Ar reikalinga atvira visuotinė liustracija?

Jacekas J. Komaras

Liustracijos komisiją pasiekusi archyvinė medžiaga, kurioje užfiksuoti kelių šimtų žmonių prisipažinimai apie bendradarbiavimą su KGB, į paviršių vėl iškėlė svarstymus dėl liustracijos proceso Lietuvoje. Ar reikia atskleisti su sovietinėmis specialiosiomis tarnybomis bendradarbiavusių žmonių pavardes? Ar neatskleista informacija netampa šmeižto ir įvairių manipuliacijų įrankiu? Kaip ir kodėl labai svarbi archyvinė medžiaga būtent dabar pasiekė Liustracijos komisiją

Tuo metu kaimyninėje Lenkijoje kiekvieną savaitę atskleidžiamos vis naujos žinomų valstybės žmonių, bendradarbiavusių su specialiosiomis tarnybomis, pavardės. Lietuvos kaimynė, nusprendusi valyti savo politinį gyvenimą nuo kažkada prieš valstybės interesus veikusių agentų, pasiryžo paviešinti kiekvieno iš jų pavardę.

Apie liustracijos procesą Lenkijoje "Atodangos" kalbėjosi laikraščio "Gazeta Wyborcza" žurnalistu, istoriku Jaceku J. Komaru.

Išsaugota didžioji dalis dokumentų

Kaip sakė J. J. Komaras, Lenkijoje visas specialiųjų tarnybų archyvas buvo perkeltas į Tautos atminties institutą. Kitaip nei Lietuvoje, Lenkijoje pavyko išsaugoti didžiąją dalį archyvinės medžiagos, nors dokumentai taip pat buvo deginami, išnešami.

1989 m. Lenkijos komunistams atidavus valdžią opozicijai, tuometinis premjeras Tadeuszas Mazowieckis paskelbė "storo brūkšnio politiką". Ja buvo siekiama, kad lenkų visuomenė naują demokratinę valstybę statytų be dekomunizacijos ir liustracijos procesų. Tačiau, J. J. Komaro tvirtinimu, laikas įrodė, kad tai nebuvo geriausias sprendimas. Nors jis leido Lenkijai pereiti į naująją politinę santvarką be kraujo praliejimo, bet kartu padėjo ir buvusiems specialiųjų tarnybų agentams bei karininkams sukurti savo tinklą

Liustracijos įstatymas Lenkijoje atsirado tik 1997 m. ir, J. J. Komaro įsitikinimu, buvo pakankamai švelnus. T.y. - kiekvienas aukštas valdininkas arba kandidatas į Seimo narius tiesiog turėjo užpildyti deklaraciją, joje nurodydamas, kad bendradarbiavo/nebendradarbiavo su komunistinėmis specialiosiomis tarnybomis.

Taip pat buvo sukurta speciali "užtarėjo" įstaiga, kurios vadovui buvo prieinama visa archyvinė medžiaga. Kilus kokioms nors abejonėms dėl tam tikro asmens, jis turėdavo teisę išsakyti savo poziciją. Tuomet visa medžiaga, susijusi su tuo asmeniu, būdavo atiduodama specialiajam liustracijos teismui. Teismas savo ruožtu, išanalizavęs informaciją, priimdavo sprendimą, ar iš tikrųjų žmogus bendradarbiavo su specialiosiomis tarnybomis, ar ne.

Pagal 1997 m. Liustracijos įstatymą liustruotis turėjo per 20 tūkst. žmonių visoje Lenkijoje: valstybinių įstaigų vadovai, pavaduotojai, Seimo nariai, aukščiausi savivaldybių tarybų valdininkai ir kt. Taigi liustruojamų žmonių ratas, J. J. Komaro teigimu, buvo nedidelis, o patys archyvai gana uždari - nedaug žmonių turėjo priėjimą prie jų.

