Kaip kalbame, taip gyvename
Jūratė Laučiūtė
|
Jūratė Laučiūtė |
|
Kam teko auginti šunį, tikriausiai susidūrė su
nemalonia situacija, kai sulaukę tam tikro amžiaus mūsų augintiniai
su nesuprantama aistra voliojasi kokioje nors dvėsenoje, šviežiame
karvės blyne ar žmogaus ekskrementuose. Ir kas įdomiausia: kuo "kilmingesnis"
šunelis, kuo turtingesnė jo genealogija, tuo potraukis išsiterlioti
dvokiančioje substancijoje didesnis. Ir priešingai, įvairūs mišrūnai,
be kilmės dokumentų, kurie ir laksto dažniausiai vieni, be budrios
šeimininkų akies, ir retai kada tesilepina brangiais šampūnais kvepiančiose
voniose, minėtiems potraukiams yra atsparesni.
Panašus potraukis išsivolioti masinei kultūrai
ir laisvo žmogaus "gyvenimo būdui" priskiriamuose antikultūros ekskrementuose
kartais būdingas ir homo sapiens rūšiai. Nebesistebime, kai gatvėje,
parduotuvėje ar kitoje viešoje vietoje ima blevyzgoti koks nors
padugnėlė, narkomanas ar nuo gėrimo ištinusiu veidu būtybė, kuri
kažkada buvo moteris. Bet kai padugnių gyvenimo būdą ir žodyną ima
mėgdžioti bei per žiniasklaidos priemones populiarina asmenys su
"kilmės dokumentais" - intelektualai, menininkai, artistai, poetai,
aukšto rango pareigūnai (išskyrus "iš purvyno į kunigaikštyną" iškopusius
suvirintojus ar Gariūnų berniukus), kyla įtarimas, jog tokioje visuomenėje
ima atrofuotis savisaugos instinktas, verčiantis normalų žmogų,
prieš ką nors darant ar sakant, pagalvoti apie padaryto ir ištarto
pasekmes.
Skelbiamės esą krikščionys, tad turėtume žinoti,
jog Evangelija skelbia: "Ir žodis tapo kūnu
"
Konfucijus taip pat pripažino žodžių įtaką realybei.
Suprask, kaip galvojame, taip kalbame; kaip kalbame, taip ir gyvename.
O kaip mes kalbame?
"Laisvai", - didžiuotųsi bet kokius varžtus nusimetę
liberalai. "Nekultūringai. Kiauliškai", - atsakytų kultūrai ir jos
reglamentui užsiangažavę piliečiai. "Pasturgališkai", - patikslintų
tiesmukas žemaitis Kazys Saja.
Vadinasi, gyvename kaip... Pabaigti palieku skaitytojams.
Nors iš tiesų situacija nėra tokia jau paprasta.
Viena vertus, politikų ir kitų "viešųjų personų"
kiauliškas mintis ir riebius žodelius dažnai cituoja žiniasklaida
anaiptol ne pagirdama, o pašiepdama, ir už tai žurnalistams, atliekantiems
savotišką sanitarų funkciją - didelis ačiū.
Antra vertus, tie patys žurnalistai pabrėžtinai
toleruoja kitų visuomenės sluoksnių "pasturgalinį" žargoną. Ir TV,
ir masinės kultūros žvaigždučių kalboje riebių žodelių, keiksmažodžių
gal net daugiau, nei politikų oracijose, tačiau visa tai tiražuojama
be jokių skrupulų. Gal tik radijas kiek atsilieka nuo visuotinio
vulgarėjimo, tačiau jo drovumą su kaupu kompensuoja bet kokių varžtų
nusikračiusi TV.
O juk blogas pavyzdys labiau užkrečiamas nei paukščių
gripas.
