Šantažo Lietuva

Andrius Navickas

Andrius Navickas

Gyvename valstybėje, kurioje vis didesnė reikšmė tenka politiniam šantažui. Įvairios pažymos, oponentų pokalbių stenogramos yra tapusios veiksmingesniu politinės kovos ginklu nei politinės idėjos.

Mitinis kompromatų seifas

Apie V. Pociūno nuopelnus, tikras ir tariamas ydas per pastarąsias savaites sužinojome labai daug. Net daugiau nei būtina, aiškinantis šio pareigūno žūties aplinkybes. Sunku buvo atsispirti įspūdžiui, kad žūties tyrimą sąmoningai bandyta nukreipti į detalių pelkę. Įspūdingiausia išlieka Dariaus Jurgelevičiaus frazė, jog neverta knaisiotis po kaulus, nes esą gali paaiškėti daug kam nemalonūs dalykai. Primenu, šią frazę pasakė antras pagal svarbą Valstybės saugumo departamento pareigūnas. Vienas iš tų ramsčių, nuo kurių tvirtumo labai priklauso nacionalinis saugumas. Kai kurie politikos apžvalgininkai mėgino aiškinti, kad tai tėra pavargusio žmogaus frazė, į kurią neverta kreipti dėmesio. Abejotinas paaiškinimas. Veikiau galima teigti, kad D. Jurgelevičius garsiai išsakė tai, kas iki tol buvo aptarinėjama pašnibždomis. Tai, jog Lietuvos politinis gyvenimas turi dvigubą dugną ir nemažą dalį keistų politikų veiksmų turėtume aiškinti ne jų tariamu bukumu, bet baime, jog bus paviešinta informacija apie didesnį ar mažesnį praeities nusižengimą.

Politikų ir žurnalistų kalbos neformalioje aplinkoje jau ne vienerius metus krypsta prie realaus ar mitinio seifo, kuriame Artūras Paulauskas kaupia įvairių pažymų archyvą. Daug kartų teko girdėti įtakingas pareigas užimančių socialdemokratų skundą, kad A. Paulausko jo nemėgstą, tačiau esą jo rankose sukoncentruota operatyvinė informacija - ir niekas nežino, kokios konkrečiai informacijos jis turi.

Prisiminkime, jog būtent A. Paulauskas į viešumą paleido VSD parengtą pažymą, kuri tapo Prezidento Rolando Pakso pabaigos pradžia. Būtent per "paksogeitą" televizijos ekranus užliejo telefoninių pokalbių stenogramos. Sužinojome daug netikėtų dalykų apie tai, kas vyksta politikos palubėje. Kita vertus, mums buvo duotas nedviprasmiškas signalas, jog yra labai daug įvairių virvučių, kurios gali priversti vieną ar kitą politinį personažą šokti.

Beje, "paksogeito" metu į atmintį įkrito anuometinio VSD vadovo sakinys, jog jis nebūtų ryžęsis viešinti skandalingosios pažymos apie įtartinus Prezidento ryšius, jei ne vis didėjanti grėsmė jam pačiam. Telieka spėlioti, kiek dar įvairių pažymų liko nepaviešintų ir kokiais principais vadovaujantis jos gali būti paskelbtos?

Bulvarinio leidinio "Laisvas laikraštis" redaktorius buvo suimtas, kai šiame leidinyje norėjo paskelbti dvejų metų senumo pokalbius iš VSD archyvo. VSD pasipiktino valstybei svarbios informacijos nutekėjimu. Tačiau į klausimą - ką departamentas darė ar rengėsi daryti su šia medžiaga? - deja, atsakyta nebuvo. Ar tai reiškia, kad per porą metų nepavyko surinkti daugiau faktų, o gal didžioji dalis pažymų, stenogramų, analizių keliaują "į seifą"?