Liustracijos įstatyme atsirado ir teisinė sąvoka - "nukentėjęs nuo komunistinio režimo". Asmuo, gavęs tokį statusą, taip pat gaudavo priėjimo prie archyvų teisę. Prieš porą metų Lenkijos Konstitucinis teismas nustatė, kad kiekvienas žmogus, gavęs nukentėjusio nuo komunistinio režimo asmens statusą, gali susipažinti su savo byla. Po šio sprendimo, J. J. Komaro pasakojimu, prasidėjo savotiška paralelinė laukinė liustracija, visiškai nesusijusi su Liustracijos įstatymu. Žurnalistas pasakojo, kad su archyvais susipažinę asmenys skelbdavo savo skundikų pavardes, nors jų buvo prašoma susilaikyti nuo tokių veiksmų. Tada ir paaiškėjo, kad labai daug "skundikų" yra prieš keletą metų buvę ir net dabar esantys garsūs Lenkijos politikai, kunigai ir kt

"Lenkijos visuomenę ištiko šokas. Po pirmųjų garsių pavardžių atskleidimo nebuvo mėnesio ar net savaitės, kai nebuvo paskelbtos naujos garsių žmonių pavardės", - pasakojo J. J. Komaras

Brolių Kaczynskių reforma

Praėjusį rudenį į valdžią atėję broliai Kaczynskiai iš karto paskelbė, kad keis 1997 m. priimtą Liustracijos įstatymą. J. J. Komaro tvirtinimu, šiuo metu minėtas įstatymas pakeistas, tačiau kol kas dar neįsigaliojo.

Naujasis Liustracijos įstatymas apima daug platesnį liustruojamų žmonių ratą: į jį patenka visi žiniasklaidos atstovai, mokytojai, žemesnio rango valdininkai ir kt.

"Tiksliai neaišku, kiek žmonių turės užpildyti deklaraciją, kad bendradarbiavo ar nebendradarbiavo su specialiosiomis tarnybomis, tačiau neoficialiai skaičiuojama, kad jų skaičius gali siekti nuo 300 tūkst. iki 1 mln.", - sakė J. J. Komaras.

Naujuoju Liustracijos įstatymu likviduota "užtarėjo" įstaiga ir liustracijos teismai. Visą liustracijos procesą pagal naująjį įstatymą vykdys Tautos atminties institutas.

Be to, įsigaliojus naujajam Liustracijos įstatymui, kiekvienas asmuo, norintis gauti darbą viešajame sektoriuje, iš Tautos atminties instituto turės gauti pažymą, kad nebendradarbiavo su komunistinėmis specialiosiomis tarnybomis.

"Taigi liustracijos procesas bus labai sunkus ir ilgas. Instituto darbuotojai spręs apie tam tikro žmogaus bendradarbiavimą/nebendradarbiavimą su specialiosiomis tarnybomis. Savo pažymoje jie turės nurodyti, ar rado kokių nors dokumentų, susijusių su rūpimu asmeniu, ar nerado. Jiems nereikės pateikti jokių paaiškinimų", - sakė žurnalistas.

Anot jo, sprendimas atiduoti visas sprendimo galias į Tautos atminties instituto darbuotojų rankas kritikų vertinamas nevienareikšmiškai, nes pastarųjų mėnesių praktika parodė, kad labai dažnai saugumo karininkai pažymose surašydavo fiktyvius duomenis arba užvesdavo fiktyvias bylas. Pavyzdžiui, saugumo agentai susitikdavo ir bendraudavo su kunigais. Savo ruožtu pavojaus nejausdami kunigai atvirai kalbėdavo su saugumo agentais, kritikuodavo kuriuos nors asmenis ir pan.

"Labai dažnai po tokių pokalbių su kunigais saugumo karininkai užvesdavo bylas. Nors tie kunigai net neįsivaizduodavo esantys informacijos šaltiniais. Todėl dabar atsirado nauja sąvoka "saugumo informacinis šaltinis", - kalbėjo J. J. Komaras.