Iš pradžių kiauliškoms mintims, kalboms, vaizdams
atsivėrė kinas ir teatras, dailė, prozos meistrai, o galiausiai
ekskrementų žavesiui nebeatsispyrė ir poezija. Meno kritikai, bandantys
suvokti, dėl ko į viešumą, pavyzdžiui, į fotografiją, paskui į sceną,
ekraną - išsiveržė erotika, pereinanti į pornografiją, kaip pagrindinę
priežastį nurodo XX a. pirmojoje pusėje JAV ištikusią Didžiąją ekonomikos
depresiją. Sumažėjus gyventojų perkamajai galiai, nepaklausi tapo
ir žiniasklaida. Todėl žiniasklaidos vadybininkai ieškojo būdų,
kaip prisivilioti skaitytojus. Jie netruko suvokti, jog paklausiausia
prekė nusivylusiems ir pavargusiems vyrukams būtų pusnuogių mergužėlių
atvaizdai. Vėliau viešosios produkcijos gamintojai, matyt, prisiminė,
jog "įkaistama" ne tik nuo vaizdo, bet ir nuo žodžių, tad netrukus
į viešumą buvo paleistos blevyzgos, keiksmažodžiai, o į literatūrą
- lig tol viešųjų išviečių sienas marginusi "poezija".
Vakarai į tokią "saviraiškos laisvę" smigo palaipsniui,
ne per vieną dešimtmetį, o nepriklausomybę atgavusi Lietuva į vulgarumo
aukštumas buvo priversta ropštis strimgalviais, kad tik nepaliktų
švaresnė už ES senbuves ar popkultūros karalaitę - JAV. Kai vieni
lietuviai vis dar šiurpsta, išgirdę iš mažojo ekrano tiesiai šviesiai
"Eik šikt" (šitaip santykius aiškinosi LNK laidos "Ideali pora"
dalyviai), graži ir moderni panelė skundžiasi savo tautiečių konservatyvumu.
"Gyvename Marijos žemėje," - graužiasi gražuolė, kai po jos debiuto
erotinėje fotosesijoje, užuot pasigrožėję pademonstruota nuogybe,
kai kurie bendrapiliečiai ėmė prikaišioti jai amoralumą. "Nu, bliamba,
tundros, ir tiek
", - pasakytų apie juos "Dviračio žynių" blondinės.
Bet kai kalba "blondinės", mes bent žinome, kad tai - parodija
Taigi ne kažkokios naujų meno formų ar vaizdinių
paieškos, ne naujų laikų iššūkių išprovokuoti meno kūrėjų ypatingos
saviraiškos poreikiai, o paprasčiausi ekonominiai išskaičiavimai,
pelno vaikymasis sulaužė tuos barjerus, kurie iki tol skyrė meną
nuo balagano, smuklių blevyzgų, kalėjimo žargono. Todėl, matyt,
dėsningai kalbos ir gyvenimo vulgarėjimo lydere tapo JAV. Grupė
žurnalistų, 1989 m. viešėjusi Kalifornijoje, San Diego mieste, buvo
šokiruota, suskaičiavusi, jog mero postą laimėjusios damos kalboje
kas devintas žodis buvo fuck ir būdvardiniai jo vediniai. Ką gi,
visuotinai pripažįstama, jog kultūra mutuoja taip pat, kaip ir visuomenės
gyvenimas. O kalba - tos kultūros atspindys.
Prisipažįstu, nežinau, ar kuris nors lietuvių klasikas
"lepino" siaurą draugų ratelį pornografija, įvilkta į meninio kūrinio
formą, bet daugelis, manau, yra girdėję, gal ir skaitę "linksmąsias"
Rusijos literatūros milžino Aleksandro Puškino poemėles ar Aleksejaus
Tolstojaus pornografinius opusus. Tik šie autoriai, kitaip nei šiuolaikiniai
modernistai, niekada nepainiojo savo "aukštosios" kūrybos su "pasturgaline"
ir nebruko jos "dailiosios literatūros" gerbėjams kaip naujausio
kūrybinio laimėjimo. O štai šiuolaikinėj lietuvių rašytojų kūryboj
padugnių leksikos ir vaizdinių - nors šakėmis mėžk.