Prisiminkime taip pat Viktoro Uspaskicho "diplomo skandalą". Kas galėtų paneigti, kad faktai, verčiantys abejoti jo egzistavimu, buvo žinomi kur kas anksčiau nei buvo paskelbti? Laukta deramo momento?

Neišgydytos traumos

Šiandien dar kartą tenka konstatuoti, jog raškome Lietuvos politikų baimės ryžtis nuosekliai ir visavertei liustracijai vaisius. Daugelį virvelių galima buvo nukirsti vienu smūgiu. Tačiau pabijota, jog teks prabilti ir apie žaibiškai "savais" tapusių praeities nuodėmes. Pasirinktas kitas kelias. Informaciją viešumon pradėta teikti dozuotai ir kryptingai. Prisiminkime garsų "Lietuvos aido" publikacijų ciklą, kuris demaskavo įvairius KGB agentus. Blogiausia buvo tai, kad buvo aiškiai juntamas šio ciklo selektyvumas. Be to, būta ir veiksmingų kontratakų. Pavyzdžiui, V. Čepaičio, vieno iš aktyviausių kovotojų prieš agentus, tikras ar tariamas demaskavimas, kuris tapo svarbiu akstinu kalboms, kad reikia nustoti knistis po praeitį.

Kompromatai nebuvo sunaikinti, tik kruopščiai suinventorizuoti ir dar pildomi į Maskvą išvežtais KGB archyvų fragmentais, kuriuos "paslaptingai" gaudavo dažniausiai Kremliui palankesni politikai. Pasimokiusi iš Sąjūdžio klaidų, naujoji valdžia daug atsargiau elgėsi su turima informacija ir nuolat ją pildė naujais faktais iš prichvatizacijos istorijos ar nusikalstamų grupuočių kovų. Kas galėtų paneigti, kad ilgą laiką slapta medžiaga veikė tarsi atominis ginklas "šaltojo" karo metu. Pusiausvyros laikotarpį tikrai nevertėtų idealizuoti. Nebūta didelių skandalų, susijusių su slaptos medžiagos nutekėjimu, bet kartu susidarė puikios prielaidos senosios ir naujosios nomenklatūros simbiozei. Šiandien sakoma, kad naujoji nomenklatūra yra net agresyvesnė ir ciniškesnė už senąją. Nepamiškime, kad ji formavosi versle klestint reketui, o politikoje - šantažui.

"Šaltasis" karas, regis, baigėsi "Mažeikių naftos" privatizavimo metu. Į politinius procesus buvo mesti didžiuliai finansai, politinė sistema siūbavo kaip laivas per audrą, buvo kuriami (šiandien dar sunku pasakyti, kiek buvo išorinio postūmio) nauji politiniai projektai.

Tikrai nesiimu vertinti "Wiliams" atėjimo į Lietuvą aplinkybių. Akivaizdu tik tai, kad tikrų ir tariamų kompromatų seifai 1999-2000 metais sparčiai pilnėjo. Dar viena to meto ypatybė - politikai "atrado" viešųjų ryšių agentūras. Informaciniai karai politiniame gyvenime perėjo į naują kokybinį lygmenį.

Nuo "paksogeito" iki A. Januškos

Rolando Pakso apkaltos metu informaciniai karai pasiekė apogėjų. Buvo kaunamasi dėl praktiškai kiekvieno Lietuvos žmogaus nuomonės, įvairios žiniasklaidos priemonės skelbė priešingas versijas, net faktus. Kova buvo nuspalvinta apokaliptiniais motyvais, kaip "gėrio" ir "blogio" susirėmimas. Iki šiol tvirtai esu įsitikinęs, kad tai, jog pavyko nušalinti susikompromitavusį R. Paksą, labai svarbu. Tačiau prisipažįstu, kad buvau vienas iš tų, kurie gerokai pervertino kai kurių kovotojų už valstybę idealizmą. Kita vertus, "paksogeitas" labai sustiprino ydingą Valstybės saugumo departamento ir Užsienio reikalų ministerijos simbiozę.