Falsifikuotų bylų - apie5 tūkstančius

Tai, kad baimintis fiktyvių bylų yra pagrindo, įrodė ir plačiai nuskambėjusios premero Jaroslawo Kaczynskio ir finansų ministrės Zytos Gilowskos bylos.

Kaip pasakojo J. J. Komaras, Z. Gilowskai buvo surašyta visa byla, tačiau teismui pasirodė, kad ji gali būti sufabrikuota. Pradėjus domėtis paaiškėjo, kad dabartinės finansų ministrės draugės vyras buvo saugumietis, kuris, gavęs pinigų mokėti agentams, juos tiesiog iššvaistydavo. Kadangi už pinigus reikėdavę atsiskaityti, jis sukūrė naują agentą "Beatą".

"Tuo metu Z. Gilowska buvo ekonomikos dėstytoja universitete. Saugumo agentui atrodė, kad čia nieko baisaus, kad niekas nieko neišsiaiškins. Vyras su savo žmona kartais apsilankydavo svečiuose pas Z. Gilowską, o vėliau surašydavo įvairius raportus", - pasakojo J. J. Komaras.

Kaip netikrų duomenų apie susitikimus su specialiųjų tarnybų pareigūnais atsirado J. Kaczynskio byloje, iki šiol neaišku. Paties premjero tikinimu, tai - buvusių komunistinių specialiųjų tarnybų vadovų noras sužlugdyti jo kaip politiko karjerą.

J. J. Komaro teigimu, Lenkijos Senato atstovų skaičiavimais, panašių falsifikuotų bylų turėtų būti ne mažiau kaip 5 tūkst. Žurnalisto įsitikinimu, net Lenkijos mastu tai - milžiniškas skaičius.

J. J. Komaras pabrėžė, kad didžioji Lenkijos visuomenės dalis palaiko brolių Kaczynskių poziciją, kad reikalinga atvira visuotinė liustracija, kad kiekvienas asmuo galėtų prieiti prie archyvinių bylų, kad galėtų su jomis susipažinti, sužinoti savo skundikų pavardes ir pan.

"Atvira visuotinė liustracija tikrai neturėtų pakenkti valstybės stabilumui. Juk masinis liustracijos procesas įvyko ir buvusioje Rytų Vokietijoje, ir Čekijoje. Ir nieko neatsitiko", - sakė J. J. Komaras.

Lietuvoje pasigendadiskusijų

J. J. Komaras tikino esąs už archyvų atidarymą. Jo įsitikinimu, tai kiekvieno nuo komunistinio režimo nukentėjusio asmens teisė. Be to, žurnalisto įsitikinimu, būtent nukentėję asmenys turi teisę spręsti apie jiems padarytos žalos mastus.

Jis sakė kalbėjęs su keliais žmonėmis, tyrusiais KGB bylas Lietuvoje. Tie žmonės, anot J. J. Komaro, sakė, kad "skundikas skundikui nebuvo lygus". Esą buvo tokių žmonių, kurie buvo paprasčiausiai priversti bendradarbiauti su KBG dėl įvairiausių priežasčių.

"Tokie asmenys rašė visiškai bevertes pažymas. Pavyzdžiui, kad kaimynas, kurį reikėjo šnipinėti, grįžo namo 22 val. girtas. Tačiau buvo ir daug piktybiškesnių atvejų. Todėl taip, tikrai - archyvų atidarymas būtų didelė trauma, bet yra tautų, kurios ją išgyveno, išgyventų ir lietuviai", - sakė žurnalistas.

Bet, J. J. Komaro tvirtinimu, vykstant masinei liustracijai būtini ir tam tikri saugikliai.

"Prie archyvų neturėtų būti prileidžiamas kiekvienas žmogus iš gatvės. Kad nebūtų taip, kad "aš šiandien susipykau su kaimynu, todėl rytoj einu archyvuose ieškoti kokio nors kompromato", - sakė žurnalistas. Jis pridūrė, kad susipažinimas su tam tikra byla turi būti pagrįstas.

Parengė Lina Balsytė

© 2006 „XXI amžius“