Nieko, manau, nenustebinčiau vulgarumu trykštančiomis
citatomis iš senų, nusipelniusių keikūnų J. Erlicko, H. Kunčiaus,
S. Parulskio ar S. Gedos kūrybos, bet ir jaunieji mūzų pabučiuotieji
nuo jų nedaug atsilieka. Labiausiai stebina švelniosios lyties atstovės,
skubančios pasinaudoti lygiomis teisėmis ir savo kūrybą "iškvėpinančios"
pasturgaline leksika:
"Blemba, kaip liūdna. Pasiutusiai liūdna ir tuščia.(...)
Atsistojau paukšteliui už nugaros, /apžiojau uodegą/ ir pūstelėjau
/ į siaurą plyšelį subinėj" (Daiva Čepauskaitė). Gal čia kokia nors
nauja seksualinė pakraipa?
Be sub
s nebeįsivaizduoja savo poezijos ir Renata
Šerelytė. O M. Djačenko, moksleivė iš Kauno, džiugina skaitytojus
"didžiąja tiesa": "Gyvenimas - tai didelė mėšlo krūva./ Nenorėčiau
jo gadinti sudžiūvusiais šūdukais."
Cituoti vyriškos giminės autorių pasižvalgymus
po lyties organus ir įvairius ten vykstančius procesus nebekyla
ranka. Jie suregistruoti satyriko Kosto Kauko knygose, kurias pats
autorius pavadino "postsatyra" ("Postmodernistinis sielų valymas"
2005; "Raštingieji ir beraščiai", 2006). Ten skaitytojas ras sukrautą
pasibaisėtinai didelę (priminsiu, kad mūsų - tik "trys milijonai",
o poetų, rašytojų - dar mažiau
) mėšlo kaugę, išmėžtą iš naujausios
poezijos bei kritikos ir padabintą satyros dilgėlėmis bei dagiais.
Lenkiuosi autoriui, kuris, apsimovęs pirštines ir užsidėjęs respiratorių,
kuopia mūsų kultūros kiaulides. Ne kiekvienam užtenka drąsos viešai
pasakyti ir dar kruopščiai suregistruotais faktais argumentuoti,
jog karalius, t. y. šiuolaikinė masių kultūra - dvokia.
Tiesa, filosofo Arvydo Šliogerio įsitikinimu, "menas
turi dvokti".
Gal ir turi - jei tai kiaulių ar padugnių menas.
Bet ar mūsų visuomenė jau visa supadugnėjusi?
Atrodo, kad tas klausimas rūpi ne tik man. Neseniai
LTV ekrane vienas garsiausių Lenkijos režisierių Krzyzstofas Zanussis
prisipažino, jog nei jis, nei jo šeima nesikeikia, todėl jis nematąs
reikalo toleruoti keiksmažodžius mene.
O štai LTV laidoje "Be pykčio" dalyvavęs rašytojas
aiškino, kodėl pastaraisiais metais ir vaizduojamasis menas, ir
literatūra (net poezija!) taip žavisi nuogomis vulgarybėmis ir atmeta
kultūrinę tradiciją gražumą ar bjaurumą vaizduoti meninėmis priemonėmis.
Jo nuomone, blevyzgos, žodiniai ir buitiniai ekskrementai, natūralistinis
lytinio akto ar smurto vaizdavimas mene "kaip gyvenime" viso labo
esanti paprasčiausia "gyvenimo druska".
Gal ir gerai, kad atsiranda, kas paaiškina, jog
meno vulgarėjimas - modernu ir demokratiška, o tai galvotume, jog
patekome į išvietę, o ne į laisvų, kultūringų žmonių bendruomenę
Tačiau nors ir labai norėčiau būti moderni ar bent
pakanti, ekskrementų sutapatinimas su "druska" paliko itin neskanų
įspūdį. Viliuosi, kad ir patys moderniojo meno kūrėjai nesūdo savo
kepsnių ar barščių tuo, ką jie, kaip laisvėjimo produktą, stengiasi
įsiūlyti visuomenei. Nors ką gali žinoti, gal atsilikau nuo moderniosios
virtuvės ir pražiopsojau, ką ir kuo "sūdo" intelektualusis elitas?..
