Didelės mažų žmonių problemos

Jūratė Laučiūtė

Jūratė Laučiūtė

Turbūt jau pakankamai prisiklausėme ir prisiskaitėme apie mūsų visuomenę kankinančias problemas, kad reikėtų dar kartą vardinti jas nuo A iki Z. Rugsėjo mėnuo, kada ir rašomos šios eilutės, paskatino sutelkti dėmesį į besimokančio jaunimo ir jų mokytojų reikalus, kuriems specifinį skonį suteikė praėjusio mokslo sezono "vinis" - nutekintos egzaminų užduotys...

Ne moksleiviai, o suaugę dėdės pažeidė egzaminų užduočių slaptumą... Kokią išvadą iš to skatinama daryti jaunoji karta? Vienareikšmę: jei dirbsi dorai, pralaimėsi. Tad verčiau ieškok paperkamųjų ir "perkamųjų", nes nusipirkti Lietuvoje šiandien galima ne tik egzaminų užduotis, ne tik "nemokamą gydymą" ar "nemokamą mokslą", bet ir teismų nuosprendžius, įvairių komisijų išvadas, gražiausius plotus valstybiniuose draustiniuose ir daug ką, kas demokratinėje laisvų ir save gerbiančių piliečių valstybėje būtų (turėtų būti!) neįmanoma. O jei "perkamųjų" neturi - emigruok. Važiuok ten, kur doras darbas labiau vertinamas ir už jį daugiau mokama.

Tokia tad "paprasta" gyvenimo samprata ir veja mūsų jaunimą būriais į svetimas šalis, o saujelė liekančiųjų desperatiškai aiškinasi, kur čia šuo pakastas. Ko išvykstantiems (iš šalies ar apskritai - iš gyvenimo) trūksta Lietuvoje? Pinigų ar dvasingumo? Patriotizmo ar pilietiškumo? Kultūros ar demokratijos pavilgu pagardintos civilizacijos?

Ateitininkų federacijos pirmininkas Vygantas Malinauskas gražiai nubrėžė ribą, skiriančią pilietiškumą nuo patriotizmo: "jei žmogus labiausiai akcentuoja savo pilietines teises ir saviraišką, kai tik jam atsiras galimybių labiau save išreikšti kitur, ten ir patrauks. O jei žmogus mano, kad jo gyvenimo prasmė yra savo kraštą padaryti gražesnį, vertingesnį, jam atrodys galbūt verčiausia pasilikti čia, nors ir negaus tokio didelio atlyginimo, kaip kur nors išvažiavęs." ("L. žinios", 2006.09.16)

Ne vienas kultūros darbuotojas garsiai šaukia, jog liberaliųjų ideologų vadeliojama demokratija Lietuvoje (ir ne tik čia) daro žmones egoistais - bet kas juos girdi? Tik tokie patys donkichotai, kuriems kultūra atstoja duoną kasdieninę. O juk išties pilvas ir papilvė paskelbė žūtbūtinę kovą sielai, ir toje kovoje siela vis labiau traukiasi į gyvenimo užkulisius.

Šiandien iš TV ekrano nebe filosofai, ne rašytojai, kažkada vadinti "sielų inžinieriais", dalinasi savo pamąstymais apie gyvenimo tikslą ir prasmę, kaip gyventi ir vardan ko gyventi, o veidelį ar bambą demonstruojančios pusnuogės pusmergės bei aplink mikrofoną strakaliojantys bebalsiai jaunuoliai patarinėja, kaip "pagauti kaifą". Ir todėl, matyt, kaip reta išimtis įsirėžė į atmintį Lino Karaliaus klausimas, skirtas pirmiausiai nenuilstantiems švietimo reformatoriams: "Ar mums reikalingi beširdžiai technokratai, ar kilniaširdžiai planetą gelbstintys mokslininkai kūrėjai?"

Atidesnis dabartinės situacijos stebėtojas atsakymą randa be didesnio vargo. Pavyzdžiui, Albertas Piličiauskas konstatuoja, jog gausus būrys ne tik mokytojų, bet ir mokinių bei jų tėvų "mokyklos misiją supranta ne kaip asmenybės bendrąjį lavinimą, o ruošimą universitetinėms studijoms" O tai, A. Piličiausko nuomone, esąs vienas didžiausių paklydimų, nes "švietimo reformos dokumentai akcentuoja ir dvasingumo puoselėjimą, ir ŽMOGAUS (paryškinta autoriaus - J.L.) ugdymą. Tačiau dabar ši siekiamybė tik deklaruojama".

