalai, libdemai ir socialliberalai, kuriems niežti rankos ką nors nuveikti; jie tiesiog netyčia gali nuversti vieną kitą ministrą ir, žiūrėk, jau reikės iš naujo tvirtinti vyriausybės programą, ir labai tikėtina, kad tuomet tokia trapi vyriausybė sugrius.

Vadinasi, priešlaikinių rinkimų galėtų norėti nebent dešinioji opozicija? O gal jiems vertėtų grįžti prie kalbų apie vaivorykštes?

Vaivorykštinės koalicijos klausimas dabartinėmis sąlygomis yra visiškai beprasmis ir, tiesą sakant, toks jis buvo iš pat pradžių. Socdemams reikėjo tokios koalicijos, kurioje jie galėtų daryti ką nori, ir šia prasme Darbo partija su visomis jos pažeidžiamomis vietomis socdemams buvo kur kas parankesnė. O vaivorykštinės koalicijos pagrindinis pateisinimas, kaip pamenate, buvo tas, kad reikia gelbėti Lietuvą nuo Viktoro Uspaskicho. Dabar, kai šio politiko problema, kaip jau minėjau, išspręsta, dingsta ir priežastis kurti vaivorykštes. Šiuo metu racionaliausia konservatorių pozicija būtų sakyti socdemams: valdykite, kiek galite, o jei nebegalite - skelbkite priešlaikinius rinkimus.

Bet ar priešlaikiniai rinkimai dešiniajai opozicijai atneštų pakankamai dividendų, ar jie dėl tarpusavio nesusikalbėjimų vėl neliktų ant atsarginių suolelio?

Tai, žinoma, pirmiausia priklauso nuo jų pačių. Pirmiausia sakyčiau, kad konservatoriams ir kitoms dešiniosios opozicijos partijoms iki rinkimų dar trūksta pasitikėjimo savimi ir įsitikinimo, kuriuo patikėtų ir rinkėjai, kad jie iš tikrųjų gali valdyti geriau, kokybiškiau, švariau, skaidriau ir naudingiau žmonėms.

O tokiam įsitikinimui prielaidų yra?

Šia prasme dar šiek tiek trūksta, bet pripažinkime, kad tie patys konservatoriai dabar atrodo geriau, negu atrodė prieš dvejus metus. Kita vertus, valdančioji koalicija taip ritasi žemyn, kad konservatoriai, kad ir kokie jie būtų, nuo tam tikro momento atrodys geriau už socdemus.

Konservatoriams geriausia būtų turėti tiek pasitikėjimo savimi, kad jie galėtų pasakyti - mes pasiruošę valdyti vieni arba koalicijoje su liberalais. Jeigu šita partija spinduliuotų įsitikinimu, ko dabar tikrai nėra, kad jie pakankamai stiprūs ir jiems neriekia kitų partijų paramos - tai jiems išeitų tik į naudą.

Ačiū už pokalbį.

© 2006 „XXI amžius“