Beje, šių metų "Poezijos almanacho" sudarytojai,
atrodo, pasistengė, kad K. Kauko registruojamų "poetiškų" blevyzgų
laimikis būtų kuo mažesnis. Almanache paskelbta daugiau vyresniosios
kartos poetų kūrybos, kurioje ryšku pastangos harmonizuoti žmogaus
buvimą. Jiems nepriimtinas "geismas šokiruoti bet kokia kaina" ar
"agresyvus siekimas nuplėšti visas žmogaus orumą ir vertę ginančias
skraistes" (Elena Puišytė). Pagaliau! Gal pasipriešinimas modernistų
norui žeminti skaitytojo ar žiūrovo orumą ir vertę taps naujo -
kultūrinio Sąjūdžio varomąja jėga?.
Kai kas (visai pelnytai!) pakritikuoja žiniasklaidą
dar ir už tai, kad ji ignoruoja mokslo ir tradicinio, klasikinio
meno žmones, jų darbus bei problemas ir per didelį dėmesį skiria
politikai ir politikams. Bet jei atidžiai peržiūrėtume televizijų
programas, įsitikintume, jog daugiausia eterio laiko atitenka ne
politiniams įvykiams, skandalams ir skandaliukams, o itin žemos
prabos masinės kultūros produktams, jų atlikėjams, įvairių šou dalyviams
ir kitokiems pramogų verslo veikėjams. Tačiau perdėtas TV dėmesys
šiems kultūros marginalams bei demonstruojamų gausybės filmų kokybė
retai kam teužkliūva. Kodėl? Pamąstykime: kas svarbiau mūsų visuomenei,
kuri dar tik mokosi naujų politikos taisyklių, demokratinės valstybės
kūrimo meno: ar pažiūros, moralinis veidas ir veikla tų žmonių,
kuriems ji patikėjo valstybės kūrimą ir administravimą, ar tai,
kaip stilingai švaisto pinigus naujieji lietuviai ar kaip pikantiškai
aps i n u o gi n a fotosesijose TV ir popso žvaigždės?
Įtariu, jog sunkiausiai teisingą atsakymą rastų
modernieji intelektualai, propaguojantys "pasturgalinio" meno naujoves.
"Teisingo" atsakymo greičiau sulauktume, pavyzdžiui, iš dailininko
Aloyzo Stasiulevičiaus, kurio nuomone, "menininko misija yra ne
vien išreikšti save, savo laiką, bet pirmiausia - skleisti harmoniją,
liudyti pasaulio vienovę" ("Veidas", 2006-05-04). Panašiai mąsto
ir poetas Robertas Keturakis: "Rašau eilėraščius ir nieks nesulaikys
/ išaukštinti savy tikrovę kitą / kuri tikram tikrumui sumanyta"
(almanachas "Poezijos pavasaris", 2006). Galima dar priminti ir
Antaną Maceiną, kurio nuomone, politikai privalą mažinti sumaištį
visuomenėje, o menininkai - žmogaus sieloje.
Ar daug šiandien turime tokių politikų ir tokių
menininkų? Deja
Tam, kad siela, jos ramybė, harmonija rūpėtų politikos
ir meno kūrėjams, žmonių gyvenime turi dalyvauti Dievas, nes "jei
tavo širdis bus tvarkinga, kiekvienas tvarinys tau bus gyvenimo
veidrodis ir šventų pamokymų knyga" (Tomas Kempietis, "Kristaus
sekimas", 92).
Tačiau šiandien ir valstybė, ir sekuliarizuota
visuomenė labiau rūpinasi tuo, kad Dievas būtų "užrakintas" bažnyčiose.
Todėl gatvėse, aikštėse, koncertų ir parodų salėse, stadionuose
taip daug "besielių" žmonių, kurie trokšta vien pramogų, o ne gyvenimo
įprasminimo ir dvasinio nušvitimo
Būtent tos daugumos žodžiai šiandien
įsikūnija mene ir gyvenime, kurį daug kas pavadina pilku ar purvinu.
Kaip kalbame, taip ir gyvename. Kai taip daug kalbama apie š
,
jame ir murkdomės.
© 2006 XXI amžius
|