Žmogus - asmenybė, žmogus - ne tik diplomuotas specialistas, bet ir aktyvus savo bendruomenės narys, patriotas menkai teuždera šiuolaikinėje lietuviškoje mokykloje (koledže, universitete...). Šitokia situacija gal ir galėtų paaiškinti, kodėl kiekvienas naujas švietimo ir mokslo ministerijos vadovas savo veiklą pradeda nuo reformų, bet kas gali paaiškinti, iš kokių būtent išminties aruodų reformatoriai semiasi idėjų? Arba - vardan kokių tikslų sukasi toji nesibaigianti reformų karuselė? Ar tam, kad būtų patenkinti visuomenės poreikiai? O gal tam, kad kuo daugiau valstybės lėšų, kurių reikėtų išties visuomenei naudingoms reformoms, liktų biudžete vis augantiems politikų ir biurokratų apetitams tenkinti?

Tokioms spėlionėms gyvenimas nestokoja argumentų.

Kaip praneša žiniasklaida, dar nė vieną vasarą nebuvo tiek nelaimingų atsitikimų vaikų vasaros stovyklose, kaip šiemet: vaikai ir skendo, ir piktnaudžiavo alkoholiu, ir įvairių skaudžių traumų patyrė, bet kaip ir anksčiau, taip ir šiemet nebuvo nubaustas nė vienas aplaidus stovyklos vadovas ar kiti darbuotojai, atsakingi už vaikų saugų poilsį. Vieni dėl tokio neatsakingumo kaltina mažus atlyginimus, dėl ko stovyklose trūksta darbuotojų, kiti - prastą stovyklose dirbančių pedagogų kvalifikaciją. Treti skundžiasi vasaros stovyklų stygiumi, nors visoje Lietuvoje apsčiai rastume apleistų sovietmečio laikų stovyklų kompleksų, kurių dar nesuprivatizavo "bičai", tačiau ir valstybei nerūpi pritaikyti jų jaunosios kartos poreikiams.

Kaip kokį užkeikimą valdininkai kartoja giesmelę apie tai, kad esame neturtinga valstybė, kad stokojame lėšų būtiniausioms reikmėms, nors pamėginus pasitikslinti, kokias reikmes mūsų biurokratai, biudžeto skirstytojai laiko būtiniausiomis, paaiškėtų, jog tai - valstybės valdymo, administravimo išlaidos. Išvertus į paprastų, mažų žmonių (o kas yra vaikai, jei ne maži, t. y. dar neužaugę žmonės...) kalbą, paaiškėtų, jog galvoje turima išlaidos naujoms valdininkų darbo vietoms kurti ir išlaidos jau esamos valdininkų armijos atlyginimams bei priedams prie jų didinti. Šitai ir būtų skaudžiausia rakštis naujosios (atkurtosios...) Lietuvos valstybės gyvenime.

Tačiau svarstant jaunosios kartos vasaros bei kitokio laisvalaikio problemas, paaiškėja, jog ne valdininkų šutvės egoizmas, o paprasčiausias jų tingumas kelia grėsmę vaikų sveikatai ir saugumui. Mat, pinigų apleistosioms stovykloms renovuoti ir pritaikyti jas vaikų vasaros poilsiui nebūtinai reikia kaulyti iš Lietuvos finansų ministerijos, o pakanka stropiau jų paieškoti ES aruoduose. Bet tai jau - darbas, o dirbti mūsų biurokratai oi kaip nemėgsta. Daugių daugiausia, ką jie sugeba - gausinti popierinių planų ir niekam nereikalingų ataskaitų laviną...

Beje, pavojaus varpeliai jau skamba visame "civilizuotame" pasaulyje. Laisvos, be įsipareigojimų gyvenamosios šalies istorinėms ir moralinėms vertybėms imigracijos skatinimas jau išprovokavo imigrantų riaušes Prancūzijoje, sprogimus Olandijoje ir Anglijoje. Smurto votis tvinksta ir imigrantų pertekusioje Vokietijoje. Vaikų, moksleivių laisvių ir teisių iškėlimas virš atsakomybės ir įsipareigojimų nuolat provokuoja smurto bangas JAV mokyklose, šis užkratas jau pasiekė ir Angliją. Ne naujiena jis ir žemyninėje Europoje.