Visai neseniai išgirdome, kad V. Pociūnas svarbius "paksogeito" dokumentus saugojo Užsienio reikalų ministerijoje. Aiškus įstatymo pažeidimas. Spėju, kad ne vienintelis. Šiandien sunku pasakyti, nuo kada tiksliai URM tapo Lietuvos politinio gyvenimo centru. Ne tuo, kad ministerija vykdė grandiozinius užsienio politikos projektus, bet tuo, kad prisiėmė vidaus politikos režisieriaus vaidmenį.

Nors formuojantis Valdo Adamkaus komandai, daug buvo kalbama apie A. Zuoko įtaką, tačiau tikrasis formuotojas buvo "URM-VSD" grupė. Nežinau, ar šiai grupei vadovauja Albinas Januška, ar kas kitas. Tačiau ji turi neabejotiną įtaką TSPMI, kai kuriose įtakingose žiniasklaidos priemonėse. Ši grupė turi argumentų, padedančių įtikinti daugumą parlamentinių partijų. Tai geriausiai buvo matyti per rezervistų skandalą. Pradžioje garsiai besipiktinę konservatoriai keistai prarado balsą, o prezidentas puolė ginti skandalo "herojų". Lygiai taip pat jis puolė ginti ir savo patarėjų, panorusių įsikurti Turniškėse, o vieną jų vėliau net norėjo paskirti ambasadoriumi JAV. Vieša paslaptis, kad labai panašios sudėties grupė karštai įtikinėjo prezidentą skirti premjeru Gediminą Kirkilą, o visai neseniai skatino protestuoti prieš VSD veiklos tyrimą laikinojoje Seimo komisijoje.

Šiandien sunku atsakyti, kodėl V. Pociūno žūtis sukėlė tokią isterišką galingos draugų grupės reakciją. Įtikinamiausios dvi versijos. Arba "grupiokai" yra tiek įtikėję savo galia, jog negali pakęsti nė mažiausios abejonės savo veikla. Taigi nutarė parodyti, kas yra kas. Kita versija, jog netikėtai susiūbavo kruopščiai projektuotas darinys. Pirmiausia dingo paslapties aureolė. Dalis "grupiokų" buvo viešai įvardinti ar net pašiepti. Tai reiškia, jog dabar teks veikti, jaučiant nuolatinį dėmesį. Klaidingas pasirodė ir "grupiokų" įsitikinimas, kad puikūs ryšiai su politikos apžvalgininkų elitu bei įtakingiausiomis žiniasklaidos priemonėmis gali užtikrinti precizišką viešosios nuomonės konstravimą. Vienas iš didžiausių atkurtos Lietuvos pasiekimų - labai išaugusi viešosios erdvės įvairovė. Kontroliuoti visų komunikacijos mazgų šiandien nesugeba niekas.

Vietoj epilogo

Šiame tekste pateikiau vieną iš pastarųjų 16 metų politinio gyvenimo procesų interpretacijų. Sakoma, jog didžiausias velnio siekis - įtikinti, kad jis neegzistuoja. Esu įsitikinęs, kad pernelyg ilgą laiką politinio šantažo naudojimas tebuvo bulvarinių skaitalų tema. Nuoširdžiai norėčiau klysti, bet šiandien manau, kad mūsų laukia labai ilgas vadavimosi iš politinio šantažo procesas. Labai svarbu, kad svarbiausiuose valstybei postuose nebeliktų šantažu pažeidžiamu žmonių bei kad situacijos VSD tyrimas būtų nuoseklus ir objektyvus, būtų peržiūrėta ir URM veiklos sritis. Priešingu atveju Lietuvos politinio gyvenimo simboliu ilgam išliks A. Drižius, į savo leidinį tarsi kempinę sugeriantis gandus, nutekintą informaciją bei įvairius viešųjų ryšių projektus.

© 2006 „XXI amžius“