Lietuvoje vis daugiau tėvų skundžiasi nebepakenčiamai agresyvia atmosfera daugelyje mokyklų, kur vyresniųjų klasių moksleiviai tyčiojasi iš jaunesniųjų, o į baisius, jėga sprendžiamus konfliktus vis dažniau įsivelia ir kažkada buvusi "silpnoji lytis" - mergaitės. Visuomenėje tebeeskaluojamas dėmesys atvejams, kai psichologinį ar fizinį smurtą prieš mokinius panaudoja mokytojai ar tėvai, bet kažkodėl vaikų teisių gynėjai, o paskui juos - ir teisėsauga linksta užglaistyti pačių vaikų smurto prieš vaikus atvejus, nors psichologiškai bendraklasių, bendraamžių agresija ir patyčios vaikus žaloja gal net labiau, nei suaugusiųjų prievarta. Mat, pastaroji pačių nukentėjusiųjų akyse turi kažkokią motyvaciją, suprantamą vaiko protui, o vaikų žiaurumas vaikams dažniausiai palieka vien kaip nepelnyta skriauda ir skausmas...

Neseniai Klaipėdos apygardos teisme buvo nagrinėta byla, iškelta dviem penkiolikos metų paaugliams, kurie į teisiamųjų suolą sėdo už tai, kad, jau būdami neblaivūs, spardė, mušė ir grasino peiliu dviem vežimu važiavusiems vyrams. Vienas jų spėjo pasišalinti, o kitas dėl patirtų traumų mirė ligoninėje. Bet juk šis įvykis - ne kažkokia išimtis. Tokių respublikoje - dešimtys, jei ne daugiau... Galima tik spėlioti, kaip panašūs "vaikučiai" elgiasi mokykloje (vienas teisiamųjų - septintokas...) su draugais ir jokių poveikio priemonių išskyrus asmeninį žavesį neturinčiomis mokytojomis - žinia, jog šiandien mokytojų vyrų daugelyje mokyklų nė su žiburiu nerasi...

O dėl to, matyt, vėl "kalta" mokytojų darbo vertinimo ir atlyginimo sistema. Nes įvertinimas - tai ne vien nuoga plika piniginė išmoka, vadinama atlyginimu. Nuo pat sovietmečio smukdomas pedagogo darbo prestižas, amžino skolininko visuomenei ir valstybės biudžetui įvaizdis, kabinamas ant pedagogų, ypač - humanitarų, ne tik nepadeda mokytojo asmenybės raiškai ir raidai, bet verčia jį jaustis amžinu nevykėliu ir nelaikšiu. O kokį žmogų, kokią asmenybę gali ugdyti ne tik materialiai, bet ir moraliai užguiti pedagogai? Draskomi vis naujų reformų, naujų, dažnai vienas kitam prieštaraujančių reikalavimų, sulinkę nuo nepabaigiamų planų ir ataskaitų rašinėjimo, stokodami laiko ir/ar lėšų domėtis ir gilintis į savo specialybės ir visuomenės kultūrinio ir politinio gyvenimo naujienas, jie nebepajėgia gerbti patys savęs - tad kaip jiems auklėti mokinius, kad šie gerbtų save ir kitus visuomenės narius?

Atsiprašau pedagogų, ypač tų, kurie neleido savęs sugniuždyti biurokratinei rutinai ir vartotojiškos visuomenės cinizmui, bet pastarųjų - mažuma, ir išsilaikė jie ne todėl, kad neva sugebėjo pasinaudoti šiandienos suteiktomis galimybėmis, o todėl, kad tokius juos sutvėrė Dievas, ugdė tėvai bei anksčiau įgytos žinios bei vidinė kultūra. Stipri asmenybė tuo ir skiriasi nuo silpnos, kad priešinasi rutinai, bet kokiai propagandai ir visus niveliuojančiai masinei kultūrai, o ne plaukia pasroviui, klusniai žiaumodama valdžios ir žiniasklaidos kemšamą niekalą.

Kai tik pedagogika tapo mokslo disciplina, to mokslo korifėjai nuolat kalė į galvas savo auklėtiniams: dvasios ubagas asmenybės neišugdys. Valstybei, kurioje karaliauja šešėlinis kapitalas ir nuo visuomenės poreikių nusisukę biurokratai, asmenybių, matyt, nė nereikia. Bet ar jų nereikia ir Lietuvai?

© 2006 „XXI amžius“